Rašyk
Eilės (72011)
Fantastika (2154)
Esė (1686)
Proza (10304)
Vaikams (2494)
Slam (47)
English (1087)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 14 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter





Neramumo knyga, "nervuoti dienoraščiai"

2004-05-14
Festivalio "Les Boréales" atgarsiai, ir ne tik

JONĄ MEKĄ kalbina VALDAS PAPIEVIS



Po pernai metų Frankfurto knygų mugės šiemet Lietuva turėjo galimybę pristatyti savo kultūrą Normandijoje, Šiaurės šalių kultūrų festivalyje "Les Boréales", ("Šiauriečiai"). Su kokiais įspūdžiais grįšit į Niujorką?

Tai nebuvo visos šiuolaikinės lietuvių kultūros pristatymas, nes, pavyzdžiui, dailės nebuvo. Ko dar nebuvo? Architektūros nebuvo. Nežinau, ar galima sakyti, kad čia lietuvių dabartinė kultūra buvo pristatyta. Čia buvo pristatyti kai kurie Lietuvos meno aspektai: teatras, fotografija, kinas… Kas dar?

Modernusis šokis, videomenas.

Šokis?

Moderniojo šokio menas. Turbūt nematei?

Ne. Nemačiau. Niekur nebuvo skelbta. Dėl informacijos aš neparašyčiau pliuso šiam festivaliui. Nežinojai, kada kas kur vyksta, kai kas buvo praleista. Kai ką žinojai, kai ko nežinojai.

Iš to, ką matei, kokį šiuolaikinio Lietuvos meno vaizdą galėjai susidaryti?

Matai, sunku pasakyti, nes aš kai kuriuos aspektus žinau gana gerai. Ir galiu palyginti. O kai kurių nežinau. Pavyzdžiui, nežinojau Koršunovo. Pirmą kartą pamačiau jo teatrą. Buvo labai įdomu, bet aš negaliu palyginti su kitais jo spektakliais. Tad vienaip matau aš, kitaip mato prancūzas, kuris išvis nieko nežino. Bet iš to, ką mačiau, buvau trupučiuką nusivylęs.

Kuo?

Manau, kad teatras buvo pristatytas gerai. Koršunovas Lietuvos teatrą reprezentuoja. Nežinau, kas atsitiko Nekrošiui. Jis turėjo būti, bet nebuvo. Tačiau kataloge buvo gerai aprašytas. O Koršunovo teatrą gali kritikuot, bet jis buvo pristatytas.

Su literatūra irgi panašiai. Festivalio proga išleistoj novelių knygoj yra gal tik kokios trys, keturios, kurios rimčiau reprezentuoja dabartinę literatūrą. Per daug tame rinkiny naivių personažų. Visi tiktai geria, visi jie kvailiai, ne per daug protingi. Išimtis – gal trys, keturios, penkios novelės. Matai, jeigu rodai nenormalius, idiotus, tai turi būti kas nors literatūriškai įdomaus. Bet nėra, jos yra labai paprastai parašytos. Net ir Algirdo Landsbergio, kuris yra vienas įdomiausių savo formos ieškojimais, į knygą įdėta novelė yra apie idiotą, kurio paveikslu kritikuojamas komunizmas, Sovietų Sąjunga. Bet jeigu kritikas yra idiotas, tai kokios tada išvados? Negali juk tada į tą ironiją ir kritiką žiūrėti rimtai. Mano nuomone, Landsbergis yra parašęs ir kur kas geresnių novelių. Šita novelė buvo klaidingai parinkta. Pati jos esmė yra klaidinga. Į pagrindinį personažą negali rimtai žiūrėti. Jis toks… toks… beveik idiotas. Niekas nedraudžia rašyt apie idiotus, bet tada turi būti Dostojevskis.

O kokios pasirodė literatūrinės diskusijos apie Lietuvą?

Lygiai kaip "Libération" parašė – sako, buvo gana gyvos ir juokingos, su humoru. Nieko ten labai įdomaus nebuvo pasakyta. Ar ko nors naujo, labai gudraus, protingo. Aš manau, kad naudingiausia buvo tai, ką Dominique’as Naguez’as pasakė, – kad Lietuva kultūrai davė keletą svarbių asmenybių. O šiaip visos kalbos per daug nukrypo ir pradėjo šliaužti paviršiumi. Buvo kalbama apie žydus Lietuvoj, žydų kultūrą. Ir nieko esminio nebuvo pasakyta. Pavyzdžiui, klausė, apie žydų kultūros įtaką. Bet aš manau, kad kalbėt apie žydų kultūros įtaką, apie kurią niekas nieko tikslaus nepasakė, yra trupučiuką klaidinga. Žydų kultūros palikimas Vilniuje svarbiausias yra žydų kultūrai, o ne lietuvių kultūrai. Nes Vilniuje prasidėjo visas jų literatūros atsinaujinimas, ir žydų literatūros istorijoje tas laikotarpis yra labai svarbus. Todėl žydai dabar Vilnių vadina to laikmečio antrąja Jeruzale. Tai – labai svarbus laikotarpis jų kultūrai. Visa tai per diskusijas nebuvo pasakyta. Kalbėta daug, viskas plaukė paviršium, ir nieko esminio nebuvo pasakyta.

Nieko per daug iš tų diskusijų ir negalėjai tikėtis. Kai jose dalyvauja penki, šeši žmonės, ir dar diskutuoja per vertėjus.

Ko trūksta, kad Lietuva, jos kultūra būtų geriau pažįstamos pasauly? Ar Lietuvai pačiai nereikėtų dėti daugiau pastangų?

Matai, aš šitaip galiu pasakyt. Ką mes žinom apie kitų kraštų kultūras? Mes žinom labai mažai. Kad pažintum kultūrą, reikia mokėti kalbą, susipažint su literatūra, pagyvent. O šiaip, ką prancūzai arba italai žino apie Lietuvą, Azerbaidžaną, Turkiją, tėra atskiri asmenys: arba dailininkas, kuris staiga prasimuša, arba kompozitorius, arba kitas menininkas.

Ką pasaulis, Prancūzija, Amerika, mes Niujorke žinome apie Latviją ar Estiją? Kalbu apie dabartinę, kokių dvidešimties–trisdešimties metų kultūrą. Iš Estijos minimas tik vienas kompozitorius, kurio vardo aš dabar neprisimenu. Iš Latvijos menininkų nė vienas vardas neiššoka. O iš Lietuvos yra. Mačiūnas, fluxus, visi, kurie domisi menais, žino apie Lietuvos kultūrą per Jurgį Mačiūną. A... Lietuva davė fluxus! Lietuva davė filosofą Leviną. Taip pat visi žino mane. Nenoriu girtis, bet toks yra faktas. Lietuva yra davusi kelis vardus. Ir tie vardai reprezentuoja Lietuvos kultūrą. Greimas dar yra labai žinomas. Čiurlionis, bet Čiurlionis – jau istorija. O Mačiūnas, Greimas cituojami ne kaip istorinės asmenybės, jie įsivėlę į dabartį. Tokių vardų, kurie būtų atėję iš Latvijos, Estijos, nerasi. Tai Lietuva nėra nežinoma Vakarų Europoje ir Amerikoje. Europa žino, sakykim, ir Nekrošiaus teatrą. Dabar ir Koršunovas… O iš kino dar pridėkim Bartą. Bartas irgi yra žinomas, visi, kurie studijuoja kiną ar organizuoja festivalius, žino Bartą. O iš Latvijos, Estijos aš nežinau nė vieno tokio lygio filmininko. Muzikoj, aš sakyčiau, Dalius Naujokaitis toli, labai toli prasišovęs. Laisvojoj muzikoj. Bet toks dabartinis džazas, kurį girdėjom per Frankfurto knygų mugę pernai, yra jau istorija. Aš jo pasauliui nerodyčiau. O dėl dailės, tai tiek, kiek matau reprodukcijų… Mes kartais Niujorke pasijuokiam, žiūrėdami reprodukcijas. A, – sakom, – Lietuva jau gali pasigirt – pasivijo. Jau pasivijo! Bet nėra gana pasivyt. Pasivyt – tai daryt tai, ką kiti darė ar daro. Kai turėsi tikrai ką nors savo, tada bus žingsnis toliau. Yra du ar trys, kurie, mano nuomone, daro kažką savita. Nesusipažinęs daugiau su jų darbais, nenorėčiau minėt pavardžių. Ir Lietuvos dailę mes stebim labai atidžiai su Eugenijum Varkaliu, kuris, aš manau, yra dabar vienas iš geriausių menininkų lietuvių.

Šiaip jau apie Lietuvos šiuolaikinį meną man sunku kalbėti, nes jo pakankamai nepažįstu. Negaunu ir pačios naujausios lietuvių literatūros. Mano žinios pasibaigia su Sigito Gedos karta. Bet po jo yra jaunesnių, naujesnių – aš jų neskaitau, nematau, negaunu. Kartais pasiskaitau tik "Šiaurės Atėnus" ar "Kultūros barus", bet tai – tik gabaliukai, mažas langas į tą visą pasaulį.

Sakeisi iki paskutinės ląstelės esąs lietuvis, o kartu esi, kaip ne vienas kitas lietuvis, pasaulio žmogus. Ar reikėjo stengtis išsaugoti lietuvybę, ar ji buvo tiek įgimta, kad ir norėdamas jos negalėjai ištrinti? Kaip tavyje susiderina lietuvybė ir atvirumas pasauliui?

Mano atveju tai yra savaime ir labai normalu, nes aš vaikystėje ir paauglystės metais buvau labai giliai įaugęs į kaimą, į Lietuvos kaimą, į kalbą, į gamtovaizdį. Ir šis ryšys nėra susilpnėjęs, viskas dar labai tvirtai įsikibę viduj. Tie, kurie nutautėjo, kuriems kalbos pradėjo maišytis, kurie užmiršta žodžius, paprastai yra žmonės, kurie eina į įvairius biznius. Bet, pavyzdžiui, Julius Zisliauskas, dabar žinomas kaip ZiZ, suko filmą Brazilijoje apie lietuvius, kurie ten nuvažiavo tuoj po Pirmojo pasaulinio karo. Važiavo ir ispanai, važiavo ir portugalai – ten, Brazilijoje, visiems siūlė darbą. Jis nuvažiavo jų filmuot prieš metus ar kiek ir užrašė jų kalbą į magnetofono juostelę – jie kalba lygiai taip, kaip kalbėjo dar būdami Lietuvoj. Nieko nėra praradę. Paprasti žmonės iš kaimų, ir kalbėjo lygiai taip, lyg būtų atvykę iš Žemaitijos dabar. Ir dainų nepamiršo, ir kalbos nepamiršo. Tai yra atvejų, kur tokios salos egzistuoja, kur aplinka jų visai nepaveikia.

Mes augom… savo saloj… Čia mūsų buvo nedidelė krūvelė. Landsbergis, Leonas Lėtas, mano brolis. Mes labai dažnai susitikdavom, ir tai, aš manau, mums padėjo išsilaikyt tokiems, kokie mes buvome. Kartu mes labai skyrėmės nuo visų kitų… Aš negaliu… manau, kad kiti turės analizuoti, iš šalies žiūrėdami, aš negaliu savęs analizuoti.

Per "Les Boréales" diskusijas Dominique’as Naguez’as sakė, kad Niujorko medžius filmuodamas tu filmuoji Lietuvos medžius, ir filmuoji juos lietuviškai. Ar mokėtum apibūdinti lietuviškumą?

Apie tai jau esu rašęs savo dienoraštyje. Lietuviškumas nėra kas nors sustingusio, koks nors lyg akmuo ar kas. Lietuviškumas visą laiką keičiasi, auga. Kiekvienas vis ką nors prideda, ir tas lietuviškumas visą laiką keičiasi, turtėja. Tai nėra kas nors pasibaigę ir sustingę. Lietuviškumas priklauso nuo to, ką mes įdedam patys į tai, kas yra Lietuva. Lietuvos esminius bruožus kuria ne vien liaudies dainininkai ar ūkininkai, bet taip pat ir visi poetai, ir dailininkai, ir… Aš manau, kad ir fluxus prisidėjo prie Lietuvos esminių bruožų formavimo. Kita vertus, kai kurie fluxus bruožai atėjo iš Lietuvos kultūros, nes fluxus yra Jurgis. Daug jo veiksmų, įvykių grįsta lietuvišku juoku, lietuvišku žaidimu. Jis pasiskolindavo iš manęs tautosakos knygų, jas studijuodavo. Fluxus mene yra daug Lietuvos. Savo pačia giluma Jurgis Mačiūnas vis tiek pasiliko lietuvis. Jis išvyko iš Lietuvos dar beveik vaikas, tačiau tai nieko nereiškia. Jam buvo kiek? Dešimt, dvylika, kai jis paliko Lietuvą.

Apskritai tariant, visas gyvenimas galėtų būti laikomas fluxus, nes juk visas gyvenimas – irgi nuolatinis judėjimas?

Fluxus yra dvidešimtojo amžiaus meno judėjimas šalia kitų meno judėjimų, kaip futurizmas, kaip siurrealizmas ir taip toliau. Gyvenimas yra gyvenimas, o menas yra menas. Sapnai yra vienas dalykas, siurrealizmas, kaip meno judėjimas, – kitas dalykas. Tas pats su fluxus. Ten buvo svarbu ne vien keitimasis, bet ir požiūris į gyvenimą, gyvenimo stilius. Fluxus atveju buvo labai svarbus humoras ir lengvumas. Bet įformintas. Jurgis buvo labai griežtas dėl formos. Dėl visų savo veiksmų, dėl visų savo darbų stiliaus ir formos. Jis net ekskomunikuodavo kai kuriuos, kurie trupučiuką išglebdavo, nesilaikydavo fluxus linijos ar prarasdavo humoro jausmą, kai pasidarydavo per daug rimti arba į politikas nunerdavo.

Per diskusijas "Les Boréales" festivalyje šmaikštaudamas sakei, kad fluxus sugriovė Sovietų Sąjungą. Kiek rimtas tas pasakymas?

Beveik taip ir buvo, aš rimtai tuo tikiu. Pačioj Sąjūdžio smegenų gilumoj, pačiam pakraštėly buvo toks trupučiuką dzen žinojimas ir toks požiūris į situaciją. Kas aš esu, kas mes tokie esame, lietuviai? Mes tokie mažyčiai. O prieš mus – Sovietų Sąjunga, visa jos kariuomenė, tankai. Prieš tai nebent fluxus veiksmą gali padaryt. Gali sakyt, va, aš čia stoviu, ir aš laikysiuos. Kaip Dovydas Galijotą su akmenėliu užmušė. Tokia buvo situacija. Aš galiu būti tik juokdarys, karaliaus juokdarys. O priešas kartais suabejoja, ar čia rimtai, ar juokais. Ir tas akmenėlis kažką pakeičia priešo galvoj. Ir priešas pradeda abejot. Priešas sumirksi. Abu žiūrėjo vienas į kitą nemirksėdami – kuris sumirksės pirmas, Landsbergis ar Gorbačiovas? Ir Gorbačiovas sumirksėjo pirmas. Nes laikas jau buvo pribrendęs. Reikėjo tik to paskutinio druskos žiupsnelio, kuris vandenį prisūdo… Po to negali daugiau – prisisūdė iki šimto procentų. Landsbergis ir Sąjūdis buvo tas paskutinis veiksmas, tas paskutinis druskos žiupsnis, ir po to Sovietų Sąjunga turėjo griūt. Jau tiek prisisūdė, kad buvo atėjęs laikas sugriūt. Be to veiksmo, be Landsbergio, be jo užsispyrimo kažin ar kas būtų… Ir dabar jį kritikuoja: sako, užsispyręs žmogus. Tačiau be jo užsispyrimo to nebūtų įvykę. Kiti būtų nusileidę, kiti būtų bandę kalbėtis. O jis nenorėjo kalbėtis. Taip arba taip. Taip arba ne. O to kaip tik ir reikėjo. Be to būtų viskas užsitęsę daug ilgiau, nes Bushas, Busho tėvas dar norėjo kalbėtis, mandagiai kalbėtis. Ir mes nežinom, kuo viskas dar būtų pasibaigę. Jeigu Landsbergis nebūtų taip įtemptai žiūrėjęs į Gorbačiovo akis. Spoksojo nemirksėdamas. O kai kurie dar nori nuimt nuo Landsbergio herojaus aureolę. Nenuims. Istorijoj jis turi herojaus vietą. To negalima išbraukt iš istorijos.

O kaip dabar Lietuva tau atrodo?

Ką aš žinau apie Lietuvą, tai žinau iš tų kelionių kas dveji, treji metai. Tie trumpi langeliai, pro kuriuos aš trupučiuką pamatau. Bet daug daugiau sužinau iš jaunų lietuvių, kurie mane nuolatos Niujorke aplanko. Kas savaitę, kartais vos ne kas dieną. Studentai, kurie atvažiuoja, pravažiuoja. Daugiausia – jauni žmonės. Jaunimas. Aš stebiu Lietuvą per juos. Sakykim, kai jie atvažiuodavo devyniasdešimt antrais, trečiais metais, sakydavo: oi, Lietuvoj kaip viskas blogai; nėra jokios ateities; aš darysiu viską, kad kaip nors pasilikčiau čia, Amerikoj. Kai kurie ir pasilikdavo, gana daug pasilikdavo. O dabar jau kokie treji metai atvažiuoja ir: o čia tikrai gražu, čia įdomu, bet ir pas mus dabar jau gerai. Klausiu, norite pasilikti? Ne, ne, važiuojam atgal. Tai aš matau, kad viskas jau yra pasikeitę. Ir ta dviejų gimnazisčių knyga "Noriu Nobelio", skaitai ją ir matai naują, jauną Lietuvą. Rašo tiesiai. Sako, amerikiečiai durni. Mes esam patriotės lietuvaitės. Gali suprasti, ką galvoja jaunimas. Iš tos knygos aš sužinojau apie Lietuvą daugiau nei iš visų laikraščių. Atsispindi labai daug. Kalba, požiūris į pasaulį, požiūris į karą Irake – viskas atsispindi toj knygoj. Geriausia knyga, išleista po sovietlaikio.

Per diskusiją festivalyje labai daug kalbėta apie rezistenciją – įvairių formų, įvairiais laikais. Ar ir tavo meno negalima būtų laikyti tam tikra rezistencija – prieš komercinį kiną, prieš..?

Nežinau, nežinau, ar menas tikrai yra rezistencija. Menas siejasi su gyvenimu, žmogaus esme. Kai viskas aplinkui kartais susimaišo, pasidaro chaotiška, kai gyvenimas ir visuomenė subanalėja, kai visi tik sėdi prie televizijos ir daugiau nieko nedaro, kai svarbu tik automobiliai, pinigai, tada menas rodo, kur tikrai žmogaus esmė, kas tikrai svarbu gyvenime. Ir tas nereiškia, kad tai yra protestas. Nuvalai, kas banalu, paviršutiniška, kad matytum, kur auksas, deimantas ar dar kas nors. Nebūtinai reikia ieškot tų brangių akmenų, reikia eit, kur šviesa, kur saulė, prie to, kas yra tikrai svarbu žmogui. Menas yra apie tai. Menas nėra konfrontacija, nėra rezistencija. Ne, ne. Nieko bendra su tuo jis neturi. Pats faktas, kad lauke, pievoj žydi gėlė. Murzina visur, o čia staiga žydi gėlė. Bjauriam kieme. Sėklutė nukrito, išaugo ir žydi. Aplink purvas, o čia – gėlė. Primena, kas yra spalva, tyla, ne viskas yra tiktai triukšmas. Ką ten vadinamieji dizaineriai prilipdo ant sienų, visur, kad užterštų mūsų akis? Visur, ką matai, ką girdi, kur eini, kur žiūri, visur pilna banalybių. O menas rodo tai, kas yra svarbu. Kas yra tikrai svarbu, kad mes būtume žmonės.

Paklausiau šito, prisiminęs Koršunovo pasakymą, kad teatras ir laisvos visuomenės sąlygomis turi išlaikyti rezistencijos dvasią, skverbtis į nutylimas, tabu zonas…


Matai, teatras visados buvo lyg karaliaus juokdarys. Tik juokdariams buvo leista kritikuoti, iš visko juoktis. Juokdariams išimtis buvo padaryta. Jie galėjo pasakyt tiesą juokais. Ir jiems galva nebus nukirsta. Tai va, teatras ateina iš tos tradicijos, tų trubadūrų, kurie galėjo dainuoti ir juoktis, ir jiems galvos nebuvo kapojamos. Viena teatro dalis turi tokią paskirtį. Manau, kad tai Koršunovas ir norėjo pasakyti. Bet ne visas teatras toks, tokia – tik jo dalis. Rezistencinis teatras – tik dalis teatro. Kur Shakespeare’o rezistencija, ir kokia ta rezistencija? Ten yra visai kiti dalykai. Arba paimkim kad ir Binkio "Atžalyną". Ten jokios rezistencijos nėra. Tai – moralinė pjesė. Ne, ne, ne. Teatras turi labai daug skirtingų funkcijų.

Tu esi labai vertinamas kaip dienoraštinio filmo žanro išradėjas. Kuo tave patraukė dienoraščio žanras, kokių galimybių jis suteikia?

Apie tai jau esu labai daug kalbėjęs, rašęs. Dienoraštinė forma literatūroje yra gana sena. Dienoraštis, kaip memuarai, eina jau nuo švento Augustino. Ir graikai turi memuarų, kelionių aprašymų. O dienoraštis, kaip dienoraštis, kai kiekvieną dieną parašai, koks oras būdavo visuos dideliuos laivuos. Tos knygos, kur kasdien reikėjo pažymėt, koks oras, koks vėjas. Aš pradėjau tokį dienoraštį rašyt, kai buvau dar vaikas. Pirma pradėjau paišyt, kai dar nemokėjau rašyt, paskui rašiau beveik kiekvieną dieną. O kai pradėjau filmuot, tas perėjo į filmavimą. Ta dienoraštinė forma, pradedant maždaug 1950-aisiais, apskritai pradėjo keist literatūrą. Į literatūrą ateina naujas turinys, nauja forma. Jau nebe tik nuo seno išrastos temos su herojais, kulminacija, bet stojasi ant tikro gyvenimo detalių. Šveicarų rašytojas Maxas Frischas gavo net Nobelio premiją už savo dienoraštinius romanus. Tad septintame dešimtmetyje tai buvo jau įprasta forma prozoj, pasaulinėj literatūroj. O aštuntame dešimtmetyje metais dienoraštinę formą pastebim visose meno srityse.

Aš pradėjau eiti… Man pasidarė aišku, kad aš einu formos ir turinio požiūriu jau nuo šeštojo dešimtmečio pabaigos. Aš palengva nuklydau į tą pusę. Pradėjau vystyt tą dienoraštinę formą, turinį ir techniką. Nes dienoraščio technika skiriasi nuo meninio filmo. Ten su aktoriais dirbi ir taip toliau, o dienorašty filmuoji gyvenimą, kuris yra čia ir dabar, ir kitą akimirksnį, kitą sekundę jo nebebus. Gyvenimas eina, jau yra kita detalė, viskas keičiasi. Viskas bėga. Tai turėjau išvystyt techniką, kad pagaučiau tą momentą. Ir šitą galimybę man davė "Bolex" kamera. Esmė – kaip pagaut tą momentą. Čia nėra laiko nei tinkamai apšviest, nėra laiko pasiruošt, nes tas momentas praeis. Tai – sekundės klausimas. Sekundės dalies. Videokamera to negali pagaut. Aš paimu "Bolex", mano pirštas yra ant mygtuko, ir op, tuojau aš ir filmuoju. Nežiūriu, kokia ten šviesa, man nesvarbu. O video pirmiau turi išimt, tai jau viena dalis, paskui turi įjungt energiją, vėl sekundė ar dvi, paspaudi, dar prabėga sekundė, ir taip keturios ar penkios sekundės praeina. Su jomis praeina ir įvykio esmė. Sakykim, kas nors juokias ar šypsos… Šypsnys kartais trunka tik vieną sekundę, jau viskas bus praėję. Su video pagauni tiktai, kas eina po veiksmo, po įvykio. O "Bolex" pagauna patį įvykį. Tai – pagrindinis skirtumas. Kai filmuoju su video, tiksliau pasakius, videografuoju, tai – visai kitas turinys, visai kas kita. Ir forma, ir turinys, ir technologija. Kita technologija užregistruoja ir kitą turinį. O skirtingas turinys reikalauja skirtingos formos. Šie trys elementai yra neatskiriami. Mene negalima atskirt šių trijų elementų. Yra technologija, turinys ir forma. Jie stebuklingai, idealiai susiję. Paimk tušą ar akvarelinius dažus, ar aliejinius dažus, ir visais trim atvejais šitos priemonės apibrėš turinį ir formą.

O kuo dabar gyveni, kokie kūrybiniai planai?

Gyvenu labai komplikuotą laiką. Daug darbų tęsiu, užbaigiu, esu įsivėlęs į daugybę įsipareigojimų. Per ateinančius tris keturis mėnesius rengsiu parodą Niujorke, kartu su Varkaliu mūsų didelė paroda bus atsidaryta Brukline. Esu pasižadėjęs ir čia, Paryžiuje… O Bonoj, Vokietijoj, turiu paruošt Amerikos avangardo retrospektyvą. Projektų, kuriuos reikia užbaigt, yra tiek daug, kad aš net negaliu visų prisiminti. Antanas Naujokaitis Vilniuj ruošia mano publicistikos knygą, ir aš turiu daug medžiagos jam siųst, nes jis vis mane bado, sako siųsk, man to reikia, man to reikia. O dabar aš dar keliuosi iš vienos vietos į kitą, viskas supakuota. Labai mano gyvenimas šiuo metu komplikuotas. Tuo pačiu laiku ir dvi knygas turiu paruošt. Iki vasaros. Vieną Italijos leidyklai "Rizzoli" apie avangardo kiną, o kitą – mano prisiminimų, čia, Paryžiuj. Nežinau, kaip aš persiplėšiu į tiek daug pusių.

Paryžiuje tu pastaraisiais metais – gana dažnas svečias.

Paryžius man yra antri namai. Aš dabar turiu daugiau draugų Paryžiuje negu Niujorke. Niujorkas didžia dalimi yra mano praeitis. O Paryžius didele dalimi mano dabartis. Nes Amerikoj dar visi į mane žiūri kaip į organizatorių, kuratorių, bet jiems, pavyzdžiui, nepažįstama mano literatūrinė kūryba. Per pastaruosius penkiolika metų daugiau dėmesio mano veikla sulaukia Prancūzijoje. Ir apskritai dėmesys avangardiniam kinui dabar daug didesnis Paryžiuje, nebe Niujorke. Niujorke yra daug praeities. Bet energijos yra čia, Paryžiuje. Prancūzijoje aš turiu daug daugiau draugų ir pažįstamų – ir Paryžiuj, ir Marsely, ir Avinjone. Paryžiuje daug, daug, daug energijos. Girdžiu, kad dabar Berlynas energija nori konkuruot su Paryžium, bet jam dar gana toli iki Paryžiaus. Gana toli.

Ant tavo stalo matau Pessoa knygą…

Taip, dabar skaitau Pessoa knygą. Jis yra praeito šimtmečio portugalų poetas. Geriausias pastarųjų šimto metų portugalų poetas. Bet jo prozos aš nebuvau skaitęs. O čia, Paryžiuj, radau porą knygų. Čia – jo dienoraštis. Ir aš jį skaitau, lyg skaityčiau save. Jis buvo žinomas taip, kaip aš, jis net pasirašydavo trim keturiom pavardėm. O aš nepasirašau skirtingom pavardėm, bet mano visas gyvenimas suskilęs į kelias dalis. Literatūra, poezija, kinas, kuratorius, žurnalai… Aš nupiešiau net savo gyvenimo ir darbų medį. Ir čia tiek daug šakų…

Sakau, kai aš skaitau Pessoa, tai lyg skaityčiau savo paties dienoraščius. Labai keista. Jo dienoraščiai labai panašūs į mano. Net pavadinimas šitos knygos – "Neramumo knyga". O mano dienoraščiai – "nervuoti dienoraščiai". Beveik tas pats. Kai pastebėjau šitai, tariau sau, aš turiu būtinai nusipirkt šitą knygą.

Tai tau ir toliau linkiu šito neramumo.

Taip, taip, neramumo.


Valdas Papievis
 

Rašytojai

Jonas  Mekas
1922 - 2019
 

Knygos

 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
 
Blogas komentaras Rodyti?
2004-06-05 01:52
Tereza
net nepajutau kaip perskaiciau;)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-05-28 14:37
paracetamolis
Liandzbergis nera 100% weisles lietuwis, bet...MEKAS waldo...;)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-05-22 17:06
highkishchias
kietai čia Mekas "Bolex" reklamikę prasuko - sukėlė susidomėjimą
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-05-22 15:14
Iscariot
Niekad nemaciau nei Maciuno , nei M
eko filmu.Gal yra kur gautti?
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-05-21 14:48
paukštukas
Mekas turbūt vienas iš tų žmonių, kuriais žavėtis niekada nesiliausiu..
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-05-15 15:54
špilka
man patinka jo skrybelė ;)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-05-15 15:53
špilka
Pats faktas, kad lauke, pievoj žydi gėlė. Murzina visur, o čia staiga žydi gėlė. Bjauriam kieme. Sėklutė nukrito, išaugo ir žydi. Aplink purvas, o čia – gėlė. Primena, kas yra spalva, tyla, ne viskas yra tiktai triukšmas. Ką ten vadinamieji dizaineriai prilipdo ant sienų, visur, kad užterštų mūsų akis? Visur, ką matai, ką girdi, kur eini, kur žiūri, visur pilna banalybių. O menas rodo tai, kas yra svarbu. Kas yra tikrai svarbu, kad mes būtume žmonės.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-05-14 20:15
Mari Poisson
Man labai patiko.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą