Filologijos rudens herojus

Lapkričio dvidešimt šeštą dieną Vilniaus universitete baigėsi pora vakarų (o gal tiksliau būtų sakyti pora parų) trukęs literatūros, muzikos, šviesų ir užtemimų šou „Filologijos ruduo 2004“. Jau dvidešimt penkeri metai, kaip tokie vakarai gąsdina universiteto vyresnybę, sargus ir valytojus. Nuo 1979-ųjų salėse ir auditorijose po audringų skaitymų ir gitarų brazdinimų pavykdavo rasti ne tik jaunųjų šviesiaveidžių rašliavos juodraštukų, bet ir (savaime suprantama) visų tikrų rašytojų tikro vakaro atributų. Tai tokie skambantys indai, pilni poetinių skysčių, kurie, pasak skaitovų, padeda drąsiau jaustis ant garbingos pakylos, nors dažniau atvirkščiai – nesuprantamos baimės įvaro renginio žiūrovams, o ypač organizatoriams. Rasta tokios atribut(el)ikos ir šiemet. Bent dalis tradicijos, vadinasi, buvo išlaikyta. Todėl ne nuo to galo pradėtas pasakojimas teišvirsta į gražų gražaus filmo užmanymą: pagrindinis herojus, kaip koks Forestas Gumpas, sėdi ant suoliuko ir pasakoja savo gyvenimo istoriją. Tebūna šiuo atveju tuo herojumi pavargęs buteliukas, tepapasakoja jis, vaikai, savo trumpo, bet turiningo gyvenimo istoriją, tesužino plati tėvynė, kaip atgimė it feniksas „Filologijos ruduo“.

Pradėti reikėtų dar nuo mūsų herojaus tėvų ir senelių laikų. Nuo 1979 metų, kai šiems renginiams pradžią davė Romas Lileikis (Užupio Respublikos diktatorius), Filologijos ruduo vyko su pertrūkiais. Šiaip ne taip ištvėręs skirtingų kartų poetų ir nepoetų burnas, mūsų herojus liko palaidotas amžių sandūroje, tuščias, nebereikalingas. Ir pavargęs nuo šimtmečių lūžau...

Visada filruduo buvo šioks toks neformalus renginys, be jokių oficiozų, patosų ir kaprizų – tokia prigimtinė jo koncepcija, toks nevaldomų skaitymų (dažnai ir nerimtų) vakarų užmanymas. Parodyk save tikrą, tokį, koks gyveni savo popieriukuose, dainose, patyčiose, arogancijoje, nusižeminime. Parodyk, ir publika, ir mūsų brangus pasakos herojus nusilenks... Amžių sandūroje gi filruduo ėmė merdėti. Kelerius metus tokio studentų kūrybos vakaro išvis nebuvo, paskui kažkas jo vardu prisidengęs ėmė organizuoti oficialius dekanų ir dėstytojų „linksmų“ pasisakymų vakarus su trumpučiais paskaitymais, pretenzingas kūrybos kalves ir dar dievaižin ką. Nenuostabu, kad mūsų herojui nebuvo ten nei vietos, nei didelio reikalo reikštis. Ne tokiems išpažintojams vyko šie renginiai. Galop ir filologyno fauna labai pasikeitė. Nuobodu yra paistyti apie idėjiškai aktyvų ir dvasiškai pakaustytą septyniasdešimt devintųjų ar aštuoniasdešimt n-ųjų hipiuojančių aktyvistų amžių ir dvasiškai nuskurdusį kompiuterinių debiliuką – šiuolaikinį jaunimą. Didžiausią įtarimą mūsų herojui kelia būtent tokios kalbos. Tačiau reikia pripažinti, kad dabar filologė (nes filologų beveik nebūna) – toks padaras, kuriam mažai kas įdomu labiau už kursinio darbo įžangą, gangsterių laikų vakarėlių parodijas ir betikslį asmeninį kiurksojimą ruošiant audio špargalkes. Ir stojama dabar į filologiją daugeliu atveju ne iš kokios nors idėjos, o iš išskaičiavimo, arba atvrkščiai, iš neturėjimo žalio supratimo kur stoti. Mokėkite pinigus, brangios filologės, ir mokykitės! Mūsų herojus spurda kažkieno rankose ir kyla ligi lūpų ir miršta už jus.

Taigi nenuostabu, jog ir tokia idėjinių studenčiokų šventė išsigimė, nusisuko nuo jos ir tėvai, ir senieji dvasios mamutai, išvydę, jog skaitovai ne tie, nuo kurių šiek tiek trenkia, ir ne tie, kurie pačiupę seną gitarą staugia: MYLIU!, o ne lemena tirpstančios žvakės prie vadovėlio vardu. Galų gale juk ir tokių jau nedaug.

Tačiau prieš kelerius metus mūsų herojus džiaugsmingai kėlėsi iš numirusių, nes filologyne susirinko jo gerbėjų gauja, nutarusi, kad gal jau gana oficiozų ir patoso, referatų postmodernizmo tema. Vienas jų dabar rimtai dirba ir šiame savaitraštyje, kiti rašytojų sąjungoje pristatomi kaip ateinančiųjų (kur?) karta, trečias dainuoja apie meilę, bet visi gerbia, gerbė, o gal anksčiau ar vėliau pager(b)s mūsų didaktinės istorijos herojų. „Davai, padarom Filrudenį, bet normalų, kaip priklauso tokį, kad chebrai gera būtų, nu pats supranti...“ – tarė kartą tūlas lituanistas kitam, ir feniksas, miegojęs ramiai pelenuose, pramerkė vieną akį.

Taip 2003-iaisiais metais minimaliom išlaidom ir priemonėm, tačiau maksimaliom kūrybinėm galiom ginkluoti du lituanistai literatai padarė underground vakarą „Filologijos ruduo 2003“. Renginys atitiko savo koncepciją beveik visais atžvilgiais: vienas vedėjų (žinomas Lietuvoje poetas), skaitymams įpusėjus, krito ant stalo pareiškęs, jog niekas aplinkui, suprantama, išskyrus jį patį, rašyti nemoka ir niekada neišmoks! Skaitė tik studentai, nebuvo jokių nuobodžių oficialių kalbų (dėstytojai, tiesa, buvo, bet ir jie džiaugsmingai palaikė mūsų herojaus draugiją). Renginį galima laikyti vykusiu jau vien dėl puikios organizatorių uoslės būsimiems talentams. Abu filrudens laureatai, Donatas Petrošius ir Aleksandra Fomina rašytojų sąjungoje laimėjo pirmosios knygos konkursą poezijos ir prozos kategorijose ir šiemet pasitiko savo PK. Džiaugsmingai kliuksi mūsų herojus...

Sulaukę pagyrų ir kritikos, du lituanistai ilgai dvejojo dėl tokių pogrindinių studentų skaitymų ateities. Ar reikia, kam reikia, kur reikia ir kaip reikia organizuoti renginį, kuris turėtų priminti apie gyvybę filologyne ir visose aukštosiose mokyklose? Ar įmanoma padaryti neformalius, laisvus skaitymus, kai dauguma skaitančiųjų yra perdėm formalūs ir angažuoti tvariniai? Ko verti šimto nekaltų studenčių tekstai apie pievas ir žvakes, apie žvakes ir pievas? Ar dėl dešimties veidų ir balsų verta eiti ilgą biurokratinį kelią? Į šiuos klausimus padėjo atsakyti mūsų istorijos pradžios ir pabaigos sąlyga – ištikimas filrudens herojus.

„2004-aisiais „Filologijos rudeniui“ turi sueiti dvidešimt penkeri“, – mąstė du lituanistai kavinėje. Kodėl nepadarius šventės visiems, kurie kažkada yra prisidėję, organizavę, laimėję, dainavę, lūžę ir prisikėlę? Taip nutarus prasidėjo ilgas ir nuodugnus dviejų lituanistų darbas. Mūsų herojaus vedini, šiedu aukštosiose mokyklose paskelbė kūrybos konkursą: „Neškite, neškite poeziją, prozą, dramas!...“ Nešė poeziją. Prozos beveik nenešė, o dramų išvis nebuvo. Pirmasis vakaras turėjo būti skirtas studentų kūrybai ir apdovanojimams, todėl buvo surinkta autoritetinga komisija, turėjusi nuspręsti – verks pirmakursė, ar ne. Jei būtų išrinkta garbingiems skaitymams prieš daugiatūkstantinę auditoriją, pirmakursė verktų. Jei nebūtų, verktų dar labiau. Komisijos nariams pasidarė labai liūdna ir šie pagalbon nutarė šauktis garbingą mūsų istorijos herojų. Buvo vertinama visur: pagarsėjusioje Rašytojų kavinėje, laikraščių redakcijose, gatvėse, sapnuose... Pagaliau skaitovai pirmam vakarui buvo atrinkti, laureatai tapo aiškūs kaip ryto spinduliai, kutenantys perkaitusį rausvą pirmo lituanisto veidą ir melsvą antrojo.

Galima juos suprasti. Juk šiais laikais norint suorganizuoti renginį, vaikai, neužtenka vien pakabinti balto banguoto sąsiuvinio lapo ir mėlynu tušinuku užrašyti: „Laukiame“. Nori gauti gražią salę universitete? Rašyk oficialų prašymą su parašais ir pasiaiškinimais prorektoriui. Nori padaryti gražų plakatą? Mokėk pinigus. Nori pinigų? Rašyk prašymą kokiam nors fondui su parašais ir pasiaiškinimais. Šypsokis ir linksėk, kai eisi pinigų atsiimti. O gal reikia kokią knygelę padovanoti laureatui? Rašyk prašymą leidykloms: „Paremkite, prašom…“. Dažniausiai dabar jums atkirs: „Paremti, tai mes paremtume, tik va, būtų daug mieliau, jei nupirktumėte už kokią „simbolinę kainą“. O kur dar tekstus dalyvių spausdint (dažnai tai, tiesa, lengviau, nei juos skaityt)? Mūsų istorijos herojus puikiai žino, kokius kryžiaus kelius nukeliavo du lituanistai (jiems mažai kas padėjo), kol įveikė visus firewallus ir nusikamavę iškrito žiemos miego savo landose.

Liūdna pastebėti, bet šių metų kūryba nebuvo labai įdomi. Daugiausia, aišku, moterų, merginų, mergaičių lyrikos. Atrodo, rytų poetinės tradicijos mada pagaliau visai įsigalėjo net ir stalčių poezijoje. Forma primena netaisyklingus haiku, vaizdas išvien fotografiškas, styrantis kažkur monitoriaus spalvų gamose. Pieva, žolelė, žiogelis, mėnulis, upelis... Daug jų. Ir visos perdėm jau vienodos. Gražių, linksmų tekstų apskritai buvo vienetai. Todėl melas būtų sakyti, jog „Filologijos rudens“ laureatus šiemet išrinkti buvo labai sunku. Buvo lengva.

Pirmąjį vakarą vedė mitiniai chuliganai Stasiukas ir Petriukas. Pasistatę mūsų herojų už didingos Teatro salės kulisų, vakaro jokeriai drąsiai svaidė replikas į tamsą, trukdė poetinę rimtį fūzuota elektrine gitara ir nuožmiais šūksniais kvietė drebančius skaitovus kopti į prožektoriais nutviekstą sceną. Publika sukikendavo, kai Stasiukas dingdavo už kulisų ir grįždavo patenkintas, išdidžiai besišluostydamas lūpas. Mūsų herojų, buvo matyti, gerbė ir vakaro žiūrovai, lankytojai. Kai kuriems reikėjo padėti išeiti, kai kuriems įeiti... Grojo bardas Jonas Baltokas su gitaristu Ovidijum (niekada nežinojau jo pavardės), kuitėsi ant scenos ir skandalingasis duetas „Abu labu tokiu“ (Domas ir Remis). Kai užkulisinės paslaptys buvo visai beatsiskleidžią, vedėjai paskelbė laureatus. Prozos nominacija buvo išbraukta dėl tragiškos prozos kokybės, dramos – dėl kiekybės, taigi buvo tiesiog nuspręsta paskelbti du „Filologijos rudens“ laureatus. Jais (nebe pirmą kartą) tapo Tomas Andriukonis ir (pirmą kartą) Eglė Bazaraitė. Jų kūrybos publikaciją garbingai yra pažadėjęs parengti ir šis savaitraštis. Knygos už geriausią vieną tekstą teko Justui Bujokui (praeitame numeryje šį tekstą jau galėjote perskaityti). Dar padalinta knygiukių buvo už originaliausią perskaitymą Romui Lavrinovičiui, kuris deklamavo poeziją-prozą pagal specialią muziką mostaguodamas rankomis lyg juodaodis pastorius. Žodžiu pirmasis vakaras pavyko linksmai. Džiaugėsi mūsų istorijos herojus, džiaugėsi jo šeima ir artimieji.

Pasiruošti antrajam, jubiliejiniam renginiui buvo kur kas sunkiau. Visų pirma reikėjo susirasti tuos žmones, kurie per dvidešimt penkerius metus yra kažkuo prisidėję, dalyvavę šiuose renginiuose. Pagalba atskubėjo į Rašytojų kavinę, kur kelias naktis buvo sudarinėjami VIP sąrašai, gerbiamas ir minimas mūsų istorijos herojaus vardas, skambinama ir kukliu tonu žmonėms aiškinama, kas ir kodėl nori juos pamatyti ant scenos su senų tekstų pluošteliu, gitara. O juk tarp senųjų filrudenų dalyvių gausybė dabar žinomų rašytojų, žurnalistų, politikų. Teko išgirsti: „Atsikabinkit, man neįdomu“. Teko klausytis: „Taip taip, būtinai atvyksiu“. Daug tokių taip ir nepasirodė. Du lituanistai net nuvyko, padedami filrudenų senbuvių L. Jakimavičiaus ir R. Danio, reklamuoti renginio į valstybinę radijo stotį. Žodžiu, anot liudininkų, – buvo daroma viskas, kad bent kiek būtų gera renginio sveteliams.

Viskas prasidėjo gūdų lapkričio dvidešimt šeštosios vakarą. Renginį vedė du lituanistai. Už kulisų laukė pakavotas mūsų herojus. Buvo aišku, visų, kuriuos kvietė nebus, bet ore tvyrojo iš pelenų kylančio fenikso kvapas. Pirmasis scenoje pasirodė Liudvikas Jakimavičius. Prasidėjo. Vienas po kito lipo, griuvo ir kėlėsi garbūs svečiai: net tris kartus skaitė daugkartinis filrudenų laureatas Robertas Danys, kalbą tėškė Virginijus Gasiliūnas, skaitė Dainius Razauskas, grojo Saulius Pečiulis, Vaidas Jauniškis ir kiti, ir dar kiti... Juokiasi mūsų pasakos herojus. Patriarcho Romo Lileikio nebuvimą su kaupu kompensavo Vytauto V. Landsbergio patarlių ir dainų asorti. Svetimųjų karta iškilmingai neatvyko, vėliau pasiteisinę, esą jie vis vien svetimi. Už kulisų girdėjosi poetų balsai ir įtūžusio universiteto sargo šauksmas. Skaitė Dainius Gintalas. Žmonės pasakojo, kad labai juokinga buvo stebėti, kaip iš salės balkono paknopstom pakviestas skaityti bėgo garbus prozininkas Andrius Jakučiūnas. Dar Marius Burokas, dar kažkas, dar... Vieni dovanėlių gavo puodelį, kiti – kalendorių ar kepuraitę. Su dūmų kamuoliais ir revoliucijos ženklu filrudenų feniksas mostelėjo savo aprūkusiais sparnais.

O kai visi išsiskirstė, vaikai, buvo taip, kaip turėjo būti: kažkam žirgelis, kažkam kamanėlės. O vienišas ir tuščias mūsų pasakos butelaitis voliojosi tuščias už scenos kulisų. Viską matęs, viską girdėjęs. Du lituanistai tą vakarą dingo tarp miesto gyventojų, svarstydami, ar reikia dar kam tokio didelio ir brangaus „Filologijos rudens“..?