Meniškiausios 2004-ųjų knygos

Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas 2003 m. įsteigė kasmetinę premiją už praėjusiais metais išleistą šiuolaikinės lietuvių literatūros kūrinį. Laureatą iš dvylikos kandidatų slaptu balsavimu renka instituto literatūrologų vertinimo komisija. Atrankos kriterijus – kūrybiškumas. Laureatas skelbiamas per Vilniaus knygų mugę, premija įteikiama Vileišių rūmuose (Antakalnio 6, Vilnius), minint Kovo 11-ąją. 2003 m. ši premija atiteko Bitei Vilimaitei už novelių rinkinį „Papartynų saulė“, 2004 m. apdovanojimas įteiktas Tomui S. Butkui už poezijos knygą „Generuotos kalbos mutacija“, o koks autorius bus pagerbtas šiais metais?

Vasario 3 d. susirinkę Šiuolaikinės literatūros skyriaus darbuotojai, doktorantai, svečiai iš Vilniaus universiteto pokalbyje-diskusijoje „Kam (dar) rašoma?: 2004 metais išleistų knygų apžvalga“ aptarė svarbiausias praėjusių metų prozos, esė, poezijos, atsiminimų knygas, bendras literatūros tendencijas. Pirmoji pranešimą, pavadintą „Kaip keičiasi mūsų savivoka“, skaitė Dalia Satkauskytė. Jos teigimu, galima išskirti du pagrindinius probleminius klausimus: kam rašoma (adresato problema) ir vardan ko (lūkesčiai)? Sovietmečiu buvo aišku, kam autorius rašo, o dabar situacija komplikuota dėl ideologinių aparatų (leidyklų, euroromano reikalavimų, naujų literatūros teorijų). Šiuos dalykus reflektuoja patys rašytojai. Pavyzdžiui, S. Parulskis romane „Doriforė“. Tai rodo tam tikrą pereinamąjį etapą. D. Satkauskytės nuomone, prozoje apskritai daug kūrybos, bet mažai amato. Galbūt dėl to suklestėjo esė? Ryškiausi 2004-ųjų esė žanro pavyzdžiai – Giedros Radvilavičiūtės rinktinė „Suplanuotos akimirkos“ ir Alfonso Andriuškevičiaus „Rašymas dūmais“.

Doktorantas Nerijus Brazauskas pranešime „Naujausios Lietuvos istorijos fragmentai, arba 2004 m. lietuvių romano nuotrupos“ teigė, jog vienokį atsakymą į klausimą, kam rašoma, pateiks kritikai, kitokį – patys kūrėjai. Juk veikia rinka. Tad kam rašyti: rinkai, leidėjui ar sau? Praeitais metais, N. Brazausko teigimu, buvo išleista apie 800 knygų. 2004-ieji romanui vaisingi kiekybės, o ne kokybės atžvilgiu. Kaip vieną geriausių praėjusių metų romanų N. Brazauskas išskyrė Teodoro Četrausko „Tarsi gyventa“. Kiti romanai gavo nemažai kritikos: E. Kurklietytės „Lylos“ trūkumas – sausos akademinės žinios; R. Šerelytės romane „Vardas tamsoje“ per daug dirbtinumo, vinguriuojama tarp elito ir masės; T. Staniulio „Uranas – 235“ sukurtas pagal holivudinio trilerio ypatumus, vyrauja detektyvinė logika, taikoma į kino filmo scenarijų, trūksta analitinio klodo; J. Šikšnelio romane „Apšlakstytas isopu“ gyvenimo patirties yra, bet jos nemokama paversti menine tiesa; H. Kunčiaus meno pasaulyje nieko nauja – savo kalba perrašomas Vakarų kultūros palikimas, dėl keiksmažodžių įvairovės „Gaidžių milžinkapis“ taikomas paauglių skoniui; R. Černiausko novelių romane „Samdomo žudiko išpažintis“ – nei novelių, nei romano; galiausiai S. Parulskis už „Doriforę“ apkaltinamas išdavęs save. Taigi romanų nėra, yra tik romanai. Knygų kainos neatitinka jų kokybės. Šis pranešimas sulaukė N. Brazausko kolegų kritikos: literatūrologai skeptiškai vertino tokį kūrybos receptų dalinimą, D. Satkauskytės teigimu, pranešimui trūksta literatūrologinių pagrindų, neatpažįstamas rašytojo kodas.

„Grįžkim prie talento mįslių“, – savo pranešimu kvietė Šiuolaikinės literatūros skyriaus vadovė Jūratė Sprindytė. Be klausimo, kodėl kritika nepasigenda talento, kelti ir kiti esminiai klausimai: sunkiausias – koks turėtų būti literatūros centras? ar knygų centrą sudaro personalijos (pavardės), ar tendencijos (rašymo principai)? kaip periferija turėtų kontaktuoti su centru? Pasak J. Sprindytės, literatūros centre turi atsidurti provokuojančios knygos, tokios kaip M. Ivaškevičiaus „Žali“ ar H. Kunčiaus „Gaidžių milžinkapis“. Svarstytas asmeninių sielos virpesių ir visuotinių problemų santykis kūriniuose. Asmeninių sielos virpesių per daug L. Gutausko tekstuose, todėl jie tampa svarbūs tik pačiam autoriui. Jūratė Sprindytė suabejojo L. Jonušio išsakyta mintimi, jog šiais laikais menininkas yra laisvas. Tarp pavykusių knygų paminėta Giedros Radvilavičiūtės esė rinktinė „Suplanuotos akimirkos“ – keturiasdešimtmetėms skirta knyga, atverianti galybę moterims svarbių gyvenimiškų aspektų. Itin ryški knyga – Mariaus Ivaškevičiaus trijų veiksmų pjesė „Madagaskaras“ (ypač dėmesį traukia naujakalbės problema; juntama kalbos potencija).

„Ar galima įžvelgti naujų prozos tendencijų?“ – klausė Loreta Mačianskaitė. Jos manymu, praeitais metais pasirodė dvi skolos knygos – Icchoko Mero „Stotelė vidukelėj“ ir Sauliaus Tomo Kondroto „Meilė pagal Juozapą“. Jas išleido pati liberaliausia Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, paliekanti daugybę korektūros klaidų. Nepavykusi knyga – R. Šerelytės "Vardas tamsoje": viduryje romano autorė užmiršo, kad rašo detektyvą, ir ėmė lieti vidines būsenas, dėl šios priežasties ji, kaip detektyvo kūrėja, žlugo. Įdomiausios praėjusių metų knygos – esė (G. Radvilavičiūtė ir A. Andriuškevičius). Tačiau, L. Mačianskaitės nuomone, esė šlovės laikai praėjo. Įdomi prozos tendencija – pradeda atsirasti naujas vyriškas identitetas (macho). Pvz., T. Staniulio kūryboje, J. Kunčino romane „Pjūti fjūūt! arba Netiesų dvaras“ (šiame kūrinyje galima įžvelgti šelmių romano įtaką). Gražu tai, jog paskutiniajame savo romane J. Kunčinas skaitytoją palieka su šypsena. Meistro darbu L. Mačianskaitė pavadino M. Ivaškevičiaus „Madagaskarą“, kuriame vykusiai žaidžiama lietuviškom utopijom; kūrinys įdomus stiliaus požiūriu.

Loreta Jakonytė pranešime „Septyniadangė 2004-ųjų romanistika“ teigė, kad romanas – labiausiai manipuliuojamas prozos žanras (praėjusiais metais išleista apie 30 romanų). Romanų spektras labai platus: masinio romano pavyzdys – T. Staniulio „Uranas – 235“ (pagrindinis masinio romano trūkumas – jis pernelyg lengvai nuspėjamas); manieringasis romanas (R. Šerelytės „Vardas tamsoje“) gimsta bandant derinti masinį skonį su elitiniu; realistinio psichologinio romano pavyzdžiai – J. Šikšnelio „Apšlakstytas isopu“, E. Liegutės „Baltoji moteris“; politinio socialinio romano tipui priklausytų P. Dirgėlos kūriniai; H. Kunčiaus tekstai postmodernistiniai (juose nėra humanistinio santykio su tikrove).

Vieną centrinių diskusijos kūrinių – S. Parulskio „Doriforę“ – aptarė Aušra Jurgutienė pranešime „Apie rašymą ir apie S. Parulskio „Doriforę“. Literatūrologės teigimu, S. Parulskis laikosi nuostatos, kad parašyti romaną – tai sužaisti romaną (autorius skaitytoją vedžioja už nosies). „Doriforė“ išaugusi iš esė; tai knyga, nesunkiai išlaikanti skaitytojo dėmesį, ji parašyta su elegantiška ironija. „Doriforė“ – tai pasakotojo ginčas su dabarties šmėklomis: ką gali laisvas individo maištas kultūros spąstuose? Romane teigiama, jog raštas išlaisvina žmogų; rašymas – muilo operos grožio antitezė. Rašymas įgyja filosofinę ir egzistencinę prasmę. S. Parulskis atsisako sklandaus pasakojimo, patetikos; vyrauja paradoksinis parodijavimas (nuo daiktų norima nuplėšti kaukę). A. Jurgutienės teigimu, „Doriforė“ – lyg slidi žuvis (neapsiribojama postmodernizmo idėjomis); ši knyga – tarytum postpostmodernistinis romanas. Paklausta, kaip vertinanti A. Bučio publikaciją „Literatūroje ir mene“, literatūrologė atsakė nesuprantanti A. Bučio, jo recenzijos trūkumas esąs naivus skaitymas. Kiti verti dėmesio praėjusių metų kūriniai, A. Jurgutienės nuomone, – buvo M. Ivaškevičiaus „Madagaskaras“, eseistika (G. Radvilavičiūtė, A. Andriuškevičius).

Antroji konferencijos dalis prasidėjo A. Peluritytės pranešimu apie 2004 metų Kaune išleistas poezijos knygas, kurios, autorės teigimu, dažniausiai netgi nepasiekia Vilniaus miesto.

Pirmiausia mokslininkė pristatė kunigo S. Kandaratavičiaus knygelę „Metareligija“. Ji pabrėžė, kad jo eilėraščiai perkrauti intelektualinės minties pasažų. Galbūt dėl to šios knygos pabaigoje prireikė žodynėlio. Siekdama apibūdinti poeto eilių kontekstą, autorė paminėjo J.A. Herbačiausko ir S. Gedos kūrybą.

Literatūrologė pažymėjo, jog antrojo pagal dydį Lietuvos miesto poezijoje, be D. Kajoko, G. Patacko ir dar vieno kito, karaliauja moterys. E. Perednytės kūryboje matomas ryšys su romantizmu ir simbolizmu, daugiausia atskleidžiamas jausmų pasaulis. Autorė talentinga, tačiau neturi poetinės mokyklos. E. Puišytės knygoje „Įsiklausyti“ tyrinėtoja pasigenda paslaptingumo. Šiuose eilėraščiuose pernelyg pamokslaujama. D. Zelčiūtės eilėse, sudėtose į knygą „Atgal į vandenį“, bandomos užrašyti būsenos, patirtys, kurias gana sunku nusakyti. Tai tarsi gyvenimo įstūmimas į sceną, ir tik tenai gyvenama. D. Čepauskaitės knyga „Nereikia vadinasi būtina“ taip pat artima teatrui. Eilėraščiuose daug "teatrinių" situacijų, mizanscenų. Taip pat paminėtos V. Šoblinskaitės, E. Sriogaitės, I. Janonytės, E. Janušaičio bei A. Pakėno knygos.

Mokslininkė E. Baliutytė į geriausių pernai metais išleistų kūrinių dvyliktuką pasiūlė G. Radvilavičiūtės esė rinktinę „Suplanuotos akimirkos“, A. Andriuškevičiaus eseistikos knygą „Rašymas dūmais“ ir M. Ivaškevičiaus pjesę „Madagaskaras“.

Literatūrologės D. Mitaitės nuomone, į 2004 metų geriausiųjų kūrinių sąrašą vertėtų įtraukti M. Martinaičio knygą „K.B. įtariamas“ bei jau minėtą D. Čepauskaitės eilių rinkinį.

Literatūros tyrinėtoja G. Bernotienė skaitė pranešimą poezijos proziškėjimo tema. Šiuo aspektu ji nagrinėjo M. Martinaičio knygą, be kita ko, priskirdama jo „K.B.“ postmoderniajam rašymo tipui, o knygos stuburu laikydama savijautos manifestaciją. Laisvųjų eilių įsigalėjimas – vienas iš poezijos proziškėjimo požymių – būdingas L. Gutausko paskyrimų knygai „In fine“. Taip pat šios eilės neturi ritmo. Kitas autorius – G. Bleizgys (2004 metais išleistas jo rinkinys „Su grojančiom kraujo gėlėm“) galėtų būti pavadintas poetinių tradicijų tęsėju gerąja šių žodžių prasme. Jo eilėms charakteringa neskubri kalbėsena, nuolatinis kreipinys į Dievą, gamtojauta, vienišumo bei nuovargio temos. V.V. Landsbergio „Lunatikų dainos“ išsiskiria tuo, kad labai svarbus yra šių eilėraščių grafinis pavidalas. Autoriaus kūryboje atsiskleidžia autentiški įvykiai, istorinė patirtis, galima nujausti giminystę su M. Martinaičio ir J. Meko poezija. S. Parulskio eilėraščių rinktinė „Marmurinis šuo“ pasižymi dozuotu kalbėjimu, daug pauzių, tarsi ritmo laukimo, dominuoja siurrealistinės minčių jungtys. Galima būtų autorių gretinti su A. Marčėnu, T. Venclova.

Literatūros tyrinėtoja G. Notrimaitė, kalbėdama apie pernykštę lietuvių poeziją, išskyrė A. Čigriejaus, G. Grajausko, R. Graibaus, V.V. Landsbergio ir D. Zelčiūtės kūrinius, į pirmąsias gretas iškeldama V.V. Landsbergio „Lunatikų dainas“.

Literatūrologė D. Striogaitė atkreipė dėmesį į keturias memuarų knygas – apie Kazį Borutą, Stasį Krasauską, Paulių Širvį, taip pat L. Tapino atsiminimus „Prarasto laiko nebūna“. Visoms šioms knygoms būdingas objektyvumas, įžvalgumas.

Aptardama knygą apie K. Borutą, mokslininkė priskyrė ją prie klasikinių tokio tipo kūrinių, kuriems būdinga psichologinė aprašomojo asmens charakteristika, komentavimas, artimas moksliniam tyrimui.

Memuarai apie Stasį Krasauską pasižymi „diktofoniniu“ kalbėjimu. Nuolatinis žmonos ir dukters dialogas nulėmė, kad ši knyga būtų kuriama montažo principu.

Atsiminimai apie P. Širvį – dienoraštinio tipo lyrinis pasakojimas. Pasak D. Striogaitės, tai tarsi memuarinė apysaka, kadangi joje yra labai daug meninio pasakojimo. Laimono Tapino memuarai yra kartos studija. Pateikiami penkių žmonių portretai, penkios žmonių tragedijos. Tragizmas čia iškeliamas kaip svarbiausias dalykas. Vienas iš dalykų, siejančių šias knygas, yra įdomus bohemos gyvenimo vaizdavimas. Kazys Boruta, besilankantis tarpukario kavinėse, Stasys Krasauskas ir „Neringos“ elitas, Paulius Širvys sėdintis pigiose aludėse ir vaikščiojantis po naktinį Vilnių… Taip pat šios memuaristikos autoriams bendras yra noras iš naujo sudominti jau aprašytais autoriais, jų bėdom ir džiaugsmais.

Pokalbio-diskusijos pabaigoje „Literatūros akiračių“ laidos vedėjas V. Gasiliūnas, kalbėdamas tema „Kiek mes pajėgūs aprėpti visumą?“, pabrėžė, kad, skaitydamas vertinamuosius akademikų bei kritikų straipsnius, pasigenda keturių penktadalių konteksto, susijusio su vienu ar kitu aprašomuoju. Beje, jis dar juokais išvardijo kelias, jo nuomone, mokslininkų bendruomenei būdingas rašymo apie kūrėjus ypatybes, tai – pavinguriavimai, pasitaškymai bei patapšnojimai. Taip humoristiškai ir buvo baigti pranešimai. Paskui aktyviai diskutuota dėl galutinio 2004 metais išleistų geriausių šiuolaikinės lietuvių literatūros kūrinių sąrašo. Šiemet premijai pasiūlytos šios knygos (sąrašas pateiktas abėcėlės tvarka):

1. Andriuškevičius, Alfonsas. RAŠYMAS DŪMAIS. Esė rinktinė. – Vilnius: UAB „Apostrofa“, 2004;

2. Čepauskaitė, Daiva. NEREIKIA TIKRIAUSIAI BŪTINA. Eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2004;

3. Dirgėla, Petras. ALIBI KNYGOS. Romanas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2004;

4. Gutauskas, Leonardas. IN FINE. Eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2004;

5. Ivaškevičius, Marius. MADAGASKARAS. Trijų veiksmų pjesė. – Vilnius: UAB „Apostrofa“: Teatro ir kino informacijos ir edukacijos centras, 2004;

6. Kondrotas, Saulius Tomas. MEILĖ PAGAL JUOZAPĄ. Apsakymai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2004;

7. Landsbergis, Vytautas V. LUNATIKŲ DAINOS. Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 2004;

8. Martinaitis, Marcelijus. K.B. ĮTARIAMAS. Eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2004;

9. Meras, Icchokas. STOTELĖ VIDUKELĖJ. Apsakymai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2004;

10. Parulskis, Sigitas. DORIFORĖ. Romanas. – Vilnius: Baltos lankos, 2004;

11. Platelis, Kornelijus. PALIMPSESTAI. Eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2004;

12. Radvilavičiūtė, Giedra. SUPLANUOTOS AKIMIRKOS. Esė rinktinė. – Vilnius: UAB „Baltų lankų“ leidyba“, 2004.

Tarp pretendentų į dvyliktuką buvo Dovilės Zelčiūtės poezijos rinktinė „Atgal į vandenį“, Stasio Jonausko „Žolės balsas“, Henriko Algio Čigriejaus eilėraščių rinkinys „Vieversiui ir kraujažolei“, Enrikos Striogaitės debiutinis poezijos rinkinys „Lyja“.

Laureatas bus paskelbtas per Vilniaus knygų mugę vasario 12 d. 15 val. Rašytojų kampe.