Rašyk
Eilės (78096)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 9 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





„Tikėti, kad tiki“: nihilizmas pagal G.  Vattimo

2007-05-30
Į šiuolaikinio italų filosofo Gianni Vattimo filosofiją galėtume pažvelgti iš įvairių tematinių bei probleminių perspektyvų. Tačiau aš pasirinkau iš esmės dvi: viena jų – religija, kita – nihilizmas. Galima būtų manyti, kad probleminė perspektyva sukonkretina tematinę. Tam tikra dalimi – taip. Tačiau, kita vertus, bandysiu parodyti, jog nihilizmas Vattimo filosofijoje nėra religijos svarstymo pasekmė ar išraiška. Veikiau atvirkščiai, – religija į jo svarstymų akiratį patenka kaip „visaapimančios“ nihilizmo problemos konkretizacija.

Taigi, šiuolaikinio italų postmodernizmo atstovo G. Vattimo filosofinis požiūris į religiją didžia dalimi yra nulemtas „Heideggerio mąstyminės dievoieškos“ (H. G. Gadameris).

Vattimo yra vienas iš tų šiuolaikinių mąstytojų, kurie prisidėjo prie Heideggerio iššūkio metafizikai, tiesiogiai reikalavusio įveikti būties užmarštį, o netiesiogiai – kovojusio su ta labiau paslėpta – būties – Dievo užmarštimi. Heidegeriškai suprantant būtį, laikant ją „Dievo apleista erdve“, tenka pripažinti, jog grįžimas prie Dievo, kaip tradicinio religiškumo, yra nebeįmanomas. Nes būdas, kuriuo tradicinė religija suvokia ir pasiekia Dievą, yra priklausomas nuo tų mąstymo kategorijų, kurių Heideggeris atsisakė. Tačiau galima akcentuoti ir kitus aspektus, išplaukiančius iš Heideggerio Dievo, „Dievo, kuriam reikia ateiti“, sampratos. Galbūt galima svarstyti Dievo idėjos išreiškimo visai naujais terminais galimybę, tačiau išlaikant tos Dievo idėjos vertę ir atneštą žinią? Vattimo, mano manymu, ir yra vienas tų, kurie būtent taip bando eiti Heideggerio nužymėtu keliu.

Vattimo požiūryje į religiją ypač svarbus pats išeities taškas, tai, kaip jis kelia religiškumo problemą. Kaip ir dauguma šiuolaikinių filosofų, Vattimo kalba apie religinę patirtį, tačiau tą patirtį supranta kaip sugrįžimą. Sugrįžimo fenomeno įšaknytumas religinėje patirtyje lemia Vattimo religijos klausimo svarstymų akiratį. Toks religinės patirties supratimas, kai sugrįžimas yra laikomas ne atsitiktiniu, o esmišku pačios religinės patirties momentu, apibrėžia ir Vattimo požiūrį į filosofijos ir religijos tarpusavio santykį.

Tad ir šių svarstymų akiratyje – pirmiausia yra religinė patirtis kaip sugrįžimo patirtis. Kaip tik šiame kontekste norėčiau pri(si)minti epizodą, Vattimo papasakotą vienoje jo knygoje, skirtoje religijos problemai. Kol kas neminėsiu tos knygos pavadinimo. Kodėl? Į tą klausimą atsakysiu vieno epizodo pasakojimu. Taigi Vattimo prisimena, kaip jis, prieš daug metų vieną tvankią popietę atsidūręs ledainėje, esančioje Milano autostrados stotelėje, staiga suprato turįs paskambinti profesoriui Gustavui Bontadini’ui, vienam iš ryškiausių „neoklasikinės“ katalikiškos, aristoteliškai tomistinės filosofijos atstovų, kurio filosofinėms pažiūroms nepritarė, tačiau kuriam jautė prieraišumą ir susižavėjimą. Pokalbis telefonu lietė, kaip Vattimo sako, konkursą į katedrą, mat jie abu tuo metu buvo komisijoje. Tad buvo kalbamasi grynai „akademinės virtuvės“ klausimais. Tačiau Bontadini’s, su kuriuo Vattimo seniai nebuvo bendravęs, norėjo sustoti prie esminių klausimų, ir, užuot pasiteiravęs apie sveikatą, netikėtai paklausė Vattimo, ar šis tebetikįs į Dievą? Vattimo sakė nežinąs, ar jo atsakymas profesoriui Bontadini’ui buvęs sąlygotas situacijos, kurioje klausimas buvo užduotas, paradoksalumo: ponai ledainėje, sėdintys prie stalelių netoli telofono automato ir abejingai valgantys ledus ir geriantys gaiviuosius gėrimus. Tačiau Vattimo atsakė: tikiu, kad tikiu. Tikėti, kad tiki – toks, beje, ir yra knygos, kurioje papasakotas šis epizodas, pavadinimas. Vattimo sako, kad ši frazė sukosi jo galvoje visą laiką nuo pat tos tvankiosios popietės Milano autostradoje. Negana to, Vattimo mano, jog ši frazė yra tiksliausia ir geriausia formuluotė, išreiškianti jo santykį su krikščioniška katalikiška religija, ta, kuria tradiciškai yra pakrikštytas ir į kurią nukreipia savo mintis, kai mąsto apie religiją. Ką reiškia šis Vattimo atsakymas tikiu, kad tikiu, vietoje paprasčiausio tikiu? Arba – netikiu?

Užuot pabandžiusi tiesiogiai interpretuoti tos ištaros prasmę Vattimo filosofijos kontekste, norėčiau šiek tiek praplėsti kontekstą ir sugretinti šią formuluotę, kurią Vattimo, beje, dar vadina „pusiau tikinčiojo“ nuostata, su viena citata iš Dostojevskio „Demonų“. O sykiu norėčiau religijos ir tikėjimo klausimų svarstymą susieti su gilesniu – nihilizmo kontekstu. Taigi, Dostojevskis romano „Demonai“ protagonisto Kirilovo lūpomis sako: „Jeigu Stavroginas tiki, tai netiki, kad tiki, o jeigu netiki, tai netiki, kad netiki“.

Manyčiau, kad šios formuluotės gali būti sugretintos kaip atstovaujančios tam tikrom nihilizmo sampratom. Viena vertus, netikėti, kad tiki, arba netikėti, kad netiki, kita vertus, tikėti, kad tiki. Tiesą sakant, pats toks sugretinimas ir rodo, ir slepia tų ištarų nihilistinį pobūdį, o kita vertus, ir rodo, ir slepia nihilizmo sampratų skirtumus. Kaip jas vis dėlto galėtume palyginti? Kur glūdi nihilistinė, nors ir nevienareikšmiškai traktuojama jų prasmė? Jeigu atsakysime, kad netikėjimas ir esąs nihilizmas, tai Vattimo pozicija iš viso nebus nihilistinė, o Dostojevsko Stavrogino atveju bus neaišku, kuri iš dviejų formuluotės dalių svarbesnė, neaišku, kada Stavroginas iš tikrųjų netiki. Bet jeigu nihilizme svarbiau ne pats tikėjimas kaip betarpiškumas, o santykis į tikėjimą, refleksijos įtarpintas santykis, tada tos pozicijos, kaip nihilistinės, netikėtai priartėja viena prie kitos. Nihilizmo centras yra refleksijos aktas. Jau Kierkegaardas įžvelgė skirtumą tarp tikiu ir turiu tikėjimą, t.y. būtent jis ir atskyrė betarpišką tikėjimą nuo tikėjimo reflektavimo. Taigi Stavrogino nihilizmo esmė glūdi bet kokio tikro santykio su tikrove kvestionavime (tiek tikėjimiško, tiek netikėjimiško). Dostojevskio Stavroginas nepasitiki nei savo tikėjimu, nei netikėjimu. Kita vertus, čia betarpiškumo tikrovės atžvilgiu praradimas nulemia tragišką nihilistinio mąstymo pobūdį. Toks nihilizmas, be abejo, neigia ne Dievą, o bet kokio tikrumo galimybę iš žmogiškosios pusės. Labiausiai įtartina nihilistui ir yra tai, kas ima atrodyti kaip tikra. Tas nesugebėjimas tikroviškai būti ir yra nihilizmas, nihilizmas kaip liguista laikysena, kaip gyvenimo stilius, net kaip mada, užvaldžiusi XIX amžiaus Rusijos inteligentiją ar bent jau to laiko rusų literatūrą, labiausiai iš ten atpažįstamas, bet tik todėl ir atpažįstamas, kad ir mums nesvetimas. Nietzsche’s „Dievo mirtis“ įprasmina iš esmės panašų nihilizmo pavidalą – nors Nietzsche nostalgiškai ir nesiilgi Dievo kaip pagrindo (kas iš esmės grindžia dostojevskiško nihilisto laikyseną), pagrindo nesatis Nietzsche’i reiškiasi filosofija kaip liga.

Vattimo mano atradęs išsigelbėjimą nuo tokios ligos, kurią vadina tragiškuoju mąstymu ar su juo dar besiribojančiu nyčišku nihilizmu. Kitaip tariant, Vattimo nihilizmas reiškia esmiškai ką kita, nei įprasmina Dostojevskio herojai, nei tai, kuo serga Nietzsche’s antžmogis.

Vattimo atsakymas į nihilizmą yra nihilizmas. Tačiau ar įmanoma būti nihilistu, jei sakai „tikiu, kad tikiu“? Vattimo tą savo poziciją, kaip minėjau, dar vadina „pusiau tikinčiojo“ figūros apologija. Akivaizdu, kad Vattimo koncentravimasis prie tikėjimo akto refleksijos yra radikalesnis nei tragiškojo mąstymo. Čia svarbus ne tiek refleksijos pobūdis, kiek pats jos buvimas, pats tarpiškumas, mediacija paties tikėjimo akto atžvilgiu. Tada netgi tikėjimas, kad tiki yra skaistybės praradimas, tikėjimo betarpiškumo praradimas. Toks distancijos įgijimo tikėjimo atžvilgiu fiksavimas Vattimo reiškia ir tikėjimo turinio klausimo iškėlimą, jo užaštrinimą. „Jeigu sakau, jog tikiu, kad tikiu, tai į ką tikiu tikįs, į ką iš krikščioniškosios doktrinos, kurią visi turime perduotą (gautą)?“. Šitaip Vattimo, be abejo, atmeta galimybę atrasti tikėjimo tiesas paraidžiui, kaip, jo manymu, dažnai elgiasi Bažnyčia. Iš naujo, būtent iš naujo, atrasti krikščionybę ir reiškia, visų pirma, užduotį permąstyti apreiškimo turinius sekuliarizuotais terminais. „Noriu interpretuoti Evangelijos žodį, kaip pats Jėzus mokė daryti, versdamas priesakų ir pranašysčių raidę, dažnai prievartaujančią, aukščiausio meilės įstatymo terminais.“ Taigi Vattimo nihilizmas, sutelktas į tą jo tikėti, kad tikiu, iš vienos pusės, reiškia negalimybę betarpiškai tikėti, o iš kitos – tikėjimo įtarpinimas, tikėjimo apmąstymas (iki pat religiškumo sampratos paieškos) nebegali būti realizuotas metafiziškai. Tikėjimo mąstymas tegali būti tikėjimo turinių „perrašymas“. Tačiau kokių turinių? Būtent krikščionybėje Vattimo mano atrandąs tą „originalų“ tekstą, kurio perrašymas ir yra silpnoji hermeneutika, silpnasis mąstymas. Pačios silpnosios hermeneutikos, kaip postmetafizinio mąstymo pavidalo, to, kuris atsisako reprezentuojančios nuostatos, o kartu įvertina heidegerišką istoriškumo supratimą ir stengiasi jame išsilaikyti, Vattimo mano priėjęs tik todėl, kad tolo nuo krikščioniškų šaknų. Ar tai reiškia patekimą į uždarą ratą? Vattimo tai reiškia hermeneutinę laikyseną (hermeneutinį ratą, jeigu norite), kuris išreiškia jo pamatinę laikyseną Vakarų mąstymo ir krikščionybės santykio atžvilgiu. Vakarų mąstymas ir krikščionybė turi bendras šaknis. Silpnoji hermeneutika ir yra pastanga grįžti prie tų bendrų šaknų. Jeigu kam tai atrodytų skandalinga, sako Vattimo, tas galėtų išbandyti kokį nors priešingą kelią, kuris, jo manymu, tegalėtų būti ne kas kita kaip atnaujinta metafizinė pastanga.

Jeigu nuoseklus Heideggerio požiūrio metafizikos – įveikos reikalavimo – laikymasis atskleidžia, kad metafizikos pabaiga turi būtent tokią prasmę, kad atskleidžia būtį kaip apibūdinamą jos vidine tendencija teigti savo tiesą per silpimą, mažėjimą, pasitraukimą, tada silpnoji hermeneutika nebus vien negatyvus pasiruošimas religijos, religiškumo sugrįžimui. Ji bus to sugrįžimo pati tikriausia realizacija. Toks vien pasiruošimas įvyksta egzistencialistines nuostatas realizuojančiuose požiūriuose, kurios natūraliajai teologijai (kurią mano esant Dievo buvimo įrodinėjimu tiesioginiu keliu kaip pasaulio priežasties) priešpriešina negatyviąją antropologiją, kuri (į)parodo Dievo poreikį (bet vis dar visagalio ir absoliutaus metafizinio Dievo), išeidama iš neišvengiamo, nepanaikinamo žmogiškos situacijos problemiškumo. Įsikūnijimo prasmę, t.y. Dievo nusižeminimo, jo nusileidimo į žmogišką plotmę, tai, ką Naujasis Testamentas vadina Dievo kenosis, Vattimo interpretuoja kaip ženklą, kad neprievartos ir neabsoliutų Dievą postmetafizikos epocha turi kaip išsiskirianti to silpimo, mažėjimo pašaukimu, apie kurį kalba heidegeriškoji filosofija. Vattimo teigia, kad pati „redukciška“, nihilistinė būties istorijos prasmė, tendencija teigti „būties tiesą per esinių reikšmingumo redukciją (ar tai būtų politinė valdžia, ar natūraliųjų religijų grasinantis ir piktas Dievas, ar modernaus subjekto savęs laikymas paskutiniu tiesos garantu)“ galima pripažinti tik tada, jeigu esame išaugę krikščioniškoje tradicijoje. Taigi į heidegerišką istoriškumo sampratą atremtas reprezentavimo pabaigos mąstymas silpnasis mąstymas – atranda savo kaip Vakarų mąstymo apskritai krikščioniškąsias šaknis.

Taigi silpnoji ontologija, kaip biblinės žinios „perrašymas“, yra postmetafizinės filosofijos pastanga, kurioje esminis krūvis tenka sekuliarizacijai. Vattimo sekuliarizacijai teikiama religinė prasmė yra kylanti iš nihilizmo sampratos. Sekuliarizaciją Vattimo supranta kaip metafizikos pabaigos patirtį, kaip galimybę filosofijai iš naujo ieškoti būties pėdsakų, išvedančių į kitybę. Postmetafizinio mąstymo kalbėjimas apie sekuliarizuotą filosofiją, Vattimo žodžiais, reiškia jos kilmės iš sakralinio horizonto ir atitolimo nuo jo žinojimą. Atsiverti ištakoms tampa įmanoma, įsisamoninus atitolimą nuo jų. Tai ne tik nuoroda į naujo filosofijos atsivėrimo religijai galimybę. Tai neišvengiama šiuolaikinio žmogaus religiškumo kaip sugrįžimo patirtis.

Tačiau tada pats nihilizmas netikėtai įgauna „pozityvų“ pobūdį. Tokį nihilizmą Vattimo ir vadina „paskutiniu Vakarų mąstymo šansu“.

Italų filosofinė tradicija visada buvo dėmesinga nihilizmo problemai. Nihilizmo problemos sklaida XX a. antros pusės italų filosofijoje daugiausia yra susijusi su dviem filosofinėmis mokyklomis – Luigi Pareysono ir Alberto Caracciolo. Abiejose šiose mokyklose nihilizmas buvo traktuojamas kaip dvidešimtajam amžiui esminga patirtis. Ši patirtis tapo radikaliai apmąstyta – visomis savo manifestacijomis ir visomis savo išdavomis, įskaitant ir nihilizmo įveikos reiklavimą – tą iš esmės nyčišką reikalavimą. Pats įveikos reikalavimas paaiškina ir tą nuolatinę nihilizmo problemos sąsają – tiek Pareysono, tiek Caracciolo mokyklų mąstyme – su šventybės ir religiškumo problema, kurių perspektyvoje ieškoma išeities iš modernybės mąstymo nihilistinių padarinių.

Tačiau kaip tik iš Pareysono mokyklos kilo ir radikaliai skirtinga, galima sakyti, priešingą minėtajai prasmę turinti nihilizmo (ir jo įveikos) interpretacija, kuri „užduoda toną“ šiuolaikiniams nihilizmo problemos svarstymams, o pati toji nihilizmo interpretacija yra „postmoderni“. Čia kaip tik ir turiu galvoje Gianni Vattimo nihilizmo sampratą.

Jau iš pirmo žvilgsnio krenta į akis visiškai skirtingas priėjimo būdas prie pačios nihilizmo problemos. Nihilizmo Vattimo nelaiko mūsų epochos negalia ir nesmerkia kaip mūsų laikų, mūsų kultūros blogybės. Atvirkščiai, provokatyviai keldamas nihilizmo klausimą, Vattimo taria, jog „sunkumai“, kuriuos jis, nihilizmas, sukelia mūsų laikų sąmonei, yra susiję su tuo, kad pastaroji yra nepakankamai nihilistiška – mūsų epochos sąmonė dar nepakankamai atsižadėjusi valios „uždėti“, t.y. „primesti“ prasmę daiktams, kad ji dar nemoka priimti, pripažinti jų (daiktų) nuogo, nuožmaus tapsmo. Taigi Vattimo nihilizmo suvokimas savaimingai iškelia jį iš nihilizmo „skelbėjų“ ir „pranašų“ rato, skelbiančių nihilizmą kaip mūsų laikų blogybes apimančią negalią, o kaip tik padaro jį nihilizmo apologetu, kalbančiu apie pačios filosofijos, paties Vakarų mąstymo nihilistinį pašaukimą.

Visa tai verčia iš naujo klausti – kas yra nihilizmas? Kas nihilizmas yra Vattimo?

Vattimo ne kartą yra „skelbęs“ ir aiškinęs savo nihilistinį „pašaukimą“ ir jo prasmę, sykiu jis nuolatos lieka dėmesingas tiems mūsų epochos įvykiams, kuriuose įžvelgia nihilistinę prasmę. Taigi nihilistiniams „įvykiams“ Vattimo priskiria pozityvią prasmę. Taip nihilizmo problemos kontekste Vattimo iškyla dialektinio mąstymo krizės problema („Skirtumo nuotykiai“, 1980), subjekto mirties problema („Anapus subjekto”, 1981), na ir pati postmoderno problema (“Modernybės pabaiga“, 1985). Visų tų problemų svarstymo kaip nihilizmo problemų išdava – Vattimo pasiūlyta vadinamojo silpnojo mąstymo „samprata“, o gal veikiau mąstymo strategija. Ir pati tokio mąstymo „programa“, ir Vattimo nihilizmo samprata steigiasi iš tam tikro santykio su Nietzsche’s ir Heideggerio mąstymo nihilistinėmis nuostatomis. Savaip perimdamas tą jau Nietzsche’s ir Heideggerio mąstyme teoriškai išreikštą metafizikos savitos kritikos – metafizikos įveikos – reikalavimą, Vattimo jį įtvirtino kaip reikalavimą atsisakyti Vakarų filosofinės tradicijos „stipriųjų“ kategorijų ir padarė vadinamosios „silpnosios ontologijos“ apmatą. „Silpnoji ontologija“ ir siekia pripažinti bei priimti tapsmą pačiu jo faktiškumu, nesuteikiant, ar, veikiau, „neprimetant“ jam prasmės, kuri jį peržengia, kuri jį transcenduoja, o sykiu ir neprimetant jam tokių „stipriųjų“ formų, kategorijų ar interpretacinių schemų, kurios neišvengimai atvestų iki tapsmo tėkmės „sustabdymo“, savotiškai ją „uždraustų“.

Tad prieš tradicinę metafiziką Vattimo stoja siūlydamas tokią filosofinę laikyseną, kuri nei siekia pašalinti, nei siekia beatodairiškai atstatyti tikrovės vienovę, – tikrovės, kuri atsiskleidė kaip fragmentiška; taip pat jis nesiekia teoriškai „pašalinti“ neredukuojamos kalbinių žaidimų ir žinojimo formų įvairovės, o priima tai kaip neišvengiamą šiuolaikinio pasaulio sąlygą, tai yra – traktuoja kaip esminę pozityvią šiuolaikinio pasaulio charakteristiką.

Šiuo ypatingu savo bruožu „silpnasis mąstymas“ programiškai dera su postmodernios kultūros esminėmis programinėmis nuostatomis.

Šios esminės Vattimo nuostatos „peržiūri“ ir nihilizmo predispozicijas. Jeigu, kaip teigia ar kaip nori silpnasis mąstymas, yra nuolankiai priimamas daiktų tapsmas, nebandant jo perinterpretuoti ar transcenduoti, ištirpsta pats „niūrus“ ir nostalgiškas nihilizmas. Tai yra – nebelieka vietos tokiam nihilizmui, kuris galioja kai dar kultivuojama „prarastų vertybių“ atmintis ar nostalgija joms. Tad atsiveria kelias iš esmės nyčiškos kilmės „linksmajam“ nihilizmui – tokiam, kuris yra labiau artimas žmogaus baigtinumui, jo džiaugsmams ir kančioms, nei tai įgalintų tradicinė metafizika. Sykiu Vattimo nihilizmas tampa atribotas ir atsiribojęs nuo Caracciolo ir savo mokytojo Pareysono mokyklų, kur nihilizmo problema yra glaudžiai susieta su blogio problema.

Vattimo nihilizmo problemos interpretacija sykiu leidžia pastebėti, kad Vattimo apskritai atsiriboja nuo nihilizmo kaip istoriografinės problemos traktavimo. Nihilizmo problemai Vattimo suteikia geschichtlich prasmę, turint galvoje ryšį, kurį Heideggeris nustato tarp Geschichte (istorijos) ir Geschick (likimo, įvykio). Nihilizmas „vyksta“, todėl mes su juo negalime „suvesti sąskaitų“. Tačiau galime stengtis suprasti, kokiame taške jis yra, kaip jis su mumis susijęs, kokiems pasirinkimams jis mus kviečia. Vattimo siūlo išbandyti nihilizmą kaip paskutinį chance, nes „šiandien mes pradedame galėti būti nihilistais“. Tad pats Vattimo silpnasis mąstymas tampa suvokiamas kaip nihilistinis atsakas į nihilizmo iššūkį. Vattimo silpnąjį mąstymą pristato kaip vienintelį būdą filosofuoti nihilizmo epochoje.

Vattimo, atsiribodamas nuo nihilizmo kaip istoriografinės problemos traktavimo, tačiau pozityviai traktuodamas nihilizmą, pateikia nihilizmo sampratą radikaliai priešingą rusų nihilistų pasiūlytajai, kuri, pasak paties Vattimo, yra susijusi su destrukcijos keliamu džiugesiu, su „dinamito griausmu“. Galima sakyti, jog Vattimo požiūris į nihilizmą yra pozityvus kita prasme, nei „pozityvus“ „pozityvistinis“ Turgenevo herojų nihilizmas. Kita vertus, Vattimo nihilizmo problemos analizė atskleidžia, jog jo nihilizmas netapatus nihilizmui, pasak kurio daiktai yra Niekis. Vienintelis galimas praktikuoti, taip pat pozityvus nihilizmas būtų tas, kurio perspektyvoje būtis nebeprivalėtų turėti tų stabilumo, nekintamumo, apibrėžtumo savybių, kurias tradicinis metafizinis mąstymas, pradedant graikais ir baigiant mūsų laikais, jai priskyrė.

Kita vertus, vatimiškoji nihilizmo „prigimtis“ atsiskleidžia keliant klausimą, kaip Vattimo silpnasis mąstymas, kaip teorija, save mato tarp kitų teorijų? Koks jo, kaip teorinio mąstymo, santykis su tikrove, su tuo, ką tradicinė filosofija buvo įvardinusi „realybės“ terminu? Atsakant į šį klausimą, galima priminti Vattimo filosofijos interpretatorių pastebėjimą, jog silpnasis mąstymas steigiasi kaip trečiojo lygmens aprašymas. Jeigu Nietzsche’s ištarą „nėra faktų, yra vien interpretacijos“, arba kitaip – „visa yra interpretacija“, laikysime pirmojo lygmens aprašymu, iš to plaukianti išvada: „vadinasi, ir minėta ištara yra interpretacija“ bus laikytina antrojo lygmens aprašymu. Silpnasis mąstymas, lokalizavęsis trečiajame lygmenyje, gali būti nusakytas ištara: „Mums yra neišvengiama mąstyti tą save paneigiantį, save sugriaunantį žaismą“.

Tad Vattimo nihilizmas, kuris šia prasme atsiskleidžia kaip hermeneutinis nihilizmas, diskurso plotmę perkelia ne tik anapus paprasto faktų aprašymo, bet ir anapus aprašymų aprašymų.

Trečiasis lygmuo, arba toji plotmė, kurioje lokalizuojasi silpnasis mąstymas, mums sako, jog nihilizmas, šitas įveikos žaismas atsiskleidė kaip kiekvieno „griežto ir užbaigto“, „pilnutinio“ bandymo išsakyti mūsų pasaulio, tikrovės, būties patirtį esminga būtinybė.

Tad Vattimo postmoderni, postmetafizinė nihilizmo interpretacija oponuoja „tradiciniam“ požiūriui į nihilizmą. Viena vertus, toks traktavimas leidžia iš esmės kitaip iškelti patį nihilizmo įveikos „reikalavimą“; kita vertus, atveria teorinių nihilizmo modelių šiuolaikinės įžvalgos galimybę.


Rita Šerpytytė
 
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
 
Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą