Rašyk
Eilės (78093)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 18 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Tolstant nuo tikrovės: apie Jeano Baudrillard’o filosofiją (2 dalis)

2007-05-02
Tęsiame pokalbį su filosofu Tomu Sodeika apie J. Baudrillard’o suformuotas filosofines koncepcijas, jų reikšmę šiuolaikinei kultūrai.





Edvardas Rimkus. Viename savo rašinių „Requiem bokštams dvyniams“ 2001 metų rugsėjo 11-osios atakas prieš Jungtines Amerikos Valstijas Baudrillard’as apibūdino kaip „triumfuojančios globalizacijos, kovojančios prieš save“ išraišką. Kaip jūs komentuotumėte šią mąstytojo ištarą?

Jau pačioje Pasaulio prekybos centro pastato architektūroje Baudrillard’as įžvelgė savotišką globalizacijos simbolį. Iki 1973 metų, kai „Dvyniai“ dar nebuvo pastatyti, Niujorko siluetą formuojantys dangoraižiai, tarsi piramidės ar obeliskai, stiepdamiesi aukštyn, akivaizdžiai simbolizavo klasikinio kapitalizmo sistemos esmę sudarančios laisvos konkurencijos principą. „Dvyniai“ iš esmės pakeitė miesto siluetą. Ir ne tik dėl to, kad jie tapo aukščiausi Niujorke. Simbolinę reikšmę Baudrillard’as įžvelgia ir pačių šių pastatų architektūroje – kiekvienas laivu į Niujorką atvykstantis keleivis horizonte pirmiausia išvysdavo du tobulai abstrakčius stačiakampius gretasienius. Niujorko siluete ėmė dominuoti nebe obelisko ar piramidės, bet greičiau perfokortas ar statistikos diagramas primenančios formos. Simbolinė šio pokyčio reikšmė Baudrillard’ui akivaizdi – laisvos konkurencijos epocha baigėsi; jos vietą užima skaitmeniniu „tikrovės“ simuliavimu grindžiama globalinio monopolizmo sistema, kurioje Pasaulio prekybos centras atliko savotiško „smegenų centro“ funkciją. Šitai vėlgi simbolizuoja pati „Dvynių“ architektūra. Tai uždaros, savyje pakankamos erdvės, kurios yra kompiuterių valdomų oro kondicionierių palaikomas „gyvenimo“ simuliakras. Bet tai dar ne viskas. Abu bokštai yra tarsi to paties genetinio kodo generuoti klonai. Čia beprasmiška klausti, kur yra originalas, o kur – kopija. Monopolija netoleruoja originalumo. Ji palaiko tik to paties kartojimą. Bet tokį kartojimą Baudrillard’as įžvelgė ir pačiame teroro akte: keliolikos minučių intervalu du tos pačios konstrukcijos lėktuvai (tai buvo „Boeing 767“ modelio orlaiviai) taranavo du visiškai vienodus pastatus. Jei ataka būtų buvusi vienkartinė, dar galima būtų įtarti, jog tai buvo nelaimingas atsitikimas. O atsitiktinumai yra įmanomi tik tikroje tikrovėje. Tačiau sudvigubinta ataka davė pradžią klonavimo serijai, kurią pratęsė kone visos pasaulio televizijos kompanijos, milijonams pasaulio žiūrovų pakartojusios dangoraižių griūtį. Jei bokštai tiek materialiai, tiek simboliškai įkūnijo arogantišką globalistinės sistemos pretenzija į dievišką visagalybę ir besąlygišką moralinį teisumą, tai jų griūtis – tos sistemos autodestruktyvumo simbolis: bokštai susmego, neatlaikę savo paties svorio. Tai buvo tarsi sistemą simbolizuojančio statinio savižudybė, simetriškai pakartojanti savižudžių teroristų aktą. Bet kokia gi buvo reakcija televizijos žiūrovų, kuriems teko šios savižudybės liudininkų vaidmuo? Paaiškėjo, kad jaudulys ar net siaubas, kurį tie žiūrovai išgyveno, iš esmės niekuo nesiskiria nuo to, ką išgyvename kiekvieną kartą, kai kino teatruose ar per televizorių žiūrime disaster ar doomsday žanro filmus. Surežisuota ir suvaidinta tragedija yra ne mažiau, o gal net ir labiau tragiška už tikrą kančią ar mirtį. Ir šis tragizmo perteklius duoda neblogą pelną. Galima būtų manyti, jog teroristai, planuodami ataką, siekė, kad būtų kuo daugiau aukų. To būtų reikalavusi tradicinio karo logika. Žuvo apie tris tūkstančius žmonių. Daug tai ar mažai? Kiekvieno žmogaus mirtis jo artimiesiems yra tragedija. Bet globalizacijos sąlygomis domėn imama tik statistika. O jei taip, tai tenka pripažinti, kad, lyginant vien su XX amžiuje vykusių karų aukų skaičiumi, per teroristų ataką žuvusiųjų skaičius atrodo gana kukliai. Ar tai turėtų reikšti, kad teroristai nepasiekė savo tikslo? Be abejo, realiame kare sėkmė nemenku mastu priklauso nuo nužudytų priešų skaičiaus. Bet ar teroristai mąstė tradicinio karo kategorijomis? Baudrillard’o nuomone – ne. Tai, ką jie planavo ir ką įvykdė, buvo meistriškai atliktas performansas, kuris, pratęsiant televizijos kompanijų atliktą klonavimo seriją, kada nors galbūt galėtų tapti vienu iš makabriškų Disneilendo atrakcionų.

E. R. Baudrillard’as teigia: „Disneilendas egzistuoja tam, kad nuslėptų, jog pati „realioji“ šalis, visa Amerika, yra Disneilendas (šiek tiek panašiai kaip kalėjimai egzistuoja tam, kad nuslėptų, jog visas sociumas savo banalia viską apimančia esamybe yra kalinimo institucija).“ Tikriausiai panašiu kontrasto principu galima simuliuoti ne tik kokią nors tikrovę, bet ir įvairias moralines, estetines ir kitokias vertybes? O žodžiai „laisvė“, „demokratija“, „teisingumas“ bei kiti, galbūt ir ne visada sąmoningai, tampa tik manipuliacijų žmonėmis įrankiais?

Kaip žinoma, prie įėjimo į Disneilendą kabo užrašas: „Here you leave today and enter the world of yesterday, tomorrow and fantas.“ Atrodytų, šis užrašas žymi ribą tarp dviejų visiškai skirtingų teritorijų – tos, kurioje gyvenamas tikras, „rimtas“ gyvenimas, ir tos, kurioje pramogaujama ir smagiai leidžiamas laisvalaikis. Tačiau keliaudamas po Ameriką ir užsukęs į Disneilendą, Baudrillard’as pastebėjo, kad ta riba yra tariama, kad abiejose jos pusėse gyvenimas yra visiškai toks pat. Tai gyvenimas, generuojamas vieno ir to paties genetinio kodo – „amerikietiškų gyvenimo vertybių“, tarp kurių, be abejo, atsiduria ir tokios „tradicinės“ vertybės kaip „laisvė“, demokratija“ ar „teisingumas“. Tik tiek, kad šios vertybės čia yra „genetiškai modifikuotos“. Kas tai per modifikacija? Nusakyti jos esmei geriausiai tinka „kičo“ kategorija. Estetikoje šia kategorija paprastai nusakomi meno kūriniai, kuriais pretenzingai ir neskoningai mėgdžiojamas tam tikras meno stilius. Tokio mėgdžiojimo rezultatas – banalūs, estetiniu požiūriu menkaverčiai „kūriniai“, kuriems būdingas hipertrofuotas sentimentalumas ar melodramiškumas. Kičui stinga vidinio kūrybinio impulso ir originalumo. Kičas tik kartoja išorinę to ar kito stiliaus pusę. Analizuodamas kičą, Baudrillard’as pabrėžia, kad grožio ir originalumo vietą čia užima simuliacija. Kičas reprodukuoja objektus, sumažindamas arba padidindamas jų natūralų dydį, imituodamas medžiagas, iš kurių jie padaryti, mėgdžiodamas jų formas. Kičas – tai tik stiliaus simuliacija, orientuota į masinį vartojimą ir pritaikyta masinio vartotojo skoniui. Maždaug taip apie kičą kalba menotyrininkai. Tačiau kičo kategorija puikiai tinka ir tada, kai tenka kalbėti apie... šiuolaikinę politiką. Šitai įmanomas jau vien dėl to, kad šiuolaikinis politinis gyvenimas vis labiau ir labiau virsta savotišku šou, t.y. reginiu, kuriam iš esmės būdinga kičo stilistika. Galima sakyti, kad šiuolaikinio politiko sėkmę lemia ne jo politinės veiklos programa ir net ne jo moralinė pozicija, o įvaizdis. Dar daugiau – tai įvaizdis, kuris nebe atspindi konkretaus žmogaus asmenines savybes, bet yra kuriamas – ir nesvarbu, ar tai daroma diletantiškai, t.y. tiesiog stengiantis atrodyti „politiškai“, ar pasitelkiant to įvaizdžio kūrimo profesionalus – viešųjų ryšių specialistus. Abiem atvejais pats įvaizdis tampa simuliakru, t.y. tuo, kas neturi nieko bendra su tikrove. Ko gero, šiuolaikinius politikus ar su politika daugiau mažiau susijusių profesijų atstovus (politologus, politikos apžvalgininkus, žurnalistus, intelektualus) galima būtų suskirstyti į dvi grupes. Vienoje grupėje atsidurtų tie, kas, vartodami tokias sąvokas kaip „laisvė“, „demokratija“ ar „teisingumas“, ciniškai ignoruoja jų pirminę, tikrąją prasmę ir demagogiškai vartoja jas kaip priemones savo tikslams pasiekti – gauti materialinės naudos ar patenkinti savo ambicijas – būti reikšmingiems, įtakingiems, „žinomiems“ ir panašiai. Kiton grupėn patektų tie, kas daro iš esmės tą patį, tik ne ciniškai, o naiviai, nesąmoningai. Ir vieni, ir kiti gana neblogai jaučiasi simuliakrinėje „tikrovėje“, kurioje „laisvė“, „demokratija“ ar „teisingumas“ virsta savotiškais Disneilendo atrakcionų analogais. Būtent taip Baudrillard’as interpretuoja kadaise plačiai pagarsėjusį (tiksliau, žiniasklaidos pagarsintą) Votergeito skandalą, kai paaiškėjus, jog respublikonų partija šnipinėjo savo politinius priešininkus demokratus, 1974 metais JAV prezidentas respublikonas Niksonas pabūgo apkaltos proceso ir atsistatydino. Šis priverstinis atsistatydinimas pateikiamas kaip „moralios politikos“ triumfas. Tačiau Baudrillard’as čia įžvelgė ne ką kita, kaip tik to paties kičo kodo generuojamą simuliakrą. Kaip kičinė Disneilendo atrakcionų stilistika simuliuoja tai, kad tie atrakcionai nėra tikrovė, taip žiniasklaidos neva atskleistas, bet iš tikro sukurtas Votergeito skandalas simuliuoja, „kad tai nėra skandalas“. Nežinau, ar Baudrillard’as buvo ką nors girdėjęs apie „nušalinto prezidento“ Rolando Pakso apkaltos peripetijas. Greičiausiai ne. Bet neabejoju, kad tiek paties Pakso, tiek jo šalininkų, tiek jo priešininkų laikysenoje bei retorikoje jis nesunkiai būtų atpažinęs tą patį kičo kodą, kuris „naujųjų medijų“ dėka tapo galingu lietuviškos politinės „tikrovės“ generatorium. Šiuo požiūriu tenka pripažinti, kad kaip medijų analitikas Baudrillard’as turi nemenką pranašumą prieš „tradiciškai“ žvelgiančius politikos teoretikus ar praktikus, bandančius tokio tipo procesus analizuoti „moralios politikos“ ar panašiomis kategorijomis.

Mantautas Ruzas. Kokias galima įžvelgti Baudrillard’o koncepcines sąsajas ir skirtumus su kitu žymiu medijų analitiku Marshallu McLuhanu?

Vienas pirmųjų Baudrillard’o publikuotų tekstų – 1967 metais parašyta McLuhano knygos „Kaip suprasti medijas“ recenzija, kurioje Baudrillard’as pripažino, jog teiginys „medija yra pranešimas“ puikiai išreiškia vieną iš esminių technologinės visuomenės bruožų. Tačiau toje pačioje recenzijoje Baudrillard’as priekaištauja McLuhanui, jog šį bruožą jis traktuoja kaip natūralų reiškinį ir vertina iš esmės pozityviai. Toks ambivalentiškas abiejų mąstytojų santykis yra simptomiškas. Norėdami aiškiau tai suprasti, dar kartą prisiminkime, kad medijas McLuhanas traktuoja kaip „žmogaus tęsinius“. Anot jo, „senosios medijos“, kaip antai drabužiai, raštas ar automobilis, tarsi išplečia žmogaus kūną erdvėje ir laike. Vyksta žmogaus žmogiškumo „eksplozija“. Tačiau „senosios medijos“ pratęsia tik kurią nors vieną žmogaus juslę (regą, klausą, lytėjimą, kinemotoriką). O tai reiškia, kad atskiros žmogiškosios patirties sritys tampa vis labiau specializuotos ir atskirtos viena nuo kitos. Tuo tarpu „naujosios medijos“, anot McLuhano, šią specializaciją ir susvetimėjimą įveikia tuo, kad pratęsia nebe atskiras žmogaus jusles, bet žmogaus patirtį koordinuojančią centrinę nervų sistemą. Šį procesą McLuhanas vadina „implozija“ – sprogimu, nukreiptu ne į išorę, bet į vidų. Tokio sprogimo rezultatas yra tai, kad pasaulis virsta „globaliniu kaimu“ – „naujųjų medijų“ sukurta terpe, kurioje nyksta ne tik atskirų žmogiškosios patirties sričių supriešinimas, bet pašalinama ir individo izoliacija nuo kitų individų. Nyksta „senųjų medijų“ sąlygoti reiškiniai – individualizmas ir nacionalizmas. Kiekvienas žmogus tampa socialiai angažuotu „globalinio kaimo“ gyventoju. Visiškai kitaip „naujųjų medijų“ sukeltą „imploziją“ vertina Baudrillard’as, įžvelgiantis joje pirmiausia atvaizdo virtimo simuliakru procesą. „Naujasias medijas“ jis laiko greičiau faktorium, izoliuojančiu individus, užsklendžiančiu juos simuliakriniame pasaulyje, kuriame iliuzijos nebeįmanoma atskirti nuo to, kas tikra. Gyvendami šioje terpėje žmonės ima teikti pirmenybę ne tikram gyvenimui, o medijų generuojamam simuliakrui. Tad „implozija“ kurią McLuhanas laiko pažangiu reiškiniu, anot Baudrillard’o vertintina greičiau neigiamai. Tai ne tiek harmoningas įvairių žmogiškos patirties sričių susiliejimas, kiek skirtumo tarp tikrovės ir atvaizdo nykimas, kuris savo ruožtu sąlygoja bet kokios prasmės nykimą – vis intensyvėjantys informacijos srautai susilieja į homogenišką informacinį triukšmą, o ir pats žmogus paverčiamas vien pasyvia informacijos bei komunikacijos tinklo dalimi. Galima sakyti, kad „naujasias medijas“ Baudrillard’as traktuoja kaip faktorių, užsklendžiantį žmones simuliakro pasaulyje, primenančiame tą, kurį Platonas gretina su oloje gyvenančių žmonių pasauliu. Tie žmonės mato tik šešėlius ir laiko juos vienintele tikrove.

M. R. Ar nėra taip, kad Baudrillard’as, kuris įvardijamas kaip vienas iškiliausių šiuolaikinių filosofų, formavusiu pagrindinius postmodernios epochos mąstymo bruožus, yra paradoksaliai artimas postmodernizmo adeptų „priešo“ Platono ontologinėms įžvalgoms? Juk abiejų mąstytojų, tiek Baudrillard’o, tiek Platono, filosofines perspektyvas vienija bendras atskaitos taškas – refleksyvi būsena tikrovės atžvilgiu, priešingai narkotizuojančio nežinojimo užvaldytiems virtualios tikrovės ar platoniškosios olos kaliniams.

Platono „Valstybės“ VII knygoje žmonių gyvenimas gretinamas su gilioje oloje įkalintų kalinių gyvenimu. Nuo pat mažens tie kaliniai mato vien šešėlius ir todėl yra įsitikinę, jog tai ir yra tikroji tikrovė. Bet vienas iš kalinių kažkokiu būdu išsilaisvina iš pančių ir pasprunka iš olos. Atsidūręs laisvėje, jis suvokia, kad tai, ką iki šiol laikė tikrove, tėra tik šešėliai ir kad egzistuoja tikra tikrovė, apie kurią oloje likę kaliniai nieko nežino. Šiuo įvaizdžiu Platonas nori pasakyti, kad viskas, ką gyvendami šiame pasaulyje patiriame ir suvokiame, tėra tik regimybė, tik netobulos kopijos, kurių originalai yra amžinos, tobulos idėjos. Bet svarbiausia, manyčiau, čia yra tai, kad, anot Platono, tik žmogus, sugebėjęs pasprukti iš olos, t.y. tik filosofas pajėgia atskirti tikrovę nuo regimybės. Atrodytų, kad pasinaudodami šiuo Platono siūlomu vaizdiniu, Baudrillard’ą galėtume įvardinti kaip savotišką „olos filosofą“, kuris teigia, kad iš olos pasprukti neįmanoma, nes nėra jokio išėjimo, dar daugiau – kad ola yra vienintelė vieta, kurioje apskritai kas nors gali būti. Išeitų, kad Baudrillard’as kritikuoja Platoną ir siūlo alternatyvią koncepciją. Jei taip, tai turėtume klausti: kuris iš jų teisus? Bet ar toks klausimas būtų prasmingas? Ko gero, bandydami perprasti kurio nors filosofo – Platono, Paskalio, Kanto, Hegelio ar Heideggerio – mintis, ilgainiui imame jausti, kad, kalbėdami apie labai skirtingus dalykus ir inirtingai tarpusavyje ginčydamiesi, jie vis dėlto yra labiau panašūs nei skirtingi, nes visus juos sieja sunkiai nusakoma prasmės nuojata, kurią tik ir verta imti domėn. Kai šita pastebime, ima aiškėti, kad visi tie filosofų ginčai iš tikro tėra tik tai, ką Baudrillard’as vadina „ženklų maištu“, ir kad pasipriešinti šiam maištui pajėgiame tik tada, kai gyvename, Arvydo Šliogerio žodžiais tariant, „tylųjį gyvenimą“.

Dėkojame už pokalbį.


Edvardas Rimkus
 
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
 
Blogas komentaras Rodyti?
2007-05-03 09:15
kaCius
Sodeika :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą