Rašyk
Eilės (75826)
Fantastika (2218)
Esė (1521)
Proza (10680)
Vaikams (2570)
Slam (50)
English (1166)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 6 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Trijų karalių dovanos Sigitui Parulskiui

2004-01-12
Kaip ir kasmet, Rašytojų sąjunga per Tris karalius apdovanoja rašytoją diplomu ir premija, kurios dydis neviešinamas, už geriausią metų kūrinį. Šiemet apdovanojo jau tryliktąjį. Liūdna, bet jau trys iš to tryliktuko ilsisi rašytojų kalnelyje ar Rasose: Jurgis Kunčinas, Nijolė Miliauskaitė ir Judita Vaičiūnaitė. RS pirmininkas Jonas Liniauskas sausakimšai klubo salei perskaito protokolą ir paskelbia žinią, kuri visiems žinoma: "Šių metų laureatas – Sigitas Parulskis už romaną "Trys sekundės dangaus", nurungęs L.S.Černiauskaitę, J.Juškaitį ir A.Šlepiką.

Vertinimo komisijos pirmininkė Jūratė Sprindytė kalbėjo: "Sigitas Parulskis yra poetinio žodžio galiūnas. Kuo skiriasi gera knyga nuo blogos? Blogą knygą pavartai rankose kaip troleibuso taloną, o gerą atsiverti ne vieną kartą. Sigitas Parulskis savo knygoje kelia egzistencinius klausimus: kūrėjo, kartos, pasaulėjautos. Žavi romano stilius. Šis romanas galėtų būti ir kartos be savybių manifestas. Jame kalbama, atsisakant poetinio šlamšto ir sentimentalumų. Keri reflektuojančios sąmonės intensyvumas, išreikštas nebanaliomis formomis, pastraipa, frazė, sakinys, žodis". Maždaug taip iš atminties atgaivinu literatūros mokslininkės mintis.

Paskui buvo suteiktas žodis laureato "prieteliui" Liudvikui Jakimavičiui, kuriam, vos pradėjus negudrią prakalbą apie sfinkso mįslę karaliui Edipui (S. Parulskis į vakarą atėjo keturiom – dviem saviškėm ir dviem ramentais, mat nutrūko jo Achilo sausgyslė – pažeidžiamiausia greitakojo vieta), į salę įsirioglino Trys karaliai su žolių vainiku ir smilkalais. Ne iš karto atpažino, kuris čia Parulskis, palinkėjo gerų metų ir išsinešdino. Pasirodė visai kaip iš nevykusio, mėgėjiško vaikų spektaklio. Rašytojo draugelis L.J. tęsė savo prakalbą apie du Sigito Parulskio ramentus – romano kalbą ir tiesią stovėseną, nebijojimą kalbėti apie tai, kas skauda, ir apie dalykus, kurie yra beveik ant šventvagystės ašmenų. Sudėtinga laikysena, todėl be ramentų sunku ir išstovėti.

Filosofijos profesorė Jūratė Baranova pamėgino pažvelgti filosofiškai. Ji klausė, kaip koreliuoja filosofijos ir literatūros tekstai, kokios sąsajos sieja filosofiją ir poeziją, ir čia pat atsakė, kad ir vieni, ir kiti sukasi aplink tą pačią ašį, apie tą pačią tiesą. Ir, jos manymu, Sigitas Parulskis yra vienas iš nedaugelio, kurie nebijo atsiverti tai skaudžiai tiesai. Po to superliatyviškai rašytoją ji mėgino pastatyti šalia J.P.Sartre’o, A.Camus, M.Heideggerio, kurie analogiškai sprendė egzistencijos lygtį. Kita tezė – "S.P. atlieka metafizinį eksperimentą pats su savimi, pradrasko metafizikos kiautą ir save paverčia metafiziniu žaidimu". Ir kitas argumentas: "Rašytojas trina ribas tarp kūrybos ir tikrovės, tarp prasimanymo ir savęs, tarp sąmonės ir daiktų. Tarp tų dalykų ir yra trijų sekundžių tarpas". Profesorė iškėlė parulskišką metafizinį klausimą: "Kaip jaučiasi Dievas, kai bažnyčia tuščia?" ir atsakė formule: "Mylėk Dievą, savo artimą kaip pats save".

Kitas rašytojo draugas Laimis Jonušys kalbėjo apie romano kitoniškumą. Jis net mėgino polemizuoti su romano pradžioje pateiktu personažo požiūriu į jūrą, kuri personažui yra tik sustingęs, nieko nesakantis vandens gabalas. Toks kalbėjimas atrodo kitoniškas, todėl jis ir traukia. Kalbėtojas palygino S. Parulskį su Henry’u Milleriu ir konstatavo, kad romano negali sau pasimatuoti kaip švarko, nes tada nepamatai kūrinio pilnatvės.

Tada dar su šiokia tokia pavydo gaidele pakalbėjo Valentinas Sventickas, nes ne jo leidykla išleido šį nusisekusį romaną. Paskui buvo suteiktas žodis laureatui, kuris buvo labai lakoniškas. Jis nuogąstavo, kad visos tokios apdovanojimų ir gyrimų procedūros kelia jam negerų įtarimų, esą gyvą žmogų norima kanonizuoti – įtraukti į apdulkėjusių klasikų luomą, į mokymosi programas, literatūros vadovėlius ir taip nužudyti. O po visų tokių premijų, S.Parulskio manymu, labai nejauku rašyti kitą knygą, nes apdovanojimai žlugdo kūrybinę mintį ir įniršį.

Iškilmę vainikavo trys gražios "Liepaičių dainos". S.Parulskis joms dainuojant pakuždėjo man į ausį: "Štai kas yra dar nesugadinta".


Liudvikas Jakimavičius
 

Rašytojai

Knygos

 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
 
Blogas komentaras Rodyti?
2004-01-17 00:17
Darrrka
Parulskis šlovės viršunėj :]
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-01-12 18:25
Chariot
Na, kam taip save nuvertint, gerb.autoriau, gal ir gudri ta prakalba buvo...;)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą