Luidžis Pirandelas (Luigi Pirandello) - italų dramaturgas, novelistas, romanistas. Gimė Sicilijoje, kur praleido pirmuosius 19 metų. Po to išvyko į Romą ir ten studijavo universitete. 1891 m. keliauja į Vokietiją. Bonos universitete įgyja filosofijos ir filologijos daktaro laipsnį. Prieš pradėdamas rašyti pjeses, budamas trisdešimties metų, kuria trumpus apsakymus, kuriuos vėliau išleidžia atskiru rinkiniu Po apsakymą kiekvienai metų dienai (Novelle per un Anno...) (1937). Jos sukėlė didžiulį susidomėjimą autoriaus kūryba. L. Pirandelas vadinamas genijumi, kuris ketvirčiu amžiaus pralenkė savąjį laikmetį. 1934 m. jam suteikiama Nobelio literatūros premija. 1889 m. išleista rašytojo eilėraščių rinktinė Džiugus skausmas, o - 1894 m. apsakymų rinkinys Meilė be meilės.
Teoriniame straipsnyje Humorizmas (1908) L. Pirandelas teigia, kad menas turi būti ne gyvenimo kopija, o priemonė atskleisti žmogaus esmę, ją apnuoginti. Pirmosiose pjesėse Gniaužtai (1910) ir Liola (1916), kurios parašytos pagal verizmo (verizmas - XIX a. pabaigos it. lit-ros, muzikos ir dailės srovė, artima natūralizmui ir kritiniam realizmui) tradicijas, vaizduoja varguomenės gyvenimą. Personažų elgseną mėgina pagrįsti psichologija.
L. Pirandelas 1925 m. Romoje įkūrė „Teatro d‘arte“ ir iki 1928 m. jam vadovavo. Savo brandžiausiose dramose Taip yra (jei jums taip atrodo) (1918), Šeši personažai ieško autoriaus (1921, liet. 1973), Henrikas IV (1922, liet. 1986), Gyvenimas, kurį tau duodu (1924), Kiekvienas savaip (1924), Šiandien mes improvizuojame (1930) atitolsta nuo verizmo principų ir vis daugiau gilinasi į psichologines, filosofines ir estetines problemas. Geriausiame L. Pirandelo romane Velionis Matija Paskalis (1904, liet. 1969) keliama iliuzijos ir realybės santykio problema. Individualios psichologijos analizė šio autoriaus dramose, romanuose ir apsakymuose leidžia daryti išvadas apie žmogaus sąmonės nepastovumą, tiesos iliuzoriškumą bei sąmonėje kilusių vaizdinių tikroviškumą. 1925 m. pakartotiniame Sei personaggi in cerca d‘autore leidimo įvadiniame straipsnyje L. Pirandelas rašo:
“Atrodo, kad tik vakar, bet iš tikrųjų prieš daugelį metų, savo menui tarnauti priėmiau mažytę apsukrią merginą. Ir kiekvieną kartą į darbą ji ateina vis tokia pat šviežia. Tos merginos vardas Fantazija.“
L. Pirandelo iškeltos iliuzijos ir tikrovės, meno ir gyvenimo santykio problemos tapo esminėmis XX a. vakarų dramaturgijos problemomis.
Bibliografija:
Vertimai į lietuvių kalbą:
Pirmoji naktis: novelės / Luigi Pirandello ; paruošė K. Korsakas. - Kaunas: Spaudos fondas, 1934 (Kaunas : Šviesa). - 122, [1] p. [kitas leidimas – 1953 m.]
Juodoji skraistė : novelės. - Vilnius, 1961. - 270 p.
Dramos. J. O‘Nilas, L. Pirandelas, A. Strinbergas, A. Žari. - Vilnius: Vaga. - 1973, 256 p.
Velionis Matija Paskalis: romanas / Luidžis Pirandelas; iš rusų k. vertė Juozas Naujokaitis. - 2-asis leid. - Vilnius: Vaga, 1988, 208 p. [kitas leidimas - 1969 m.]
