Apie:
Kirgizų prozaikas, romanistas. Gimė 1928 m. gruodžio 12 Kirgizijoje (Talasko slėnys), Šekero aile, kuriame iki šiol tebėra gyvos senosios kirgizų tautos kultūrinės tradicijos. Čia pagarbiai tebesaugomas protėvių atminimas, kurie daug metų kovojo už savo krašto nepriklausomybę. Jų šlovė apipinta legendomis ir pasakojimais. Dėl to Č. Aitmatovas, prisimindamas savo vaikystę ir girdėtas legendas bei pasakojimus, rašė: „Vaikystė... tai būsimos asmenybės branduolys.“ Tuo laiku rašytojas įsisavino gimtąją kirgizų kalbą, susiformavo jo santykiai su šalia esančiais žmonėmis, į jo pasaulį napamirštamai įaugo gimtosios žemės lygumos ir kalvos, įsisavino kultūrinį – paskojamąjį savojo krašto žmonių palikimą.
Aukštą postą Kirgizijos valdžios struktūrose užėmęs tėvas, Raudonosios profesūros instituto kursų klausytojas, 1937 m. nepagrįstai buvo suimtas, apkaltintas ir nužudytas. Mažajam Čingizui teko ne tik susidurti, bet ir savo vaikiškais pečiais nešti sunkią gyvenimo naštą. Dirbti pradėjo būdamas vos dešimties metų. Kai suėjo keturiolika, jau ėjo ailtarybos sekretoriaus pareigas (1942 –1953 m.). Iki to dar teko padirbėti traktorinės brigados apskaitininku. Dirbant ailo taryboje jam tekdavo atlikti daugelį įvairiausių pavedimų. Keturiolikmetis gerai pažinojo savo ailo šeimas ir namus, matė kaip jie gyvena, ne kartą savarankiškai sprendė didelio kaimo žmonių gyvenimo ir buities reikalus. Tai buvo karo metai, visi suaugę vyrai buvo mobilizuoti.
Tuoj po karo, baigus aštuonias klases, jis įstojo į Džambulo zootechnikumą, kurį baigė su pagyrimu ir tuoj pat, be stojamųjų egzaminų, buvo priimtas į Kirgizijos žemės ūkio institutą. Studijų metais jis rašinėjo ir siuntinėjo laikraščiams nedideles žinutes, straipsnelius, apybraižas. Baigęs institutą 1953 – 1956 m. dirbo Kirgizijos gyvulininkytės mokslinio tyrimo instituto vyresniuoju zootechniku, bet nemetė literatūrinės kūrybos plunksnos, nuolat rašė.
1956 m. Č. Aitmatovas atvažiuoja į Maskvą, kur mokosi aukštuosiuose literatūriniuose kursuose. Grįžęs atgal į gimtąjį Kirgistaną imasi vadovauti žurnalo „Literatūrinis Kirgistanas“ redakcijai (1959 – 1965 m.). Tuo pat metu dirbo įgaliotu centrinio sovietinio laikraščio „Pravda“ korespondentu Kirgizijai.
Nuo šių metų prasideda svaigus Č. Aitmatovo kopimas karjeros laiptais. Jis tampa Kirgizijos mokslų akademijos akademiku, įstoja į sovietinę komunistų partiją, renkamas į Kirgizijos komunistų centro komitetą, o 1964 – 1986 m. išrenkamas Kirgizijos komunistų pirmuoju sekretoriumi. Tuo pat metu yra įtraukiamas ir į sąjunginės rašytojų organizacijos veiklą. 1976 – 1990 m. yra sąjunginės rašytojų organizacijos sekretoriumi, 1986 m. Kirgizijos rašytojų sąjungos pirmuoju sekretoriumi. 1988 – 1990 m. žurnalo „Inostrannaja literatura“ vyriausiuoju redaktoriumi. 1990 m. tapo sąjunginėsprezidentinės tarybos nariu.
Vėliau Č. Aitmatovas ėmėsi diplomatinės veiklos – 1990 – 1994 m. buvo ypatinguoju ir įgaliotu sovietų pasiuntiniu Liuksemburge, dabar – Kirgistano pasiuntiniu Belgijoje.
Nors Č. Aitmatovas ilgesnius ir trumpesnius literatūrinius kūrinėlius pradėjo spausdinti dar 1952 m., tačiau rimtesnio skaitytojų pripažinimo susilaukia paskelbęs apysaką Džamilia (1958 m.), paskui ji įėjo į rinkinį Kalnų ir stepių apysakos, už kurį 1963 m jam rašytojui paskirta Lenino premija. 1962 – 1970 m. spaudoje pasirodo apysakos Pirmas mokytojas, Motinos laukas, Sudie, Giulsari, Baltas garlaivis ir kitos.
Pirmą didesnės apimties kūrinį Č. Aitmatovas parašė apie 1989 m. Tai romanas Ilga kaip šimtmečiai diena, kuris spaudoje pasirodė 1980 m. Neilgai trukus išleidžiamas ir antrasis – Ešefotas (1988 m.).
Diplomatinėje tarnyboje Č. Aitmatovas nemeta literatūrinės kūrybos. 1994 m. išspaudino romaną – Kasandros ženklas.
Pasaulio leidyklos Č. Aitmatovo kūrinius spausdino daugiau kaip 650 kartų, jie išversti į 150 pasaulio tautų kalbas.
Č. Aitmatovo kūrybos svarbiausi veikėjai – paprasti žmonės – motina, tėvas, mokytojas, geležinkelininkas, narkomanas, saugumietis, kareivis, valdininkas, paauglys, vaikas ir tai, kas su jais susiję – vilkas, arklys, kupranugaris, t.y. jų gyvuliai ir žvėrys. Žmogus ir jo gyvulys, jo laukų ir miškų žvėris Č. Aitmatovo kūryboje yra traktuojami kaip tos pačios vieningos visumos padarai, kurie savo egzistavimu ir instinktais yra panašūs, vieni kitus puikiausiai papildo ir turi rasti sugyvenimo galimybių. Rašytojo apysakų ir romanų psichologizmas yra nepaprastas, remiasi pasakų ir legendų motyvais, jo žvėrų ir gyvulių veiksmai yra lengvai suvokiami, daugeliu aspektų atspindi tuos pačius santykius, kurie būdingi žmogaus gyvenimui.
Per visą rašytojo kūrybą, nors niekur tai viešai ir aiškiai nedeklaruojama, eina mintis apie žmogaus prigimtines savybes, apie jo gyvenimo principų svarbiausias nuostatas. Rašytojo kūriniai kerta stiprų nuokautuojantį smūgį visoms valdiškoms struktūroms (neišskiriant nė karinių), kuriose ugdomas žmogaus mankurtiškumas, ir iš protingo – mąstsnčio ir sprendžiančio žmogaus daromas mankurtiškas įstatymų ir nurodymų vykdytojas.
Bibliografija:
Vertimai į lietuvių kalbą:
Džamilia : [romanas] / [vertė V. Bukauskas]. - Vilnius : Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1961. - 94 p.
Kalnų ir stepių apysakos / [vertė A. Baliulienė ir V. Bukauskas]. - Vilnius : Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1963. - 271 p.
Motinos laukas. - Vilnius, 1966. - 244 p.
Sudie, Giulsari! : apysaka / vertė V. Šulcaitė. - Vilnius : Vaga, 1968. - 212 p.
Baltas garlaivis ; Pasakai nutilus : [apysaka] / iš rusų k. vertė Vilija Šulcaitė. - Vilnius : Vaga, 1973. - 203 p.
Ankstyvosios gervės : apysaka / iš rusų kalbos vertė V. Šatkuvienė ; iliustravo V. Šatunovas. - Vilnius : Vaga, 1979. - 177 p.
Ilga kaip šimtmečiai diena : romanas. - Vilnius : Vaga, 1987. - 333 p. [kitas leidimas - 1983 m.]
Ešafotas / iš rusų k. vertė Algimantas Mikuta. - Vilnius : Vaga, 1988. - 261 p.
Kasandros ženklas : [rinktinė] / iš rusų kalbos vertė Vytautas Pranciškus ... [et. al.]. - Vilnius : Mintis, 1996 (Kaunas : Aušra). - 429 p.
