Pirmiausia noriu pasakyti, kad jau gailiuosi, jog sutikau atsakyti į šiuos klausimus. Dabar manau, kad pasielgiau galbūt šiek tiek neatsakingai. Juk kai kas nors iš kokio nors didmiesčio manęs klausdavo: „Kaip tau ten, Mažeikiuose?“ – dažniausiai atsakydavau: „Mažeikiuose – negyvenu“. Dažniausiai manęs nesuprasdavo ir klausdavo darsyk: „Kur nors šalia Mažeikių?“ Tiesą sakant, mano butas yra pačiame Mažeikių centre. Sakydama, kad negyvenu Mažeikiuose, turėdavau galvoje, jog geografinė mano gyvenamoji vieta nėra mano egzistencijos ir egzistencinių išgyvenimų vieta. Ir kad intensyviau gyvenu prie kompiuterio, rašydama arba skaitydama, tarkim, Josifą Brodskį, Zygmuntą Baumaną ar Jurijų Lotmaną nei išgyvendama Mažeikių siūlomus kultūros reiškinius ir produktus. Arba – būsiu atvira – intensyviau gyvenu žiūrėdama nelegalias gerų filmų kopijas. Tad man turbūt reikėtų pasidžiaugti, kad Mažeikiuose tebėra knygynas ir biblioteka, kad namuose turiu kompiuterį ir internetą ir kad man užtenka jėgų bei laiko pasirūpinti savo asmeniniu kultūriniu gyvenimu, jei jau sutikome su tuo, kad toks gyvenimas reikalingas ir kad šiandien reikėtų apie jį pakalbėti.
Ar turėčiau būti pavyzdys, kad provincijoje įmanomas neprovincialus ir netgi nepretenzingas gyvenimas? Ar, be to, dar galėčiau būti ir globalizacijos simptomas ir liudytoja? Šiandien mane, beveik nejudančią iš savo geografinės vietos, pasiekia tiek informacijos, kad jaučiuosi gyvenanti labiau pasaulyje, o ne Mažeikiuose. gerai tai ar blogai – į šį klausimą tegu atsako kiekvienas, kaip kam patinka. Šiandien, tarkim, teko bendrauti su lenku, čeku ir olandų kilmės ispanu. Trijose skirtingose Mažeikių vietose. Jaučiuosi beveik kaip didmiestyje. O jei kalbėtume apie dabartinę mano darbo vietą – „Mažeikių naftos“ bendrovę, tai tektų tarti, jog, be savo jau minėto gyvenimo pasaulyje, gyvenu specifinėje valstybėje, kuri yra naftos įmonė. Ir čia derėtų pakalbėti apie tai, kad dabar tarp Mažeikių ir „Mažeikių naftos“ įmonės klostosi tokie santykiai, kurie kultūros prasme galėtų būti naudingi abiem pusėms.
Leisiu sau detalizuoti. „Mažeikių nafta“ – didžiausia mokesčių mokėtoja šalyje. Netiesiogiai nuo šios bendrovės priklauso, kaip tvirtai jausis šalis ir kaip bus remiama šalies kultūra. Kita vertus, į Mažeikius ši naftos įmonės sumokėta dalis negrįžta. Grįžta tik standartinis trupinėlis, kurį gauna panašūs kaimiški šalies rajonai, kuriantys iš esmės kaimišką, masinę kultūrą. Kritiškai pagalvojus, nėra ko jiems per daug tų pinigų ir duoti, nes labai dažnai nežino, kaip išradingiau juos panaudoti. Bet Mažeikių rajonas nėra visiškai standartinis. Staiga pasirodo, kad jis turi dar vieną kultūros kūrėją, tiksliau – nacionalinio produkto ar bendro labo paskirstytoją „Mažeikių naftą“. Ši bendrovė parėmė ir Mažeikiuose vykusį tarptautinį meno festivalį, buvo globėja adventinių vakarų, kurių metu koncertavo profesorius Leopoldas Digrys ir solistė Irena Milkevičiūtė. „Mažeikių nafta“ laikoma didžiausia 2007 m. kultūros ir sporto rėmėja visoje Telšių apskrityje. Tai tapo pastebima, kai Mažeikių įmonės akcijų paketą įsigijo Lenkijos naftros koncernas „PKN Orlen“, kuris taip pat garsėja kaip vienas didžiausių kultūros rėmėjų Lenkijoje. Pagal tai, kiek teko susipažinti su Lenkijos kompanijos kultūros paramos projektais, tegaliu pasakyti, kad Mažeikiams iki panašių solidžių ir subtilių projektų – toloka. Tačiau tuo pat metu viliuosi, kad Mažeikių kultūros specialistai ar funkcionieriai suvoks, kad jie turi labai pasitempti, kaip „Mažeikių naftos“ remiamų projektų vykdytojai. Nes jiems dar trūksta drąsos kultūros darymą kreipti kultūros kūrimo linkme. Todėl niekas šalyje ir nežino apie jokius įdomius, netradicinius Mažeikių festivalius, seminarus, simpoziumus, leidinius. Sakiau ir sakysiu – Mažeikiai turi kviestis į pagalbą tuos, kurie iš jų kadaise išvyko, bet vis dar jaučia sentimentus šiam kraštui. Be to, jie išvyko ten, kur bandoma pasidalyti vienu katilu, viena vieta, vienu Vilniumi, ir dėl to neapsieinama be neproduktyvios, kartais netgi sekinančios, gniuždančios trinties, nuoskaudų. Mažeikiai turi ieškoti tokių žmonių ir juos kviestis, o tie žmonės lai žino, kad Mažeikiams jie reikalingi, kad mažeikiškiai alksta profesionaliojo meno, kad Mažeikiuose šiuo metu galbūt daug legviau įgyvendinti kai kuriuos projektus nei Vilniuje. Patikėkite, vien „Mažeikių naftoje“ – daugybė kultūros ir meno išalkusių technokratų, į kuriuos daugeliui Mažeikių kultūros įstaigų, atrodo, nusispjaut. Sprendžiu pagal tai, kokiu nepatogiu laiku, labai dažnai – darbo, vyksta daugybė knygų pristatymų ir koncertų bei parodų atidarymų. Tad kitais metais palinkėčiau rasti vieni kitus, o kultūrinančius pasimatymus skirti patogesniu laiku ir patogesnėse vietose. Skirti juos iš meilės, ne vien iš pareigos.
