Rašyk
Eilės (76124)
Fantastika (2224)
Esė (1523)
Proza (10697)
Vaikams (2583)
Slam (50)
English (1168)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 8 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Paskutinė premija per Tris karalius

2004-01-12
"Mane nori Saulius Žukas įtraukti į edukacines programas, į mokyklų literatūros vadovėlius", – guodžiasi Sigitas Parulskis. Nėra ko čia labai jaudintis – kaip į tuos vadovėlius nelengvai gali būti įrašytas, lygiai taip lengva ranka gali būti išbrauktas. Bet kalba visai ne apie tai. Šiais metais Rašytojų sąjunga literatūros premija apdovanojo Sigitą Parulskį už romaną "Trys sekundės dangaus". Apdovanojimo procedūra įvyko per Trijų karalių šventę Rašytojų sąjungoje. Nežinia kas, ar pats autorius, ar koks nors kitas autorius pavadino šią šventę visų šventinių premijų pabaiga. Tad kas suspėjo į traukinį, tas ir suspėjo, o paskutinis į jį suspėjo Sigitas Parulskis, nes atsivijo jį su ramentais, nutraukta sausgysle ir gerokai uždusęs. Bet pakalbėkim ir už ką, su kokiu bilietu jis buvo priimtas į pažymėtų ir apdovanotų žmonių kompaniją.

– Tai neeilinis talentas, – sako vertinimo komisijos pirmininkė Jūratė Sprindytė.

– Romanas "Trys sekundės dangaus" – egzistencinis žmogaus santykis su Dievu, – sako filosofijos profesorė Jūratė Baranova.

– Tai romanas, kuriame kalba kalba, ir romanas, kuriame matome tiesią žmogaus laikyseną, – sako Liudvikas Jakimavičius.

– Tai tekstas, kuris yra kitoks, – sako Laimis Jonušys. – Ir todėl jis keri bei žavi.

– Tai knyga mėlynais viršeliais, – sako Valentinas Sventickas, nes knygos mėlynais viršeliais turi savybę gauti premijas.

O "Liepaitės" dainuoja, dainuoja, dainuoja tris dainas apie meilę moteriai, Dievui ir tėvynei. Atrodytų, viskas baigiasi, bet Sigitas man sako:

– Kažkoks negeras jausmas gavus tą premiją, sunku ką nors rašyti toliau.

Raminu:

– Baik, brolau, nieko tai nekeičia. Duoda – imk, muša – bėk, bet kur tu, žmogau pabėgsi su viena veikiančia koja?

Beje, dabar laikas būtų pakalbėti ir apie S. Parulskio romaną, kad kiti žinotų, kaip reikia rašyti, kad gautų panašias ir dar didesnes premijas. "7 meno dienos" pirmosios iš visos kultūrinės spaudos aprašė romaną, dar nenudžiūvus spaustuvės dažams ant jo puslapių. Ir rašoma buvo taip: Sigitas Parulskis turi Dievo dovaną vienu sykiu kalbėti keliais kalbos kodais, sakralinį diskursą supinti su brutaliu kasdienybės, šnekamosios kalbos, slengo gaudesiu. Dievas nužeminamas, o desantininkas kalba lyg Mozė. Tos dvi kalbos realybės susipina ir kuria netikėtai naują metaforišką teksto semantiką. Veiksmas, vykstantis kasdienybėje, įgauna mitologinę prasmę. Kitaip tariant, tai, kas atsitinka personažui, neatrakinama vien to įvykio prasmės raktu, nes lygia greta tas įvykis vyksta ir visai kitoje – metafizikos plotmėje: "Kristus irgi buvo kareivis, – sakau Igoriui. – Galbūt net didžiausias visų laikų kovotojas. Ir kai jam ateidavo laikas valgyti, jis elgdavosi visai kaip ir mes – kad maisto būtų lygiai tiek, kiek priklauso." Taip šnekučiuojasi du triedžiantys desantininkai, sergantys dizinterija. Sugebėjimas jungti subinę su sakraliais dalykais – štai kur veriasi mitinė S. Parulskio romano erdvė. Taip buvo rašyta apie būsimo laureato romaną, ir neapsirikta. Sveikiname, nors ir nesame karaliai.


Antanas Kruopa
 

Rašytojai

Knygos

 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
 
Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą