Kai filosofijos kritikas(ė) ima rašyti apie literatūrą, natūralu, kad literatams profesionalams kyla tokio rašymo legitimumo klausimas. Tam tikras nesusikalbėjimas kyla ir iš to, kad abu cechai remiasi gana skirtingomis išeities prielaidomis, remiasi skirtingais autoritetais. Vartoja skirtingas sąvokas. Skiriasi taip pat dar nuo studentiškų laikų įgytas racionalaus argumentavimo supratimas. Literatai kaltina filosofus banalybės teigimu, o filosofams literatų argumentuose – kartais per daug subjektyvumo, kai kada stokojama griežtesnės argumentavimo logikos. Susidaro tarsi neperžengiama takoskyra. Šią takoskyrą siekiama įveikti Aušros Jurgutienės tekste „Prisitaikėlė ar disidentė. 2005 metų prozos skaitymai“ („Literatūra ir menas“, 2006 m. kovo 17 d.). Jurgutienės nusiteikimą dialogui esu patyrusi jau anksčiau. Kritikė, ko gero, yra labiausiai šiuolaikinėmis, naujausiomis filosofijos srovėmis besidominti(s) literatė(as) Lietuvoje. (Beje, Valdas Kukulas per Andriaus Konickio knygos „Svarbiausia nubusti“… pristatymą Rašytojų klube taip pat ragino literatus atsigręžti į filosofiją, ir pats prisipažino skaitąs A. Šliogerį, J. Baudrillardą, M Foucault). Jurgutienė nepatingėjo pastudijuoti mano „sunkiasvorės“ monografijos „XX amžiaus moralės filosofija: pokalbis su Kantu“, kurią šmaikščiai apibūdino, kaip „pervažiavimą su tanku“ per XX a. filosofijos tradiciją. Iš tiesų – ten nei žodžio nebuvo apie literatūrą. Taip pat, kiek man žinoma, kritikė puoselėja sumanymą parengti lietuvių kalbos ir literatūros studentams vadovėlį, pristatantį naujausias sroves filosofijoje, kurios galėtų būti įdomios ir literatui. Kritikė savo argumentams praplėsti apžvalgoje pasitelkia M. Heideggerio, J.P. Sartre’o bei J. Derrida įžvalgas. Aš irgi esu šių filosofų gerbėja. Todėl su Aušra, kaip su dalykus išmanančia kritike, norėčiau pakalbėti filosofijos ir literatūros galimo susitikimo vertinant konkrečius literatūros kūrinius klausimu. Turėdama galvoje mano rašinius, Jurgutienė rašo: „Gana rizikingai kartais atrodo ir autorės eksperimentas, pasitelkiant filosofiją, diskutuoti dėl populiariosios literatūros kūrinių meniškumo“. Ar šią pastabą reikia suprasti, kad literatas gali apeliuoti į filosofų įžvalgas, bet jokiu būdu ne priešingai? Filosofijos kritikas neturi legitimumo prabilti apie kūrinio meniškumą? Tačiau svarbiau yra kas kita. Kaip viena Derrida tyrinėtoja sakau kitai Derrida tyrinėtojai savo tezę: kvalifikavimas romano kaip filosofinio nėra jo meniškumo įvertinimas. Kodėl? Atsakau Derrida žodžiais iš jo knygos „Literatūros aktai“. Literatūra neturi esmės, t.y. nėra tokio dalyko kaip literatūrinio daikto tapatumas sau. Tekstas, kuris kalbėtų tik apie literatūrą, arba literatūrinis darbas, kuris būtų autoreferentiškas, panaikintų pats save. Literatūroje, jo manymu, mus domina Būties patyrimas, ji visada balansuoja ant metafizikos ribos, ant bet ko ribos, anapus visko, įskaitant ir save. Bet kurį tekstą, – ar žurnalistinį, ar mokslinį, ar literatūrinį, – Derrida manymu, galima perskaityti arba „netranscendentiniu“, arba „transcendentiniu“ būdu. Kiekvienas tekstas „leidžiasi“ būti perskaitytas transcendentiškai. Jei tekstas priešinasi – tai reiškia teksto mirtį. Bet kurį literatūrinį tekstą taip pat galima perskaityti transcendentiškai. Tačiau skiriasi šio leidimosi formos. Kiekvienu atveju ji bus vis kita. Aš nuo savęs pridurčiau: jei kūrinys lengvai „leidžiasi“ – jis gali būti pavadintas filosofiniu tekstu ar romanu, net jei autorius tokio romano sukurti ir neketino. Net jei literatūrinius kanonus sergintys literatai abejotų literatūrine to kūrinio verte. Tiesiog filosofijos interpretatorius žaidžia pagal savas žaidimo taisykles. Ir tai nereiškia, kad kūrinys neturi arba nustoja meninės vertės, jeigu filosofijos interpretatorius jį interpretuoja. Tiesiog jam įdomu yra kas kita. Jam rūpi hermeneutinės kūrinio prasmės.

Galutinė mano tezė yra tokia: jeigu tekstas perskaitomas „transcendentiškai“, toks perskaitymas niekaip neužgožia jo „netranscendentinio“ perskaitymo galimybės. Literatūros kritikai gali daugybę kartų skaityti tą patį kūrinį iš savo, t.y. netranscendentinės perspektyvos. Kiekvienas tekstas, Derrida supratimu, gali būti ir vienu, ir kitu būdu skaitomas ir interpretuojamas iki begalybės. Tai ir yra vadinamoji teksto prasmės neišsemiamumo dekonstrukcijos patirtis, kurią Derrida apibūdina savo sugalvotu naujadaru différance, kuris reiškia nuolatinę skirtį. Bet jei po mano „transcendentiniu“ būdu perskaityto kurio nors kūrinio interpretacijos bus parašyta šimtas kitų, nebus išsemtos visos jo perskaitymo galimybės. Nė viena interpretacija nėra tapati sau. Ji visada atveria skirtį (différance). Deja, po šiuo tekstu negaliu pasakyti, kad tai tik mano atverta literatūros ir filosofijos suartėjimo hipotezė. Mano galva toks turėtų būti nuoseklaus Derrida pasekėjo(s) atsakymas.

Esu dėkinga Aušrai Jurgutienei už galimybę iš esmės ir dalykiškai pasikalbėti.

Jūratė Baranova

„Literatūra ir Menas“