Naujas Tilės Vakarės romanas „Nusišypsok, Flo“ po žaismingu raudonu viršeliu „priglaudė“ ir dvi pjeses: „Raudona lapė skylėtame danguje“ bei „Naktis rojuje“. Knyga ne šiaip sau pasirodė būtent tuo metu, kai gimtadienį švenčiantis Panevėžys garsinasi kaip teatrų miestas.

Amžinas klausimas: kodėl rašai?

Gal klystu, bet manau, kad rašau ir redaguoju truputį geriau, nei dirbčiau kokį kitą darbą. Be to, amžinai stinga pinigų, negaliu sau leisti kitų malonumų ir kitokios prabangos. Kita vertus, kol galiu, leidžiu sau malonumą bei prabangą rašyti, o ne uždirbinėti pinigus. Tiesa, net ir priimtai į Rašytojų sąjungą prisistatinėti rašytoja labai nejauku. Man, žurnalistei, profesionalaus rašytojo statusas visada buvo kažkas tooookio. Taip yra ir dabar, nors objektyviai akivaizdu, kad menininko prestižas mūsų visuomenėje gerokai sumenkęs.

Ką manai apie savo naująją knygą?

Prieš šešerius metus palikusi savo įkurto dienraščio redakciją, pasižadėjau kasmet išleisti po knygą. Gal tai ir nėra labai protinga, bet drausmina. Romanas „Nusišypsok, Flo“ vienai leidyklai pasirodė pernelyg literatūrinis, kitai – pernelyg komercinis. Kuriam laikui padėjau į šalį, o paskui atsirado galimybė knygą išleisti. Sudėjau į ją dar dvi pjeses ir paskyriau mažo miesto dideliam režisieriui Juozui Miltiniui, kuriam šį rugsėjį būtų sukakę 100 metų. Ko gero, pasidaviau panevėžiečius apėmusiai visuotinei euforijai.

Nieko nuostabaus, dauguma mūsų iki šiol kabinamės į šią neeilinę asmenybę. Mano krašte ne tiek jau daug šiandienį kūrėją skatinančių pavyzdžių ir stimulų, o stiprybę palaikančių, įkvėpiančių įspūdžių ir aplinkybių dar mažiau. Aplinkui nuolat matau, kad diduma meninių dalykų padaroma, sukuriama vien iš savęs, o dažnai ir vien tik sau arba nedideliam žmonių skaičiui.

Kuo tai paaiškintum?

Provincijos menininkai labiau kompleksuoti, gana drovūs. Jiems sunku patiems lįsti į viešumą, ieškotis rėmėjų, reklamuotis, o vadybos, išskyrus asmeninę, apskritai nėra. Retas siekia tikslo – užkariauti visą Lietuvą. Be to, esame įtikinti, kad ir jos rinka labai maža, tad neverta nė plėšytis. Juo labiau – konkuruoti su sostinės menininkais, brautis į jų erdves, reikštis kūrybinėse sąjungose. Gal priklausyti kokiam nors klanui būtų smagu ir naudinga, bet tokio vidinio poreikio neturiu. Ir mažai kas provincijoje jį turi.

Kūryba išlaisvina. Nuostabu šitai patirti ir suvokti. Dabar, pavyzdžiui, nemanau, kad menininkai, sakantys, jog jiems visai nerūpi kritika, meluoja. Taip sakyti, jaustis nepažeidžiamiems, nepriklausomiems, niekieno neįpareigotiems ir niekam neįsipareigojusiems tikrai leidžia vidinė laisvė.

O kaipgi konjunktūra, skaitytojai, populiarumas?

Prisipažįstu, naująjį romaną sumaniau ir rašiau, viršelio dizainą rinkausi, galvodama apie populiarumą, netgi komerciją. Bet tai irgi dariau laisva valia. Buvo malonu ir įdomu žaisti su tekstu, kuriuo tarsi minkšta ir paslankia oda aptrauki intriguojamą istoriją, šiek tiek pikantišką siužetą, šiek tiek trivialius, nes apibendrintus, herojus. Tik gali atsitikti taip, kad, tapusi savotiška prisitaikėle, visiškai neprisitaikiau...

Ar Tau rūpi aukštoji literatūra?

Būti moderni, eksperimentuoti tikriausiai negalėčiau. Kūrybai atsidėjau, tiksliau prie jos sugrįžau gana vėlai. Pirmąsias knygas išleidau beveik vienu metu su dukra Indre Jonušyte. O šią vasarą ypatingas sutapimas – abi išleidome po trečią romaną. Mane, kaip, beje, ir ją, žavi tradicinė literatūra, laiko išbandyti paprasti pasakojimai apie nepaprastus dalykus: meilę, laimę, skausmą, mirtį, gilinimasis į žmogaus sielą, jo vidinį pasaulį. Žinoma, mūsų rašymo maniera, stilius, netgi forma gerokai skiriasi. Indrės knygos („Rožių sala“, „Angelų žaidimai“, „Jūros akmenukų karoliai“) – jaunimui, jausmingoms, išmintingoms panelėms ir moterims. Maniškes matau skaitant kiek vyresnį, intelektualesnį skaitytoją. Nors, pavyzdžiui, pirmąjį savo romaną „Išnara“ siūlyčiau perskaityti net moksleiviams, svajojantiems apie žurnalistiką. Manau, kad toji knyga jiems padėtų labiau motyvuotai rinktis arba nesirinkti tos profesijos.

Ką pasakytum apie „Bimsą“?

O taip... Valso žingsniu per pragarą... Antrajam savo romanui jaučiu ypatingų sentimentų. Elegantiškas Evaldo Ivanausko viršelis... Subtilus „Vagos“ darbas... Mano mylimas herojus – vis atgimstantis, tai šiapus, tai anapus ir nuolat pats savyje klaidžiojantis savižudis... Mano mėgstamas žanras – mistinis trileris (nesutinku, kad jis tinka tik kinui). O tuo, kad nepastebėtas kritikos, nei stebiuosi, nei gailiuosi. Knyga savaime yra vieša kūrybos išraiška ir satisfakcija. Ar būni sukritikuotas, ar išgirtas – niekas juk nesikeičia, nepuoli kaip nors kitaip rašyti.

Keistokas vardas ant naujojo romano viršelio – Flo... Dabar tikriausiai tavęs vis klausinėja: „Kas toji Flo? Ir kodėl ji turėtų šypsotis?“

Dažnas mano knygų herojus, net ir apipintas sufantazuotais bruožais, patenkantis į išgalvotas situacijas, turi prototipą. Teatro režisierė Florentina – taip pat. Pažįstu panašią sudėtingo ir keisto likimo menininkę. Apsupau ją daugybe kitų gana spalvingų personažų. Norėjau, kad savotiškais veikėjais, tam tikrais kodais ir simboliais taptų netgi jų profesijos. Džiaugiuosi, kad rašytojas ir kritikas Vytautas Girdzijauskas pastebėjo, jog autorei rūpi menininko likimas, meninės kūrybos vieta šiandieninėje visuomenėje.

Ką Tau reiškia dramaturgija, teatras? Ar kartais nesijauti lendanti į svetimą teritoriją?

Galai žino... Kartą netyčia užtikau skelbimą apie radijo pjesių konkursą. Tikriausiai paveikta kažkada Jaunimo teatre matyto Čingizo Aitmatovo „Ilgos kaip šimtmečiai dienos“ vienu atsikvėpimu parašiau jau šiems laikams pritaikytą, manau, gana aktualią „Raudoną lapę skylėtame danguje“. Laimėjau I vietą, piniginį prizą ir spektaklio pastatymą Radijo teatre. Tačiau įstrigau dramaturgijoje dėl kitko. Nepaprastai smagu rašyti kiek įmanoma lakoniškiau, tarkim, vien dialogais ir į 20-30 puslapių sutalpinti viso gyvenimo ar net kelių gyvenimų istorijas. Tarp dviejų prozos knygų parašiau bene penkias pjeses.

Pasakojime apie Florentiną taip pat atsirado „istorijos istorijoje“, pora pjesių forma parašytų intarpų, o knygoje – ir dvi savarankiškos pjesės. Dar tarybiniais laikais skaitydama J. O’Nilo, L. Pirandelo, A. Strindbergo, A. Žari pjeses, pagalvodavau: kokia smagi proza. Manau, kad ir šiandien pasisotinę publicistika, memuarais, „pasauliniais bestseleriais“, vis daugiau skaitytojų atsigręžia į noveles, dramaturgiją, poeziją.

Prasitarei, jog visai nebesinori viešų, triukšmingų knygų pristatymų. Ar nėra taip, kad pirmykštė euforija, premjerų džiaugsmas vis labiau primena praradimų liūdesį?

Panašiai atsisveikinama su vaikais. Užaugini, parašai ir išleidi į žmones. Lieka tuštuma, kurią vėl privalėsi kuo nors užpildyti. Kiekvienas turime savo liūdnąją tuštumą ir savo būdą ją naikinti. Vienas iš jų – skaitomi arba rašomi tekstai, kurių dėka pažįstame pasaulį, bendraujame, realizuojame save. O jeigu dar darytume tai su šypsena, manau, kad tas pasaulis būtų šiltesnis, dosnesnis, tiesiog patrauklesnis. Linkėjau to tiek ankstesniųjų, tiek naujausiosios savo knygos herojams, linkiu to ir sau, kaskart įsižiebiant spalvotam kompiuterio monitoriaus ekranui.