Paslėpta polemika su Goethe estetiniame Schillerio traktate

Pri(si)minimai apie klasiką

„Tikras genijus turi būti naivus, kitaip jis ne genijus“
Fr. Schilleris

Praėjusį kartą rašiau apie sąsajas tarp dviejų charizmatinių literatūros istorijos figūrų, supratusių ir vertinusių vienas kitą iš juos skiriančio atstumo – Goethe ir Byronas nė karto nebuvo susitikę. Šiandien norėčiau papasakoti apie dviejų iškilių kūrėjų draugystę, išsiskleidusią jiems gyvenant tame pačiame mieste. Tai ne šiaip miestas, kalbu apie XVIII a. Weimarą, vertą atskiro straipsnio, nes nėra lengva paaiškinti fenomeną, kai šešis tūkstančius gyventojų teturintis atsilikusios Tiuringijos hercogystės miestas tampa europinio mąsto kultūros centru. Tuometinėje susiskaldžiusioje Vokietijoje tokių hercogysčių buvo ne vienas šimtas, bet jų centrai į istoriją įėjo kaip viena į kitą panašios rezidencijos, kur apie absoliutų ir dažnai despotišką valdovą burdavosi pataikūnai dvariškiai, o netoli dvaro kartais galėjo suktis vienas kitas užuovėjos ieškantis menininkas, nes profesionalus menas tais laikais negalėjo būti pragyvenimo šaltiniu. Nors XVIII – asis šimtmetis gavo įpareigojantį Apšvietos amžiaus vardą, nykštukinių kunigaikštysčių ar hercogysčių valdovai prioritetais rinkosi karą, medžiokles, favorites, pasilinksminimus, o švietimas jiems mažai terūpėjo, nebent vienas kitas būtų sumanęs neatsilikti nuo mados ir suvaidinti apsišvietusį valdovą.

Kas gi nulėmė Weimaro išskirtinumą? Hercogas Karlas Augustas, perėmęs valdžią, kai jam suėjo aštuoniolika metų, švietėjiško vaidmens atlikti tikrai negalėjo ne vien dėl jauno amžiaus, bet ir dėl nežabotos, rūmų etiketui nepaklūstančios prigimties. Tačiau vienas jo įnoris buvo iš tikrųjų lemtingas. Dar prieš pradėdamas valdyti ir keliaudamas po Vokietiją, jaunasis Karlas Augustas aplankė ir Frankfurtą prie Maino, kur tėvų namuose ir atgrasiame jam sužadėtinės Elisabethės Schönemann salone – vadino jį cirku ir žvėrynu – beprasmiškai laiką leido ir visai nematė ateities perspektyvos jau pagarsėjęs romano „Jaunojo Verterio kančios“ autorius. Paklusdamas impulsui, jaunasis hercogas pakviečia Goethe`ę persikelti į Weimarą. Lygiai taip pat spontaniškai jaunasis poetas priima kvietimą ir štai 1775 – aisiais jis jau Weimare, nors dar nežino, kad pasiliks čia visam laikui. Vienas pirmųjų Weimare sukurtų eilėraščių „Kelionė po Harcą žiemą“ leidžia spėti, kad netikėtą gyvenimo posūkį Goethe vertina kaip likimo (nes mini Fortūną) arba Dievo dovaną: „Viešpaties pirštas /Kiekvienam kelią /Nužymėjo /Juo laimingasis /Greitai pasieks /Džiaugsmo tikslą“ (vertė S. Račiūnas).

Nors netikėtai su dvaru suartėjusiam poetui Weimare teko patirti ne vien džiaugsmą, dėl neapmąstyto pasiūlymo kaip ir dėl staigaus apsisprendimo nesigailėjo nei hercogas, nei netrukus jo ministru tapęs Goethe. Veikiamas nuolat greta esančio poeto, hercogas palaipsniui ėmė suprasti mokslo ir meno reikšmę, o Goethe rimtai įsitraukė į valstybės valdymo reikalus ir įvairiose srityse nuveikė tikrai daug. Nors valstybinė veikla pristabdė kūrybinį polėkį, kultūra nebuvo pamiršta, o prie ypatingos kultūrinės atmosferos kūrimo Weimare prisidėjo hercogienė Ana Amalija, Karlo Augusto motina. Labai anksti mirus vyrui, našlaujanti hercogienė septyniolika metų valdė kraštą iki vyresniojo sūnaus pilnametystės. Šiam perėmus valdžią, trisdešimt šešerių metų Ana Amalija staiga tapo hercogiene motina arba „senąja hercogiene“, nes greta buvo jaunoji Karlo Augusto žmona Luiza. Tik dabar, atsikračiusi valdymo naštos, dar jauna „senoji hercogienė“ užsiėmė tuo, kas atitiko jos menišką prigimtį – kultūros puoselėjimu. Ėmė garsėti kūrybingų žmonių susibūrimai jos salone, kur talentas buvo svarbesnis negu aukšta kilmė, todėl hercogienė galėjo sutelkti iškilias to meto asmenybes. Jos dėka Weimare apsigyveno rašytojas C. M. Wielandas ir istorijos filosofijos veikalų kūrėjas J. G. Herderis, iš Leipcigo buvo pakviesta talentinga aktorė Corona Schröter, atgijo Weimaro teatras. Hercogienės kultūrinė veikla, jos Weimare suburtų asmenybių indėlis bei Goethe`s genijus padėjo pagrindus netolimam Weimaro kultūriniam suklestėjimui ir tam fenomenui, kurį literatūros istorikai vėliau pavadins vokiečių literatūros aukso amžiumi.

Tasai aukso amžius, kalbant mokslo kalba, vadinamas Weimaro klasika (lietuviškuose šaltiniuose neretai sutinkama sąvoka „Weimaro klasicizmas“ nėra tiksli) ir šiame kontekste greta Goethe`s kaip neatskiriama visumos dalis atsistoja Friedrichas Schilleris. Taip juos įamžino prie Weimaro teatro stovinti skulptūrinė grupė, simbolizuojanti dviejų genijų sąjungą, perteikianti kūrėjų draugystės idėją. Bet dar vokiečių švietėjas G. E. Lessingas pastebėjo, kad skulptūra kaip vaizduojamojo meno kūrinys gali pavaizduoti tik vieną akimirką arba būseną, o tai, kas buvo prieš tai arba vyks po to, paliekama įsivaizduoti suvokėjui. Tad ir unikali prieštaringų prigimčių bei skirtingų talentų suartėjimo istorija turi įgyti verbalinę išraišką, jei norime atskleisti jos esmę.

Goethe, kaip jau minėta, gyvena Weimare nuo 1775 m., Schilleris atvyksta ten 1787 m., bet tuo metu Goethe‘s Weimare nėra – nuo 1786 m. rugsėjo iki 1788 m. gegužės jis keliauja po Italiją. Būsimieji Weimaro klasikai dar nepažįsta vienas kito, bet juos daug kas suartina. Abu kūrybinį kelią pradėjo išpažindami „audros ir veržimosi“ (Sturm und Drang) idėjas, abiem šis laikotarpis jau praeityje, abiejų kūrybiniame kelyje įsivyravusi pauzė. Tik Goethe‘i ją užpildo atsinaujinimą teikiantis Italijos išgyvenimas, o Schilleriui tai rimtų istorinių ir filosofinių studijų metas, siekiant užpildyti išsilavinimo, gauto karinėje akademijoje, spragas. Taip greta panašumų ima ryškėti ir skirtumai.

Pirmasis susitikimas įvyksta 1788 m. rugsėjo 7 dieną, bet tai dar ne draugystės pradžia. Naujas ką tik iš Italijos grįžusio Goethe‘s meninis idealas – antika, maištingųjų „Plėšikų“, „Klastos ir meilės“ autorius jam tik nemalonus dabar jau tolimo jo paties audringojo periodo priminimas. Iš kur Goethe‘i žinoti, kad ir Schilleris jau pasikeitęs, kad dramą „Don Carlos“ jis parašė penkiapėdžiais jambais, o tai reiškia – atsigręžė į klasiką. Artimesniam bendravimui, nekalbant jau apie draugystę, šiuo metu abu dar nepasirengę. Vienas amžininkų, stebėjęs šį pirmąjį dviejų kūrėjų susitikimą, jų tarpusavio santykių temperatūrą apibūdino kaip nulinę. Goethe, daug apie tai nemąstydamas, eina savo keliu, o nuolat reflektuojantis Schilleris laiškuose draugams prisipažįsta, kad jo jausmas Goethe‘i – keistas neapykantos ir meilės mišinys. Neapykantą labiausiai sukeliąs nepaprastas Goethe‘s egoizmas, tad dažnai būdamas greta jo Schilleris jaustųsi nelaimingas. Pakankamai netikėta, kad tokias mintis sukėlė pirmasis susitikimas, bet kartu negalima nepastebėti, jog būsimas bendravimas su Goethe buvo ne tik dažnų Schillerio apmąstymų objektas, bet taip pat ir siekiamybė. Kita vertus, kai prasiveržia kartėlio pilni Schillerio žodžiai: „Tasai žmogus, tasai Goethe tiesiog stovi mano kelyje“, nesunku nuspėti, kad Schillerį gniuždė Goethe‘s pranašumas, nesvarbu, tikras ar įsivaizduotas. Įdomu, kad nekreipiamas dėmesys į pranašumą galinčius patvirtinti faktus, kad ir į ministro statusą, vaidmenį visuomenėje. Schilleriui svarbūs visai kiti dalykai, jis klausia, kodėl Goethe‘s genijus buvo taip lengvai nešamas likimo, tuo tarpu kai jam, Schilleriui, tenka dėl visko kovoti, grumtis net ir su poetine medžiaga, kol pati kūryba tampa kančia. Gajus mitas, sukurtas Schillerio, gal ir kitų amžininkų, pasidavusių Goethe‘s asmenybės įtaigai bei žavesiui, kad Goethe kūrė nepaprastai lengvai, harmoningai derindamas kūrybą ir gyvenimą. Šiandien labai sunku pasakyti, ar tai tikrai buvo tik mitas. Esama argumentų ir už, ir prieš, aišku tik viena: dėl prigimčių skirtingumo, kaip ir dėl poetinių talentų nepanašumo, nei vienas, nei kitas kūrėjas negalėjo būti objektyvus vertintojas, ypač jei atskaitos tašku laikė savo kūrybą.

Kaipgi vis dėlto jie tapo draugais? Nesulaukęs, kad Goethe pirmasis pasiūlys draugystę, Schilleris, atrodo, nusprendžia, kad dar jos nenusipelnė, ir užsiima kryptingu savo asmenybės formavu, valingai siekdamas naujai suprasto vienintelio ir aukščiausio tikslo – žmogaus asmenybės tobulumo. Apie tai rašo estetikos veikaluose, traktatuose apie grožį, originaliai plėtodamas Imanuelio Kanto estetines idėjas. Beje, saugotis Kanto filosofijos vėliau patars Goethe‘i, nes tai galėtų sugriauti jo harmoningą asmenybę. Naujai sukūręs savo individualybę, Schilleris nori tobulinti ir kitus – vis dėlto Apšvietos amžius! – todėl sumano steigti žurnalą ir 1794 m. liepos 13 d. rašo pagarbų laišką Goethe‘i, kviesdamas jį bendradarbiauti. Tai buvo didžiulė Schillerio pergalė prieš patį save ir savo nevisavertiškumo kompleksus, nes jis galėjo pirmasis ištiesti Goethe‘i ranką. Šis pasiūlymą priėmė. Tų pačių metų rugpjūtį tą patį adresatą pasiekia dar vienas laiškas. Jame Schilleris pateikia gilią ir įžvalgią Goethe‘s asmenybės charakteristiką. Slėpdamas nuostabą, kad yra taip gerai Schillerio perprastas, o gal ir sutrikimą dėl tokio ne itin korektiško intymios erdvės pažeidimo, Goethe mandagiai ir draugiškai padėkoja už laišką, sakosi priimąs jį kaip gimtadienio dovaną. Taip prasideda gerą dešimtmetį trukęs dviejų poetų susirašinėjimas, o paraleliai dažnesni tampa asmeniniai kontaktai, užsimezga draugystė, nuo pat pradžių nevisiškai lygiavertė, nes Schilleris ją išsikovojo kaip atpildą už atkaklų savo asmenybės tobulinimo darbą. Draugystė reikalingesnė buvo Schilleriui, bet jau gana seniai išsinėręs iš audringojo genijaus odos ir praėjęs Weimaro aristokratės Charlotte‘s von Stein gero elgesio aukštuomenėje mokyklą, Goethe nesunkiai naujai užsimezgusį ryšį palaikė, gal ir pats manydamas, kad ne tiek jam, kiek Schilleriui to reikia. Poetą jis gerbė už jo taurumą, idealizmą, tiesiog už kitoniškumą, bet tikriausiai tolima jam buvo beasmenė, abstrakti Schillerio lyrika, svetimos jo filosofinės istorinės „idėjų dramos“.

Subjektyvumo, išgyvenimų autentiškumo stokoja ne tik Schillerio lyrika, bet ir jo jausmai moterims, taip pat laiškai. Geriausias to įrodymas, kad Schillerio laiškai Augustenburgo princui vėliau virto teoriniu traktatu „Laiškai apie estetinį žmogaus auklėjimą“. Tarkim, laiškai princui galėjo būti oficialūs, išlaikantys distanciją, bet ir laiškai artimiausiam viso gyvenimo draugui Th. Körneriui, vėliau pavadinti „Laiškais apie grožį“ („Die Kallias – Briefe“), taip pat tapo teoriniu veikalu. Šie faktai iškalbingi, jie daug pasako apie kūrėjo asmenybę bei jo polinkį filosofuoti, atsiradusį dar jam besimokant karo akademijoje, vadinamojoje „Karlo mokykloje“ („Karlsschule“), pavadintoje ją įsteigusio hercogo Karlo Eugenijaus vardu. O ir pateko į ją būsimasis kūrėjas priverstinai, to paties hercogo valia. Beasmeniškumas būdingas ir Schillerio lyrikai. Dažnas poetas pradeda kūrybinį kelią nuo jaunatviškų meilės eilėraščių. Lengvų susižavėjimų įkvėptas, panašių eilėraščių yra sukūręs ir jaunasis Schilleris, suteikęs anoniminei mylimajai Lauros vardą. Suklusti verčia konotacija su Petraškos Laura ir abejonė pasitvirtina: ankstyvosios lyrikos Laura tikrovėje neegzistavo, tai tebuvo literatūrinė fikcija, atsiradusi į viena sujungus dviejų realių, tuo metu poetą dominusių moterų paveikslus. Ši abstrakti, aiškaus objekto neturinti poezija negali būti lyginama su betarpiško jausmo konkrečiai moteriai inspiruota Goethe’s lyrika, pagal kurią tiesiog galima atkurti jo biografiją.

Schilleris ir vėliau nebus betarpiško išgyvenimo dainius, jo lyrika, kaip ir jo „idėjų dramos“, daugiau išmąstyta negu išjausta, joje apdainuojami aukšti idealai, gausu antikinių vardų bei realijų. Nerasime eilėraščių, skirtų Charlottei von Kalb, su kuria Schilleris artimai bendravo, nei Charlottei von Lengefeld, kurią vedė, nors vedybų istorija verta atskiros kalbos. Biografai mini „dvigubą meilę“ ir „dvigubą draugystę“, nes Schilleris bendravo su dviem seserimis von Lengefeld ir netgi daugiau su vyresniąja, nesėkmingai ištekėjusia ir jau išsiskyrusia Karolina, laiškuose visada kreipdavosi į jas abi, vienaskaitos nepavartojo net laiške apie būsimas vedybas su Lota. Todėl egzistuoja prielaida, kad Schilleris manė mylįs Karoliną, bet iš tikrųjų mylėjęs Lotą, nes ji labiau tikusi tokiam šeimyniniam gyvenimui, apie kurį svajojo poetas. Ši keistoka prielaida leidžia samprotauti, kad ir meilę Schilleris suprato savitai. Tikriausiai biografai teisūs, teigdami, kad meilę, kaip ir viską gyvenime, Schilleris buvo linkęs idealizuoti ir jo meilei trūko aistros. Tiek abstrakčiai meilės lyrikai, tiek traktatais tapusiems laiškams trūksta asmeniškumo, intymumo, nes pats gyvendamas idėjų pasaulyje šis kūrėjas panardina jame ir laiškų adresatus, ir sužavėjusias jį moteris. Gal todėl apie draugo kūrybą vengė kalbėti Goethe, tik po ankstyvos poeto mirties supratęs, kas jam buvo Schilleris ir ko jis neteko. Kartą išgirdęs marčią Otiliją sakant, kad su Schilleriu jai dažnai buvę nuobodu, Goethe ištarė: „Jūs visi pernelyg menki ir žemiški, palyginti su juo!“

Tai, kad Schilleris nuolat reiškė savo nuomonę apie Goethe‘s kūrinius – spaudoje, laiškuose, jųdviejų pokalbiuose – dar nepasibaigus kūrybiniam procesui, pastarojo ypatingai netrikdė, bet ir neišprovokavo pareikšti savo požiūrį į Schillerio kūrybą, prasidedančią nuo idėjos. Goethe gal savotiškai koketavo, nuolat pabrėždamas, kad jo kūriniuose – ne išimtis ir „Faustas“ – nesama idėjų. Per vieną jų susitikimą Jenoje, kur Schilleris buvo gavęs istorijos profesoriaus vietą universitete, o Goethe atvyko į gamtos tyrinėtojų draugijos posėdį, užsimezgė įdomus pokalbis. Daugeliu mokslo sričių besidomintis Goethe papasakojo Schilleriui apie jo susikurtą simbolinį „praaugalo“ (Urpflanze) vaizdinį. Išklausęs Schilleris sušuko, kad tai ne empirika, bet idėja. Goethe`i teko slėpti sumišimą sąmojinga fraze, esą gera turėti idėjų ir nežinoti, kad jų turi.

Schilleris pamažu artėjo prie Goethe‘s dar šio nepažindamas, o pažinęs siekė vis giliau perprasti jo genialios prigimties mįslę. Goethe nemėgo teoretizavimo, neatsitiktinai jo „Fauste“ yra eilutės: „Teorija, brolau, sausa šaka, /Užtai gyvenimo vaisingas medis žydi“ (vertė A. Churginas). Kita vertus, tie žodžiai ištariami gundytojo Mefistofelio ir nebūtinai turi sutapti su autoriaus pozicija. Tačiau Goethe‘s kūrybinei manierai būdinga leisti savo mintis išsakyti labai skirtingiems personažams – autorius tarsi lieka nuošalyje, ko niekaip nepasakysi apie Schillerį – jo dramose visada aiškiai matyti, kurie personažai yra autoriaus minčių reiškėjai, jo idėjų skelbėjai, ir teorija, filosofija jam visada labai svarbu. Tai patvirtina ir ši frazė: „Kuri iš visų esamų filosofijų išliks? To nežinau. Bet tikiu pačios filosofijos amžinumu“. Kelios fragmentiškos Goethe‘s ištarmės apie Schillerio orientaciją į filosofiją ir apie tai, kad Schillerio stilius įtaigiausias, kai jis nefilosofuoja, nėra pamatuotos, nes „idėjų dramų“ autorius filosofuoja arba bent jau reflektuoja visada. Todėl nenuostabu, kad akivaizdus skirtumas tarp jo ir Goethe‘s pasaulėjautos, mąstysenos, talento, kūrybinio metodo tampa Schilleriui akstinu giliau tuos skirtumus apmąstyti ir visa tai išdėstyti teoriniame traktate. Schillerio estetinis veikalas „Apie naiviąją ir sentimentaliąją poeziją“, minėtų apmąstymų rezultatas, neretai ir pagrįstai vadinamas slapta polemika su Goethe.

Traktate yra provokuojanti šio straipsnio motto pasirinkta frazė: „Tikras genijus turi būti naivus, kitaip jis ne genijus“. Iš karto išsiaiškinkime, kad originalo kalba pavadinime esančios sąvokos „naiv“ ir „sentimentalisch“ vartojamos specifine Schillerio joms suteikta prasme, neatitinkančia įprastinių šių žodžių reikšmių. Kas gi tasai naivus genijus? Sąvokos „naivumas“, ,,genialumas“, „gamta“ tampa beveik sinonimais. Pasak Schillerio, genijus praplečia gamtą neišeidamas už jos ribų ir pats sau visada lieka paslaptis. Žmogus, kaip ir visa žmonija, Schillerio įsitikinimu, buvo laimingas tol, kol tvirtas ryšys jį siejo su gamta. Taip buvo senaisiais laikais, antikoje. Naujaisiais laikais ryšys su gamta nutrūkęs, jį išsaugojo tik naivios prigimtys ir šioje vietoje sąvoką „naivios“ galima pakeisti sąvoka „harmoningos“. Naujųjų laikų žmogus (kitaip – sentimentali prigimtis), palyginti jį su naiviuoju gamtos kūdikiu, nėra vientisas ir, Schillerio nuomone, pavojingiausias jam yra ne aplinkos, kultūros, civilizacijos nepageidautinas poveikis, o sąmyšis bei susidvejinimas jo paties viduje. Tačiau ir gyvenimo sąlygos naujaisiais laikais visiškai pasikeitusios, nebelieka erdvės natūralumui, todėl atsiranda sentimentalus (nepainioti su „jausmingas“, tai greičiau „spekuliatyvus“) ilgesys. Atskiras individas ilgisi vaikystės kaip vienintelio harmoningo jo gyvenimo periodo, o žmonija su ilgesiu žvelgia į savo istorinę vaikystę, antiką, kai kultūra ir gamta nebuvo priešybės. Išnykusi iš žmogaus gyvenimo kaip patirtis ir subjektas, gamta atgimsta poetinėje kūryboje jau kaip idėja ir objektas. Poetai arba yra pati gamta (naivieji), arba siekia sugrąžinti tai, kas prarasta (sentimentalieji). Šitai ir nulemia dviejų poetinių manierų egzistavimą. Atitinkamai būtina skirti ir du kūrėjų tipus – šiuo atveju „naivaus“ ir „sentimentalaus“ sinonimais tampa „realistas“ ir „idealistas“ (čia visiškai specifinė yra sąvoka „realistas“, neturinti jokių sąsajų su literatūrine realizmo kryptimi), arba „intuityvus“ ir „spekuliatyvus, reflektuojantis“ tipai. Schillerio požiūriu, naiviųjų kūrėjų era jau seniai baigėsi, tad naujaisiais laikais jie galimi tik kaip išimtys – minimas Shakespeare`as ir, žinoma, Goethe.

Nors traktato pradžioje neatsargiai deklaravo neabejotiną naivaus kūrėjo pranašumą sentimentaliojo atžvilgiu, toliau Schilleris kelia sau tikslą objektyviai apibrėžti abiejų kūrybinių tipų privalumus bei trūkumus, bet jam sunkiai sekasi, nes dviejų kūrėjų kategorijų prototipai yra jis pats ir Goethe, kurio pranašumas – neginčytina, nors ir nelengvai paaiškinama duotybė. Teoriškai apibrėžiant abu fenomenus, to pranašumo lyg ir neturėtų būti. Naivaus kūrėjo privalumas ir vertė – jo sugebėjimas pavaizduoti absoliutų baigtinumą. Be to, naivus poetas turi gamtos dovaną – vientisumą, kiekvieną akimirką jis yra savarankiška bei tobula visuma ir sugeba įvairiapusiškai pavaizduoti tikrovę. Sentimentalaus poeto vertė susijusi su begalinio siekimu, artėjimu prie begalybės. Gamta jam įdiegė potraukį prarastąją žmogaus ir gamtos vienovę atsikurti savyje, pasiekiant žmogiškąją pilnatvę ir taip kompensuojant žmonijos netobulumą. Iškilus tų dviejų kategorijų suderinamumo klausimui, siūloma tokia tezė: poezijoje reikia siekti, kad individas būtų idealus, o idealas individualus.

Skirtingos kūrybinės prigimtys pasižymi savais prieštaravimais. Sentimentaliajam poetui trukdo tai, kad tikrovė ribota, o idealas begalinis. Sentimentalioje poezijoje mes matome ne patį vaizduojamąjį objektą, o tik poeto refleksijas apie jį. Šio poeto sfera – idėjų viešpatija, jis atima objektui kūną, kad paverstų jį dvasia, kai naivus poetas ir dvasingumui suteikia kūną. Kūrinių poveikis taip pat skirtingas: naiviųjų poetų kūryboje jaudina natūralumas, individualumas, gyvybingumas, juslingumas, tuo tarpu sentimentaliųjų poetų jėga slypi idėjose, tauriame dvasingume. Gal tik vienu atveju konstatuojamas sentimentalaus poeto pranašumas – bet kokio siekimo objektą jis sugeba padaryti tauresniu. Tikrovė turi ribas, o mintis – beribė, nevaržomas jos skrydis, besąlygiška idėjų laisvė yra sentimentaliojo poeto stiprioji pusė, bet jis niekada nepasieks tikslo, nes jo tikslas – begalybė. Naivusis poetas savo tikslą pasiekia, bet jo tikslas ribotas. Sentimentalioji kūryba yra išpuoselėta atskirtyje, vienatvėje, tokiai būsenai ji ir nuteikia. Naivioji, būdama gyvenimo kūdikis, veda į gyvenimą, naivusis genijus atsiremia į patyrimą, neprieinamą sentimentaliajam kūrėjui.

Abiejų tipų kūrėjai susiduria su tam tikrais pavojais. Beatodairiškai pasikliaudamas gamta, pripažindamas tik empiriką, naivus poetas gali nukrypti į banalumą, lėkštumą, realybės kopijavimą. Sentimentalus kūrėjas, siekdamas išlaisvinti žmogaus prigimtį nuo įvairių konvencijų, gali atitrūkti nuo tikrovės ir patiria per didelės egzaltacijos grėsmę. Jeigu naivaus genijaus kūriniuose kartais galime pasigesti dvasios, tai sentimentalaus poeto vaizduotėje užgimsta veikalai, stokojantys objekto.

Toliau skirtingi kūrėjų tipai Schillerio įvardijami kaip realistas ir idealistas. Pirmasis savo pažinime ir veikloje priklauso nuo gamtos, antrasis leidžiasi vadovaujamas proto. Įdomus pastebėjimas: norint teisingai įvertinti realistą, būtina spręsti pagal viso jo gyvenimo rezultatus, tuo tarpu susidaryti teisingą nuomonę apie idealistą galima remiantis keliais jo pareiškimais ar pasiekimais, tik būtina juos teisingai pasirinkti. Supriešindamas realistą ir idealistą, Schilleris apie pirmąjį kalba kaip apie žmonių draugą, kuris nėra aukštos nuomonės apie žmoniją; antrasis apie žmoniją mąsto labai aukštomis kategorijomis, tačiau gali jausti panieką atskiriems žmonėms. Šią nuomonę patvirtina realisto (šileriškąja prasme) Goethe‘s frazė: „Sudegintas valstiečio ūkis yra nelaimė ir katastrofa, tuo tarpu tėvynės pražūtis tėra tik tušti žodžiai.“

Nors visi šie apmąstymai turi paslėptą ir labai asmenišką potekstę, vien priešpriešos Goethe – Schilleris aptarimu jie tikrai neapsiriboja. Naivaus ir sentimentalaus opozicija yra iki pat šių dienų aktuali literatūrinė problema, Schillerio traktatas nepaseno, senamadiška gali pasirodyti gal tik jo minčių dėstymo maniera, bet ne aptariamasis objektas. Nepriklausomai nuo to, kaip juos pavadinsime, skirtingi kūrėjų tipai egzistuoja ir šiandien, o svarbu tai dėl to, kad jų negalima lyginti, klausiant, kuris jų geresnis, talentingesnis. Tai labai paprastai patvirtino vengęs teorinių aukštumų Goethe: „Vokiečiai ginčijasi, kuris mūsų esąs didesnis – Schilleris ar aš. Siūlyčiau jiems verčiau pasidžiaugti, kad turi du tokius vyrus kaip mes“. Intuityvusis kūrėjas ir šiandien rašys kitaip (nebūtinai geriau ar blogiau) negu reflektuojantis ir literatūros kritikui pravartu tai prisiminti. O realisto ir idealisto priešprieša yra dar platesnė ir leidžia kalbėti apie visiškai skirtingą dviejų kategorijų individų santykį su pasauliu. Mėgindamas atsakyti į jam ramybės nedavusį santykių su Goethe klausimą, Schilleris savosios problemos taip ir neišsprendė, bet sukūrė išliekamosios vertės teorinį traktatą. Kaip tik dėl kardinalaus kūrybinių prigimčių skirtingumo abiejų – Goethe`s ir Schillerio – kūryba laikoma XVIII a. vokiečių literatūros viršūne, jie abu garsėja kaip Weimaro klasikai.