Rašyk
Eilės (72398)
Fantastika (2188)
Esė (1688)
Proza (10379)
Vaikams (2460)
Slam (49)
English (1092)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 20 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter





Poetas ir vertėjas Vladas Braziūnas atsako į „Vilniaus“ žurnalo vyriausiojo redaktoriaus Eugenijaus Ališankos klausimus

2007-07-17
Mielas Vladai, kaip rašė spauda, „prisimenant šimtmetinius Lietuvos ir Baltarusijos valstybinius ir kultūrinius ryšius, Minske įkurta abiejų šalių Poetų Didžioji Kunigaikštystė (Magnus Ducatus Poesis)“. Pats esi pristatomas kaip „idėjos dvasinis įkvėpėjas“. Gal galėtum plačiau papasakoti, kaip gimė ši idėja?

Spauda, kaip žinom, parašo – ką nugirsta. Kartais – kaip, viena ausim nugirdus, supranta. Šitaip bus atsitikę ir Jūsų cituojamame BNS (Baltijos naujienų tarnybos) pranešime, įvairios žiniasklaidos paplatintame. Minskas čia svarbus, apie jį pakalbėsim. Dabar pradėkim nuo pavadinimo. Magnus Ducatus Poesis. Taigi ne poetų, o Poezijos Didžioji Kunigaikštystė. Internetinio dienraščio „Bernardinai.lt“ komentarų skyrelyje vienas skaitytojas net pareiškė, esą poetai susirgę didybės manija, – gal užtektų jiems ir Mažosios Kunigaikštystės. Poetams užtektų, poezijai – ne. Poetai yra maži, poezija – didelė. Jos yra valdžia – ne mūsų. Ir dar. Magnus Ducatus Poesis jokiu būdu nėra koks „abiejų šalių“, koks dvišalis Lietuvos ir Baltarusijos poetų stumtraukis. Žiūrėdamas plačiau ir kiek į ateitį, mėginčiau brėžti taip: Vidurio Europos tautų – lietuvių, baltarusių, latvių (ir latgalių), lenkų, rusų, ukrainų bei kitų (įskaitant ir tautines mažumas) – poetų ir poezijos vertėjų, muzikų, dailininkų, kitų poezijai artimų menininkų, meno kūrėjų ir kritikų bendrija, jungiama estetinių bei etinių vertybių, taip pat, Vandos Zaborskaitės žodžiais, siejant „su LDK respublikoniškomis laisvės ir tolerancijos idėjomis, asmens orumo ir piliečio pareigos vertybėmis“.

Idėjos priešistorė ilga ir natūrali. Iš domėjimosi kaimynų poezija, iš gyvo santykio su ja ir jos kūrėjais – tą poeziją ilgus metus verčiant lietuvių kalbon. Pradedi žmogus justi tam tikrą bendrystę, atpažinti sunkiai nusakomą didelio Europos regiono poetinį dialektą. Pasijunti šios žemės gyventojas, pamatai, jog ir kitas šios žemės gyventojas vis dėlto yra daug kuo panašus į tave patį. Jauti, kad ir jis tai jaučia, pastebi, stengiasi vardyt. Nieko specialiai nenorėjom pritempti, nepuoselėjom jokių istorijos aktualinimo užmačių ar ambicijų. Tiesiog jau taip yra, kad tas poetinio dialekto regionas daugmaž sutampa su kadaisinėmis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdomis, užtat aliuzinis Magnus Ducatus Poesis pavadinimas pasirodė parankus: natūralus ir stipriai siejantis. Greitai radosi ir paaiškinamasis pavadinimo sandas – ribų įveika.

Magnus Ducatus Poesis buvo įkurta Lietuvos ambasadoje Minske. Turint omeny politinę Baltarusijos situaciją, galima suprasti, kodėl ambasadoje. Tačiau kodėl Minske? Juk Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijoje Minskas niekada nevaidino svarbiausio vaidmens?

Pati idėja, įkoduota pavadinime (tiesa, dar ne lotyniškame), sklandė ore. Ir 2006-ųjų vasario 7 d. vakarą, vos tik tą pavadinimą ištarus, jis buvo pagautas, visų pasiimtas kaip savas. Taip, tai buvo Lietuvos Respublikos ambasadoje Minske, per neoficialų priėmimą. Laisvai šnekučiavomės, ir žodis po žodžio... Tuometinis ambasadorius Petras Vaitiekūnas iškart pajuto rimtas intencijas, ir rytojaus dieną su baltarusių poetu Andrejumi Chadanovičium jau vėl sėdėjom ambasadoje, dabar specialiai, jau sklaidėm rašytines savo vizijas, drauge vertėm jas dalykinėn kalbon, prognozavom, skaičiavom. Ambasadorius pasiūlė, kad pirmas viešas Magnus Ducatus Poesis pasirodymas ir galėtų būti čia, Minske, liepos 5-ąją, minint Lietuvos Valstybės (Mindaugo karūnavimo) dieną. Taip Minskas ir iškilo į pirmą vietą.

Ir vis dėlto, jeigu teisingai suprantu, Magnus Ducatus Poesis aprėpia daugiau negu dvišalius Lietuvos ir Baltarusijos kultūrinius ryšius. Šiame projekte dalyvavo ir poetai iš Lenkijos, Ukrainos, Rusijos. Kokios Kunigaikštystės perspektyvos? Ar ji neliks „ambasados kasmetiniu renginiu“ su skambiu pavadinimu, ar ji turi didesnių ambicijų?

Kad ne dvišalis reikalas, – itin svarbu. Pirmajame Magnus Ducatus Poesis poetiniame-muzikiniame vyksme jo bendraautorių tikrai buvo įvairių: baltarusiai poetai Uladzimeras Arlou, Andrejus Chadanovičius ir Maryja Martysevič, lenkai Barbara Gruszka-Zych ir Romualdas Mieczkowskis, Lietuvos rašytojų sąjungos narys, dabar gyvenantis Varšuvoje), lietuviai Vladas Braziūnas, Antanas A. Jonynas ir Kornelijus Platelis, rusas Georgijus Jefremovas (Lietuvos rašytojų sąjungos narys), ukrainai Olehas Kocarevas ir Dmitro Lazutkinas. Vertėme vieni kitų eilėraščius į savas kalbas, tie eilėraščiai ir jų vertimai, savaip komponuoti ir autorių bei vertėjų (tiesa, Barbaros Gruszkos-Zych eilėraščius vertė Birutė Jonuškaitė, Minsko vyksme nedalyvavusi) skaitomi, ir buvo viso vyksmo pagrindas. Vis dėlto (svarbiausia!) tai nebuvo koks poezijos vakarėlis, atskirų šalių poetams paskaitant po eilėraštį kitą ir jų vertimų, tuos skaitymus įprastai palydint kokiais muzikiniais intarpais. Siekta – ir pavyko! – Magnus Ducatus Poesis pristatyti rinktinei publikai (Minske reziduojantiems įvairių šalių diplomatams bei baltarusių meno, mokslo, kultūros elitui) vienu bendru poezijos ir muzikos vyksmu – kūriniu, kupinu gyvybės ir improvizacijos, polilogiško susiklausymo. Poetinė vyksmo dramaturgija – iš vienu metu tam tikra tvarka visų savomis kalbomis skambančių eilėraščių Babelio imasi, lukštenasi poezijos žodis, jau visų įmanomas išgirsti, suvokti. Poezijos skambesį gaubia, į jį pinasi muzika, nuo aliuzijų į šio regiono tautų liaudies kūrybą pereinanti į laisvas avangardines improvizacijas. Muzika vyksmas prasidėjo ir juo baigėsi, bet muzika netilo (tyla buvo tik muzikinės pauzės) ir per visą vyksmą, kalbėjosi su poezija, ją skaitė, jos klausėsi. Užtat galima sakyti, kad čia didelė kūrybinė sėkmė buvo (multi)instrumentininkų Todaro Kaškurevičiaus (Baltarusija), Algirdo Klovos (Lietuva) ir Valdžio Muktupavelo (Latvija): jų grojimas, taip pat Rūtos Muktupavelos (Latvija) latgališkas dainavimas sruvo it magiška visa ką vienin lydanti magma. Čia kalbu ne tiek savo žodžiais, kiek tą popietę mus regėjusių, klausiusių žmonių (antai Minsko lingvistikos universiteto profesorius Jurijus Stulovas (2006.IX.31): „It was such a great idea to organize the poetry event“). Pagaliau ir pačių vyksmo dalyvių (tarkim, klausinėtų žiniasklaidos). Jų lūkesčius realybė pranoko.

Tarp artimiausių planų – išleisti pirmąjį Magnus Ducatus Poesis almanachą su kompaktine vaizdo ir garso plokštele (baltarusių kinematografininkai vyksmą ambasadoje filmavo, ambasada filmą įsigijo ir mūsų knygai dovanoja), kitąmet panašų pasirodymą surengti Kijeve, Minske ar Vilniuje. Lietuvos, žinoma, nevengiam, net šiemet buvom planavę tokį vyksmą rengti Minske, o didesnį Vilniuje, deja, neišvengiami organizaciniai nesklandumai to padaryti neleido, tarp dalyvių neišvydome, sakysim, lietuvių poeto (gyvenančio JAV) Tomo Venclovos, ukrainų Jurijaus Andruchovičiaus, Andrijaus Bondaro… Vis dėlto miniu juos todėl, kad jie Magnus Ducatus Poesis, o ir apskritai poezijų bendravimo labui jau yra nemažai nuveikę, su jais siejama ir mūsų bendrijos ateitis.

Matom didelius veiklos plotus. Matom, ką reiktų daryti. Skleisti šio plataus Vidurio Europos regiono poetinės bei apskritai meninės kultūros bendrumus, ryškinti kiekvienos šios kultūros – taip pat ir šalių tautinių mažumų kultūrų – autentiškas kryptis, reiškinius bei asmenybes – kaip bendrą regiono tapatybę ir kaip atskirų tapatybių polifoniją, siekiant deramos jų sklaidos regiono viduje ir išorėje; skatinti bei dinamizuoti šio regiono įvairiakryptį kultūrinį bendradarbiavimą; aktyvinti išorinius (europinius bei pasaulinius) regiono kultūros mainus, didinti šios kultūros, ypač poetinės, tarptautinį konkurencingumą; kelti poezijos vertimų kultūrą, vertėjų, verčiančių šio regiono tautų poeziją tiek regiono viduje, tiek ir už jo ribų, prestižą. Skambėtų lyg ir abstrakčiai, bet už tų abstrakcijų regim ir susitikimus kasmet kitose šalyse, festivalius, konferencijas, leidybą (taip pat elektroninę)... Duokdie mums sveikatos ir laiko tesėti. Ir kad tų mūsų būtų daugiau. Kad iš tų mūsų rastųsi kuo šaunesnių ne tik poetų, vertėjų ir kitų menininkų, bet ir eiklių, sukrių vadybos entuziastų: pats toks toli gražu nesu. Užtat ieškom draugų, rėmėjų. Taip pat ir informacinių rėmėjų. Viltingai žiūrim ir „Vilniaus“ žurnalo pusėn.

Kokia Didžioji Kunigaikštystė be Didžiojo kunigaikščio... Kada išgirsime jo vardą?

Ne anksčiau, nei Kunigaikštystė bus įkurta ir de jure. Kai Magnus Ducatus Poesis pati kontroliuos savo sienas ir bus pripažinta pasaulio.


Eugenijus Ališanka
 

Rašytojai

 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
 


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą