Venediktas Jerofejevas: nuo Maskvos iki Petuškų

Viename interviu poetas ir Jeilio universiteto Amerikoje profesorius Tomas Venclova papasakojo anekdotinę situaciją: Amerikietis studentas neišlaikys rusų literatūros egzamino, jeigu nebus gerai išstudijavęs trijų svarbiausių kūrinių – „Karas ir taika“, „Nusikaltimas ir bausmė“ ir „Maskva – Petuškai“. Pirmieji du – klasikiniai Levo Tolstojaus ir Fiodoro Dostojevskio romanai, kurie dvidešimto amžiaus pradžioje nustebino visą Vakarų Europą savo literatūriškumu, veikėjų psichologiniais portretais bei rusiškojo mentaliteto gyvybingumu. Niekas tada nė nesitikėjo, kad Rusijos glūdumose gali būti kuriama pasaulinio lygio literatūra. Lygiai taip pat pasaulį nustebino ir Venedikto Jerofejevo poema „Maskva – Petuškai“ – totaliai antisovietinė ir nesilaikanti skurdaus socialistinio realizmo stiliaus normų. Nuo šios poemos pasirodymo rusų literatūra pradėjo skaičiuoti savo pirmuosius žingsnius postmodernistinės kultūros link. „Maskva – Petuškai“ buvo parašyti 1969 – aisias ir, žinoma, Tarybų Sąjungoje sulaukė tokio pat likimo, kaip ir kiti, sovietinei ideologijai nepataikaujantys bei nepriimtini kūriniai. Ji ėjo iš rankų į rankas „samizdato“ leidiniuose, taip galų gale pasiekė Vakarus. Rusijoje poema „Maskva – Petuškai“ oficialiai buvo išleista 1988 – aisiais žurnale „Blaivybė ir kultūra“ ir tai tik labai sutrumpintu variantu, tuo tarpu Prancūzijos, Anglijos ir net Amerikos bei Izraelio skaitytojai jau senokai buvo susipažinę su Veničkos kelione traukiniu iš Maskvos į Petuškus. 2000 – aisias į traukinį, vykstantį iš Maskvos į Petuškus, susėdo žymūs Rusijos rašytojai bei literatai. Taip buvo paminėtos Venedikto Jerofejevo dešimtosios mirties metinės. Įkvėpti šios knygos, žmonės stato spektaklius, kuria muziką, leidžiasi į piligrimines keliones traukiniu iš Maskvos į niekuo neišsiskiriantį Rusijos provincijos miestelį Petuškus, o Maskvoje yra net skverelis, skirtas šios poemos autoriui ir pagrindiniam veikėjui Veničkai, tapusiam ne tik neregėtų alkoholinių nuotykių dainiumi, bet ir maištininku prieš visą sovietinę sistemą.

Venediktas Jerofejevas gimė 1938 – aisias Kolos pusiasalyje, Murmansko srityje. Jo tėvas buvo stoties viršininkas vėliau nuteistas kalėti už sovietinės valdžios iškeikimą. Baigęs vidurinę aukso medaliu, Jerofejevas išvažiavo į sostinę ir įstojo į Maskvos universitetą, kuriame studijavo rusų kalbą ir literatūrą, tačiau po pusantrų metų iš universiteto buvo išmestas už paskaitų ir seminarų nelankymą. Kiek vėliau dar mokėsi Vladimiro pedagoginiame institute, iš kurio taip pat netrukus buvo išmestas. 1962 – aisiais Jerofejevas buvo pašalintas iš dar vieno universiteto, o kiekvieno, kas su juo bendravo, laukė lygiai tas pat. Nuo to laiko rašytojas pakeitė bene dvylika profesijų dirbdamas taros supirkėju, kūriku, sargu, kelių darbininku, ryšių linijos montuotoju, bibliotekininku, cemento sandėlio vyresniuoju. Ši patirtis ir atsispindėjo jo kūriniuose – jaunatviškame ir chaotiškame „Psichopato užrašai“, „Geroji žinia“ ir kituose, žymiausias iš jų – „Maskva – Petuškai“ – „nemirtinga poema“, kaip rašė Sigitas Parulskis, ar, paties autoriaus žodžiais tariant, – „tragiški raštai“.

Gyvenimo pabaigoje rašytojas sunkiai sirgo, beveik nebegalėjo kalbėti, tačiau ir tada dalijo interviu, rašė. Paskutiniais gyvenimo metais didžiausias V. Jerofejevo noras buvo „nustoti būti tokiam urbanizuotam“, išvažiuoti su žmona į kaimą, gyventi ir rašyti… Mirė 1990 – ųjų kovo 11 – ąją. Praėjusio mėnesio pabaigoje rašytojui būtų suėję 69 metai.

Šia proga „Bernardinai.lt“ skaitytojams pateikia biografinį interviu su pačiu rašytoju apie jo gyvenimą ir kūrybą.

Viename Londone išleistame Rusijos literatūros enciklopedijos žinyne rašoma, kad apie V. Jerofejevą beveik neįmanoma gauti jokių autobiografinių žinių. Ką gi, pateikime keletą žinių kitam šio žinyno leidiniui: „akivaizdu, kad mokėsi Maskvos universitete ir Vladimiro pedagoginiame institute, teko girdėti, kad moka lotynų kalbą, mėgsta muziką. Taip pat – kad anksti tapo alkoholiku…“ Ką dar galėtumėte papasakoti apie save?

Na, ką gi! Gimiau 1938 – ųjų spalio 24 d. Iki mokyklos baigimo gyvenau Kirovo mieste, Murmansko srityje, už poliarinio rato. Mano tėvai – labai liūdna mama ir labai linksmas tėvas. Jis buvo geležinkelio stoties viršininkas – vis vaikščiodavo ir visus keikdavo, vaikščiodavo ir keikdavo ir, mano nuomone, be to, nieko daugiau ir neveikė. O mama jaudinosi. Bet vieną dieną tėvas prisikeikė – prieš jį buvo parašytas pareiškimas. 1938 – aisiais, kada aš gimiau, jį ištrėmė, tad tiek jį ir temačiau. Paskui jį išvydome tik 1954 – aisiais, kai buvo galutinai išlaisvintas. Tada jam priminiau, kaip išgėręs keikdavo tarybų valdžią, trankydamas kumščiu į stalą. Jis man pripasakojo to, ko niekada nė nesusapnuosi… Ar žinote, ką reiškia būti viršininku geležinkelio stoties, kurią nuolatos užima tai rusai, tai suomiai, tai vokiečiai, paskui vėl rusai, suomiai, vokiečiai… Ir visi su savo reikalavimais! Žinote, galiausiai tėvą paskelbė tėvynės išdaviku. Šiandien turbūt sunku tuo patikėti…

Sunku patikėti ir tuo, kad tais laikais buvo žmonių, kurie keiktų tarybų valdžią…

O kodėl? Jis dirbo mažoje stotyje, o dar už poliarinio rato. Paskui, kai jį apskundė, išsiuntė „viso labo“ už 10 – 12 tūkstančių kilometrų į Vakarus.

Vadinasi, likote gyventi su motina?

Ne, mama pabėgo į Maskvą, o mane paliko. Mokyklą pradėjau lankyti vaikų namuose. Iš ten neturiu nė vieno šviesaus prisiminimo. Nuolatinis „snukių“ daužymas ir fizinės jėgos kultas. Nieko daugiau.

Venia, o Jūs vaikų namuose buvote tarp tų, kuriuos muša ar tarp tų, kurie muša?

Aš buvau neutralus ir atidus stebėtojas. Tokią poziciją atrasti buvo gana sunku, bet įmanoma. Ir aš ją užėmiau. Gal tai ir ne visai didinga pozicija, bet man nusispjauti į visokias aukštumas.

Ar kurti pradėjote vaikų namuose?

Kurti pradėjau dar prieš eidamas į mokyklą.

Ir ką tokiam ankstyvam amžiuje esate parašęs?

„Bepročio užrašus“.

Ir kas buvo beprotis?

Na, žinoma, aš.

Ką – šešerių metų?

Bepročiu galima būti bet kokio amžiaus. Šešerių metų save suvokti kaip beprotį yra be galo įdomu. Teisingiau būtų sakyti, kad aš ne suvokiau save kaip beprotį, o buvau susikūręs tokią kaukę. Bet tie užrašai prapuolė, tiksliau, motina jų neišsaugojo. Tik ji viena žinojo, kas ten buvo parašyta. O aš, nors mane užmušk, nieko neatsimenu, ką ten rašiau. Sąmoningai rašyti pradėjau nuo 1956 – ųjų, kai buvau bebaigiąs pirmąjį Maskvos valstybinio universiteto kursą.

Sugrįžkime truputį atgal. Nuo aštuntos iki dešimtos klasės vėl pradėjote mokytis įprastoje mokykloje. Ar didelį skirtumą pajutote?

Grįžo mama, ir aš vėl pradėjau lankyti paprastą mokyklą. Skirtumas didelis. Bet aš jį įveikiau. Įsivaizduokite, mokykloje buvo dešimta A, B, C, D ir t. t.… O aš mokiausi dešimtoje K ir vienintelis iš visų dešimtų klasių moksleivių gavau aukso medalį. Mokytojai mums kėlė velniškus reikalavimus. Daugiau tokių mokytojų niekada nesu sutikęs. Juos pas mus turbūt jėga atvarė, o jie kalbėjo, kad čia atvyko širdies vedami. Mes supratome, kas tai yra širdies balsas. Geriausi Leningrado universiteto auklėtiniai atvyko už poliarinio rato mūsų mokyti. Jie, bjaurybės, iš mūsų išspaudė viską, kas tik įmanoma. Tokio reiklumo ir griežtumo daugiau niekada nemačiau nė vienoje mokykloje.

O kaip atsidūrėte Maskvos valstybiniame universitete?

Kai tik pabaigiau mokyklos dešimtą klasę, tada ir išvažiavau. Pirmą kartą gyvenime kirtau poliarinį ratą. Tiems, kurie poliarinį ratą kerta iš Pietų į Šiaurę, ne taip baisu. O iš Šiaurės į Pietus – daug baisiau. Ir štai būdamas septyniolikos metų aš pirmą kartą gyvenime pamačiau aukštus medžius, karves... Pamačiau karvę – ir sustingau. Išvydau aukštą pušį ir visa širdimi apmiriau.

Atvažiavau į Maskvą. Egzaminų tais laikais nebuvo, tik pokalbis. Įstojau į Filologijos fakultetą. Tada ir pradėjau rašyti įvairiausius dalykus…

Dėl to Jus vėliau ir išmetė iš universiteto?

Ne ne… Tuose rašiniuose nebuvo jokios politikos, jokių bjaurybių… Mane išmetė dėl to, kad aš tiesiog nustojau vaikščioti į paskaitas ir seminarus. Nuobodu buvo, o ir prasmės eiti nemačiau. Atsibusdavau ryte ir galvodavau, eiti į paskaitas, ar ne. Sugalvodavau, kad velniams man ten eiti ir likdavau gulėti lovoje. Aš iš lovos nepakildavau ir todėl, kad kiti pernelyg greitai pakildavo ir nuspręsdavo, jog reikia eiti. Man tai visiškai nepatiko. Na ir eikit, galvodavau, o aš liksiu gulėti lovoje, nes ir taip turiu minčių iki soties.

Bet kiek ilgai galima nepakilti iš lovos?

Na, išmestas aš buvau Karinės katedros įsakymu. Kai susipykau su šios katedros majoru, supratau, kad šiame universitete mano dienos suskaičiuotos…

Gerai. Jus išmetė iš universiteto – šis faktas plačiai nuskambėjęs ir žinomas tarp rašytojų. Ar Jus tai paveikė?

Nė kiek. Universitetą palikau tyliai, be jokio triukšmo. O kai po penkerių metų nusprendžiau išeiti iš Vladimiro instituto, tai žinojo kiekvienas žmogus. Mane sutikę tada visi klausinėjo, kur parduodama degtinė – ar toje parduotuvėje yra, ar ne: aš buvau žmogus, kuris tai žinojo. Iš esmės tuo metu aš kalbėdavau tik apie degtinę. Kategoriškai tik apie degtinę ir nieko daugiau. Tiesa, spintelėje tyliai sau laikiau Bibliją. Man ši knyga yra tai, be ko neįmanoma gyventi. Aš iš jos išsunkiau viską, ką tik gali iš jos ištraukti žmogaus dvasia. Bibliją aš moku mintinai ir galiu tuo didžiuotis.

Po kažkurio laiko knygą mano spintelėje surado, ir tada viskas prasidėjo... Prisimenu milžinišką susirinkimą ir dėstytojų bei studentų pasibaisėjimą, kuris man buvo visiškai nesuprantamas!.. Atsimenu, jog buvo sušauktas visuotinis instituto susirinkimas, visi studentai ir dėstytojai buvo pasibaisėję… Man tai buvo visiškai nesuprantama. Beje, iš Vladimiro universiteto išvažiavau motociklu, visus garsiai perspėjęs: „Saugokitės Jerofejevo, visų, kurie jį pažįsta, laukia nemalonumai“. Tada netgi mano vardas šiame universitete buvo uždraustas, žmonės bijodavo su manimi kalbėtis, nes dėl to galėjo būti pašalinti iš instituto. O dabar jie atsiprašinėja. Neįsivaizduoju, kuo aš juos tada taip įsiutinau – aš tiesiog sau tyliai gyvenau, išgėrinėjau… Kai turėjau palikti institutą, jaučiausi, lyg dėl mano kaltės būtų pralieta daug kraujo.

O kuo, kur ir iš ko Jūs gyvenote, kai išmetė iš universiteto? Ir kaip rasdavote laiko rašyti?

Na, aš nuolatos dirbau. Iš Maskvos išvažiavau iš karto. Per tą laiką pakeičiau 12 profesijų, kuo tik nebuvau: dirbau mūrininku, tinkuotoju, pagalbiniu statybose Čeremušeke, bibliotekininku Brianske, buvau stiklo taros supirkėjas, kūrikas, kelių darbininkas… Bet tuo pačiu metu ir rašiau. Rašiau sau į sąsiuvinėlius… Vieną septintojo dešimtmečio žiemą, bešaldamas traukinio vagone, pagalvojau apie kelionę į Petuškus, paskui apie tai, kad valdžia ten važiuoti uždraudė, o man taip norėjosi ten nuvažiuoti… Štai tada ir pradėjau rašyti „Maskva – Petuškai“. Pradėjau rašyti paskutinėmis sausio dienomis, o kovo 2 – 3 dienomis ir baigiau. Taigi poemą parašiau per 5 savaites. Ir dabar mėgstu ją paskaitinėti. Skaitau ir juokiuos kaip vaikas. Šiandien turbūt taip parašyti jau nesugebėčiau.

Teko girdėti, kad vienas nemirtingiausių Jūsų kūrinių pradingo traukinyje ar kažkur pakeliui. Ar tikrai? Ar bandėte ieškoti?

Mano rankraštis, pavadinimu „Šostakovičius“, iš tiesų pradingo. Manau, kad netekau jo traukinyje, o gal jį pavogė kartu su maišeliu, kuriame, be rankraščio, buvo du vermuto buteliai. Tas kūrinys taip pat buvo apie alkoholikus. Vėliau ar tai viena, ar tai dvi universiteto ekspedicijos važiavo maršrutu Maskva – Petuškai jo ieškoti, bet nieko nerado… Jie labai atidžiai dairėsi ir į kairę, ir į dešinę, bet nieko nerado.

Kiek biografiška Jūsų kūryba?

Beveik visiškai biografiška…

Sakykite, o Jūs iš tiesų niekaip nesugebėdavote pakliūti į Raudonąją aikštę ir vietoj jos patekdavote į Kursko stoties aikštelę?

Taip taip taip! Ir manęs nuolatos klausinėja apie įvairiausias scenas iš „Petuškų“, kad ir su tuo kvailiu kontrolieriumi. Ir juk iš tiesų aš kartą stovėjau žiemą, drebėdamas nuo šalčio, o vidinėje kišenėje turėjau tą patį butelaitį… butelaitį, patys suprantate ko… Talpa – 0,8. Ir kai įlipo du kontrolieriai, o vienas jų pareikalavo iš manęs bilietėlio, aš jam ištiesiau butelaitį. Jis paklausė: kas čia? Atsakiau: na, šiaip… Ir išgirdau kliu – kliuk – kliuk – kliuk – kliuk. Tada tarė man: „Važiuok toliau, jaunas žmogau“. Kaip žmonės nesupranta, iš ko gimsta literatūra. Juk iš viso va tokio… štai tokių smulkmenų.

Parašęs „Maskva – Petuškai“ tapote žinomas ne tik visoje Rusijoje, bet ir daugelyje pasaulio šalių. Ką manote apie savo tarptautinį pripažinimą? Ar laikote save didžiu rašytoju?

Tai provokuojantis klausimas. O didžiu rašytoju save dar ir kaip laikau. Laikau save literatu, kuris privalo atsisėsti prie stalo ir kažką parašyti. O visa, ką esu parašęs iki šiol, – daugiau ar mažiau nesvarbu.

Pagal ką vertinate literatūrą?

Manęs kartą jau klausė, pagal kokį kriterijų vertinti. Ir aš atsakiau: labai paprastai – kiek vienam ar kitam įpilčiau išgert; tai absoliučiai tikslus kriterijus. Kam nė gramo, o kam ir visą šimtą.

Ar laikote save inteligentu?

(Juokiasi) Ne, dar ko… Tik taip galiu atsakyti į tokį visiškai bjaurų klausimą. Nesu aš joks inteligentas.

Ką laikote savo mokytojais?

Žinoma, L. Sterną, N. Gogolį, ankstyvąjį F. Dostojevskį, iš skandinavų – H. Ibseną. Ir taip toliau, galėčiau labai daug vardyti.

Ar įmanoma Rusijoje išgyventi su protu ir talentu?

Galima. Galima čia gyventi. Jeigu laikaisi tam tikrų sąlygų. T.y. kuo mažiau proto rodai, kuo mažiau talento ir gyveni kuo puikiausiai. Iš savo ir kitų patirties tai sakau.

O gimtoji tarybų valdžia – kiek stipriai ji Jus pamilo, kai Jūsų šlovė tapo pasaulinė?

Ji ryžtingai nekreipė į mane jokio dėmesio. Myliu savo valdžią.

Interviu pradžioje minėtoje enciklopedijoje užsiminta apie keletą Jūsų pomėgių – lotynų kalbą, muziką, alkoholizmą…

Na ką, jei apie lotynų, muziką ir alkoholizmą, tai… Su lotynų kalba visada sutariau. Nežinau, gal tai keista, bet aš ją įsimylėjęs. Jei paklaustų, kokią kalbą mėgstu labiausiai, išsirinkčiau lotynų. Esu įsitikinęs, kad tos enciklopedijos, kurioje apie mane rašoma, autorius nieko nesupranta nei apie muziką, nei apie alkoholizmą. Į jo supaprastintą sistemą neįeina tai, jog vienu metu galima ir matyti gėrimo prasmę, ir mėgti sudėtingą muziką, ir domėtis Namibijos reikalais.

Bet kuriuo atveju, kad ir kada gyventum, kad ir kas tu būtum, kad ir kiek tai kainuotų, reikia būti sąžiningu žmogumi. Kiekvienas laikas yra ekstremalus, paskutinis, tačiau niekas juk nesibaigia. Todėl svarbiausia – nenuvertinti savęs.