Sara Poisson: „Nėra labai tikslu mane vadinti kūrėja“

Rašytoja SARA POISSON atsako į RAMUNĖS BRUNDZAITĖS klausimus

Esate universali kūrėja. Rašote poeziją, prozą, neseniai pasirodė pirmoji Jūsų eseistikos knyga „Čiupinėjimo malonumas“. Be to, dar ir fotografuojate (paroda „Nulių glostymas“ balandžio 22 – ąją atidaryta Rašytojų klube). Kas arčiausiai širdies? Ar šios sritys viena kitai netrukdo, neužgožia? O gal atvirkščiai –¬ papildo?

Bijau, kad nėra labai tikslu mane vadinti kūrėja. Mano tekstuose ir fotografijoje daugiau refleksijos nei kūrybos. Galbūt daugiausia vadinamosios kūrybos rastume mano prozoje, nes kai kurias noveles dariau tarytum daiktus. Tačiau ir ten nevengiu to, kas labiau būdinga eseistikai. Dar mažiau kūrybos eseistikoje. Beje, kai kurie kolegos mano eilėraščius vadina eiliuota eseistika, nors ir nenorėčiau su tuo sutikti. Mažiausia kūrybos, manau, fotografijose, kurias irgi nelabai tikslu vadinti profesionaliomis. Manau, kad profesionalus fotografas yra tas, kuris iš savo nuotraukų uždirba. Nepaisant to, kad iš dalies uždirbdavau, fotografuodama spaudai, o Panevėžio fotografijos galerija netikėtai nupirko dvi mano nuotraukas – tai suvokiu kaip atsitiktinumą. O skirtingi vadinamosios kūrybos žanrai man reiškia įvairią ir skirtingą pasaulio refleksiją. Kiek esu patyrusi, maloniausia ir sveikiausia man fotografuoti, tačiau šią mano veiklą riboja daugybė sąlygų.

Šiuolaikinėje lietuvių literatūroje gana neįprasta publikuotis netikruoju vardu ir pavarde. Kokia Jūsų pseudonimo istorija?

Na, manau, kad šiuolaikinėje lietuvių literatūroje nesu įprasta ne tik pseudonimu. Turbūt dar labiau neįprasta tai, kad ir aš sodinu bulves, renku vaistažoles – maždaug apie 20 pavadinimų jų kas vasarą prisirenku. Taip pat daug kam neįprasta būtų sužinoti, kad dirbu naftos perdirbimo gamykloje. Nelabai įprasta, kad literatūroje pasirodžiau palyginti vėlokai. Turbūt dėl to kai kas mane vis dar tebeįsivaizduoja kaip jauną merginą ar moterį, vis prajuokina, spaudoje pavadindami jauna ar net „iš pieno plaukusia“. Tačiau į literatūrą atėjau jau būdama „ – ienė“, paauginusi dvi dukteris, dirbdama visiems gerai žinomame komerciniame dienraštyje „Lietuvos rytas“. Pseudonimas leido šiek tiek atsiskirti nuo nugyvento gyvenimo ir žiniasklaidos. Apsispręsti padėjo rašytoja Marija Jurgelevičienė, kuri tuo metu jau buvo pasirinkusi kūrybinį Mari Poisson slapyvardį. Tuo metu dažnai susirašinėdavome elektroniniu paštu, tad sukūrėme ir mistifikavome seserų Poisson istoriją. Galima net pasakyti, kad buvo pabandyta tekstų kūrybos erdvę išplėsti iki gyvenimo kūrybos erdvės.

Savaitraščio „Nemunas“ paklausta apie gyvenimą Mažeikiuose, sakėte: „Geografinė mano gyvenamoji vieta nėra mano egzistencijos ir egzistencinių išgyvenimų vieta.“ Ir vis dėlto, ar gyvenimas provincijoje, toli nuo didmiesčių, kaip nors veikia Jūsų kūrybą, gyvenimo būdą?

Be abejonės, gyvenimas veikia kūrybą. Tačiau gal reikėtų pradėti nuo to, kad gyvenimą provincijoje, netgi traukimąsi į vis gūdesnę provinciją (mokiausi ir po studijų kurį laiką gyvenau Panevėžyje) lėmė mano santykis su tuo, kas yra kūryba ir gyvenimas. Kai studijuodama Vilniaus universitete gyvenau Vilniuje, Vilnius manęs neužbūrė. Nuolat matydavau tai, ką pavadinčiau „kultūros ir meno darymu“ ir mąsčiau, kodėl tai daug svarbiau nei, tarkim, „žmogaus gyvenimo prasmės darymas“. Traukiausi, iš dalies maištaudama prieš tą „darymą“. Dabar Vilniuje visokių „darymų“ padaugėjo, tačiau atsirado ir tai, ko ieškojau traukdamasi į provinciją ir kas galbūt mane būtų ne taip atkakliai viję iš Vilniaus anuomet. Tai nereiškia, kad provincijoje nėra to, kas žmogui būtiniausia. Mažeikiuose pasigendu tik kino teatro, bet ir tas jau statomas.

2005 – aisiais interneto svetainėje tekstai.lt buvo pristatyta virtuali Jūsų fotografijų paroda „Giminiški“. Literatūrinę kūrybą publikuojate tinklalapyje rasyk.lt. Ką Jums reiškia būti virtualioje erdvėje? Žaidimas, galimybė būti arčiau skaitytojo?

Manau, kad virtualybė daug kam tapo natūrali. O man, gyvenančiai provincijoje, tai yra viena iš lengviausiai prieinamų galimybių pabendrauti su tais, kuriems rūpi panašūs dalykai kaip ir man. Tai, kad tinklalapyje rasyk.lt publikuoju eilėraščius, gal ne tiek svarbu, kiek svarbu ir įdomu paskaityti tai, ką dabar rašo jaunimas, kas jam rūpi, ką mąsto. Nes man visada rūpi, kas dedasi pasaulyje, kuria linkme einama, kiek tie, jaunieji, skiriasi nuo manęs – tiek adainykštės, tiek dabartinės, jau pradėjusios senti.

2006 – ųjų Poezijos pavasario renginyje Kėdainiuose buvote apdovanota diplomu už originalumą, Jūsų kūryba dažnai įvardijama kaip drąsi, originali, novatoriška. Ar Jums svarbu stebinti, provokuoti? Kaip nubrėžiate ribą tarp novatoriškumo ir tradicijos?

To apdovanojimo minėti neverta – kaip ir daugelio kitų provincijoje gaunamų ritualinių apdovanojimų. Be to, nesijaučiu nei drąsi, nei novatoriška. Ypač Europos ar pasaulio kontekste. Novatoriška mane galima vadinti tik labai konservatyviame kontekste. Tikslo stebinti ir provokuoti neturiu. Rašau tai, kas man svarbu. Be to, suprantu ir naudojuosi tuo, kad tekste galiu ir net privalau būti laisvesnė nei, tarkim, dirbdama pagal savo profesiją.

Jūsų paskutinėje knygoje – daugybė citatų iš įvairių literatūros kūrinių. Ką Jums pačiai reiškia skaitymas? Ar galėtumėte išskirti svarbesnius autorius ar kūrinius?

Kažkada esu sau rašiusi, kad skaitydama ir cituodama liudiju, jog esu didelės kultūros naštos paveldėtoja ir šios naštos ar padėties nesiginu. Mane domina žmonijos minties paveldas. Nebūtinai tik tie dalykai, kurie sutampa su mano pačios išgyvenimais ar mąstymo kryptimi. Būtų sunku išskirti svarbesnius autorius ar kūrinius. Galėčiau tik paminėti, jog iš poetų pastaruoju metu man svarbiausias J. Brodskis. Vis dėlto man svarbus visas paveldas – pasiekiamas ir netgi nepasiekiamas. Kartais galėčiau pasakyti: skaitau, vadinasi, gyvenu. Dar galėčiau pasakyti, kad beveik viską iš ko nors esu paveldėjusi, savo neturiu beveik nieko.

Jūsų biografijoje daugybė įdomios veiklos: dokumentinių filmų redaktorė, laidų vedėja Panevėžio „Sąjūdžio radijuje“, įvairių projektų organizatorė, kelių knygų vadybininkė ir redaktorė, esate dėsčiusi Kauno Vytauto Didžiojo universitete, dirbate žurnalistinį darbą. Kaip visa tai veikia kūrybą? Ar neatima iš jos laiko, energijos?

Neslėpsiu, iš tiesų dažnai jaučiu nuovargį. Po darbo kartais jėgų užtenka tik skaitymui. Todėl man būtų labai įdomu, kaip rašyčiau, fotografuočiau, jei būčiau laisva nuo prievolės užsidirbti duonai. Kai mano knyga „Šmogus“ buvo nominuota geriausios Metų prozos knygos rinkimuose, per radiją svarsčiau, ką tai galėtų reikšti: ar jau mūsų literatūra tiek nusistekeno, kad tarp „geriausių“ patenka tie, kurie neturi nei sąlygų išspausti iš savęs visa, ką turi geriausio, nei ambicijų tarp geriausiųjų patekti.

Galbūt turite kokį nors rašymo ritualą? Ar svarbu metų, paros laikas, aplinka? Dažniau naudojatės „Laisve Rašyti ar Laisve Nerašyti“ (minimomis vienoje Jūsų esė)?

Ritualų neturiu, bet labai mėgstu užsirašinėti mintis ar būsimo teksto frazes ant sukarpytų kartono pakuočių. Ant stalo prie lovos visada galima rasti keletą prirašytų ir tuščių lapelių nuo sojų pieno miltelių pakuočių. Na, ir mano protas gyvybingesnis vakare, bet tik tada, kai per dieną nepervargsta. Šiuo metu dažniau išgyvenu visokias nelaisvės formas, užuot išgyvenusi laisvę rašyti ar nerašyti. Kitaip sakant, norėčiau jausti rašymo ar nerašymo laisves, bet esu pernelyg pavargusi, kad jausčiausi laisva.

Ar rašydama mąstote apie adresatą? Koks būtų tobulas Jūsų skaitytojas?

Apie adresatą galvoju menkai. Tiesiog manau, kad jis turėtų būti kuo nors panašus į mane – panašiai išgyventų tuos pačius egzistencinius dalykus, būtų linkęs į panašią estetiką bei etiką. Nemanau, kad esu išskirtinė mano minėtos „kultūros ir meno“ naštos paveldėtoja, todėl viliuosi, kad mano tekstų skaitytojas vienaip ar kitaip galėtų solidarizuotis su mano tekstais ir manimi. Džiaugčiausi, jei atsirastų tokių, kurie mano tekstus skaitytų su tokiu stipriu bendrystės išgyvenimu, kaip aš, skaitydama mėgstamiausius kitų autorių tekstus.