Neoavangardo gimimas

Iš anksto noriu įspėti skaitytoją: šiame straipsnyje bus mažai mano paties minčių, nes stengiausi tiesiog užrašyti tai, ką pamačiau ir išgirdau Jono Meko vizualiųjų menų centre lapkričio 4 dieną atidarant parodą „Avangardas: nuo futurizmo iki Fluxus“. Iki šios parodos paskutinis reikšmingesnis įvykis, susijęs su J. Meku, buvo jo ekspozicijos pristatymas Venecijos bienalės Lietuvos stende praėjusiais metais. Konkuruojančiame leidinyje suradau netrumpą straipsnelį apie avangardinio Amerikos kino „tėvą“. Tačiau sudomino ne straipsnis, o po juo esantis komentaras, kuriame skaitytojas J. Meko kūrybą vadina „jau muziejine“. Kitaip sakant, šiam skaitytojui atrodo, kad J. Meko filmai menkai teveikia šiandienos gyvenimą ir meną. Gailiuosi nepasiklausęs paties J. Meko, tačiau man atrodo, kad avangardo kino korifėjus iš dalies ir sutiktų su minėtu komentatoriumi, nes atidarydamas parodą pabrėžė, kad J. Meko vizualiųjų menų centras yra ne „mirę“ archyvų stalčiai ir lentynos, o veiklių ir kūrybingų žmonių saviraiškos vieta. Centre ne tik siekiama sukaupti gausius archyvus, bet ir įtraukti žmones į kūrybos procesą. Neatsitiktinai J. Mekas lapkričio pradžioje viešai prakalbo apie naują meno kryptį – neoavangardą. Pasak J. Meko, būtent į centro veiklą įsitraukę žmonės turi galimybę kurti neoavangardinį meną. Taigi prie frazės „Jono Meko vizualiųjų menų centras gimė!“ galima drąsiai pridėti ir gana pretenzingą sakinį: „Neoavangardas gimė!“

Šis straipsnis nepretenduoja į neoavangardo manifestą, nes jo autorius niekaip, išskyrus privačiu domėjimusi, nedalyvauja centro veikloje. Taip pat „Literatūra ir menas“ netampa neoavangardo oficiozu, nes ši meno kryptis nepripažįsta oficiozų. Įsidėmėjus šias dvi išlygas, vis dėlto norisi aprašyti J. Meko paskelbtos naujos meno krypties pradžią, pagrindinius jos bruožus, kuriuos kinematografininkas ir poetas išsakė šįsyk viešėdamas Vilniuje.

Pirmiausia norisi kalbėti apie patį „neoavangardo“ terminą. Čia neišsiversime be trumpo priminimo, kas buvo avangardas. Daugelis meno enciklopedijų ir žinynų šį žodį traktuoja laisvai – suteikia jam gana plačias reikšmes. Pacituosiu kelis apibrėžimus: „Avangardas – tai meno kryptis, kurios kūriniais siekiama šokiruoti publiką“ arba „Avangardas – tai novatoriška, metanti iššūkį normoms meno kryptis“. Iš šių apibrėžimų galėtų susidaryti įspūdis, kad avangardas yra labiau neigianti, o ne teigianti meno kryptis. Tačiau ir iš J. Meko filmų, ir iš lietuviškojo futurizmo pradininko Kazio Binkio kūrybos akivaizdu, kad toks menas yra ir teigiantis. Priėjus tokią išvadą, norisi klausti: o ką teigs neoavangardas? Čia ima ryškėti avangardo gimimo anatomija: manyčiau, šis judėjimas kyla iš poreikio neigti, ir tik vėliau atsiranda teigimo veiksmas. Pastarąjį J. Meko apsilankymą Lietuvoje vadinčiau „stovėjimu prie neigimo lopšio“. Turinį turės padiktuoti žmonės, kurie, kaip tikimasi, įsitrauks į kūrybinę veiklą, ir centras jiems taps tinkama atrama.

Pravartu prisiminti, kad panašius tikslus deklaruoja ir Šiuolaikinio meno centras, todėl pagrįsta klausti, kuo skirsis J. Meko vizualiųjų menų centras nuo įprastojo ŠMC. Pirmąjį skirtumą apibūdinčiau kaip charizmą. ŠMC kasdienėje veikloje nėra taip glaudžiai susijęs su kokiu nors vienu itin žymiu menininku. Be to, J. Meko vizualiųjų menų centro įkūrimas yra savotiškas teigiamas „šokas“ kultūros visuomenei, o ŠMC jau yra tapęs rutina. Kita vertus, esama ir veiklos panašumų: ŠMC taip pat organizuoja projektus jauniems menininkams, supažindina su naujausiomis pasaulio meno tendencijomis. Tiek ŠMC, tiek J. Meko vizualiųjų menų centras skelbiasi esančios demokratiškos institucijos, kurių veikloje gali dalyvauti kiekvienas. Tiesa, projekte „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009“ ŠMC, man regis, tenka gana marginalinis vaidmuo.

Rašant apie J. Meko vizualiųjų menų centro atidarymą, norom nenorom tenka įveikti Lietuvos kaip provincijos barjerą. Nemažą įspūdį paliko tai, kad, atidarant parodą, dalyvavo Sankt Peterburgo Ermitažo ir JAV Guggenheimo muziejų vadovai. J. Meko paskelbta neoavangardo pradžia įstabi tuo, kad atveria „langus ir duris“ į pasaulį Lietuvos menininkams. Atrodytų, kad tai tėra dažnai kartojamas pompastiškas sakinys iš parodos atidarymo ceremonijos, tačiau, prisiminus ambicingus Lietuvos sostinės projektus „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009“ ir „Daugiafunkcinis kultūros centras“, lieka viltis, kad J. Meko vizualiųjų menų centras taps lietuvių ir užsienio menininkų Meka. Norisi tikėti, nieko šioje situacijoje nepakeis Vilniaus vicemero teiginiai esą daugiafunkcinis kultūros centras Lietuvos sostinei nereikalingas.

Iš J. Meko reakcijos į politikų kalbas per parodos atidarymo ceremoniją atrodo, kad neoavangardui neįtinka nieko nenutuokiančių apie meną politikų kalbos (mero Juozo Imbraso žodžiai: „menas yra gebėjimas išgirsti čiulbančius paukštelius“). J. Meko nesužavėjo ir vertėjos, besikreipiančios į auditoriją, nuolat kartota frazė: „Distinguished guests“ („Garbieji svečiai“). Jis reagavo ironiškai. Kita vertus, neoavangardas nėra kategoriškai nukreiptas prieš politikus. Juk ir paties centro atidarymas rodo produktyvų dialogą. Kitaip sakant, aišku, kad J. Mekas yra už palankius menui politinius sprendimus ir teikiamas lėšas, gal net pastatus.

Parodos atidaryme buvo itin malonu stebėti skirtumą tarp politikų ir menininkų. Jei politikai drąsiai rėžia kalbas ir rungiasi, kas iškalbės ilgiau, tai menininkai apskritai linkę vengti viešų kalbų, o priversti jas sakyti – tai daro itin kukliai ir trumpai. Ypač šia dorybe pasižymėjo vienas iš parodos kuratorių – Harry’s Stendhalis. Jo sesuo Maya Stendhal, taip pat daug prisidėjusi prie parodos gimimo, kalbėdama atskleidė dar vieną, man regis, itin svarbų neoavangardo bruožą – šis menas keičia žmogaus gyvenimą pozityvia linkme. Maya Stendhal, dalydamasi bendravimo su J.Meku patirtimi, pasakė: „He has changed the meaning of humanity for me“ („Jis pakeitė žmogiškumo sampratą mano gyvenime“). Taigi abejingumas ir avangardo menas yra du nesuderinami dalykai.

Ypatingo dėmesio reikalauja neoavangardo meno ryšys su gyvenimu. Praėjusio amžiaus VIII dešimtmetyje vyravęs avangardas Amerikos kine liudijo neišskiriamą meno ir gyvenimo sąsają. Kūryba nebuvo iškeliama aukščiau kitų gyvenimo sričių. Pats gyvenimas avangardistams yra menas ir kūryba. Nesikeičia toks požiūris ir šių dienų neoavangarde, tik gyvenimas gerokai pasikeitė per kelis dešimtmečius, todėl kartojimosi išvengiama. Ne išimtis ir parodos J.Meko vizualiųjų menų centre atidarymo metu pademonstruotas performansas su šūkiu: „No more art“ („Daugiau jokio meno“). Neoavangardas teikia galimybę po kelių dešimtmečių vėl žvilgtelti į „pliką“, neretušuotą, nepakeistą televizinio montažo realybę. Neoavangardą galėčiau apibrėžti kaip šiandienos žmogaus reakciją į J. Meko kamerą, nukreiptą į jus, mieli skaitytojai ir parodos atidarymo dalyviai. Kai lapkričio 4 dieną J. Mekas iš kuprinės išsitraukė buitinę kamerą ir ją nukreipė į žmones, atsiskleidė daugybė jų baimių, garbėtroška, ramybė ir daug kitų būsenų, kurios tuo metu buvo šiems žmonėms dominuojančios. Tokiu paprastu veiksmu pasiekiamas efektas, priverčiantis žmogų nusimesti kaukę. Vaizdo kamera išlaisvina! Tiesa, ne visada to norint ir maloniai… Esminis skirtumas tarp buitinių kamerų ir naudojamų televizijoje yra tas, kad pastarosios priverčia žmones, dažniausiai politikus, užsidėti kaukes, o ne išlaisvėti. Kita vertus, gal dauguma tų žmonių nieko, išskyrus klouno kaukę, jau ir neturi?.. Šis klausimas vėl verčia žvilgtelti į chrestomatinį avangardo apibrėžimą. „Protingose knygose“ teigiama, kad avangardas – ir politikos reiškinys. Kur dingo politikos avangardas Lietuvoje? Suprantama, išsišokėlių netrūksta, tačiau išsišokimas – tai dar ne avangardas. Turbūt Lietuvos politikoje avangardas kol kas neįmanomas ir dėl to, kad ši kryptis iš tiesų teigia ne riksmą, o privatumą ir asmeniškumą. Tačiau nuo platesnių kontekstų taip pat neatsiribojama. J. Mekui rūpi pabrėžti, kad kurioje pasaulio vietoje bebūtum, privalai prisiminti, kad esi lietuvis ir juo liksi visada.

Straipsnio pabaigoje vertėtų pasakyti, kad egzistuoja ne tik mano bandymai pagal parodos atidarymo metu pasakytus žodžius suformuluoti neoavangardo principus. Šios naujos krypties apibrėžimą pateikė ir pats J. Mekas. Anot jo, neoavangardas – tai dadaizmo, elitinio meno, avangardo ir realaus gyvenimo mišinys. Pats J. Mekas itin pabrėžia elitinio ir avangardinio meno priešpriešą bei iš jos galinčius išsirutulioti naujus meno principus.

Tiems, kas jau panoro įsilieti į neoavangardo kūrimą, patarčiau – pirkite skrybėles (ne todėl, kad parodos atidaryme lankęsis Juozas Statkevičius dėvėjo būtent skrybėlę, o todėl, kad J. Meko skrybėlė – vis tiek kitoniška), juk jau atšalo ir žiema ne už kalnų.