Gražiausių knygų aplodismentai šimtametėms tradicijoms

Kartą metuose Lietuvos knygų pasaulyje atsitinka toks neeilinis kultūrinis įvykis, kai išrenkamos ir apdovanojamos trys gražiausios metų knygos. Tokios knygos paskelbiamos ir apdovanojamos Vilniaus knygų mugės metu. Ne kitaip bus ir šįmet. Knygos meno konkursas, kaip reiškinys, nėra lietuvių išmonė – visame pasaulyje yra renkamos gražiausios knygos, tik gal kriterijai ir tikslas yra kiek modernesni.

Knygos meno konkurso Lietuvoje tikslas yra išsiaiškinti meniškiausiai apipavidalintas ir geriausiai atspausdintas per praėjusius kalendorinius metus Lietuvos leidyklų išleistas knygas ir kitus leidinius bei skatinti knygų dailininkus ir leidėjus. Kaip tokią formuluotę galime suprasti mes? Neaiškūs lieka amžinu ginčo objektu esatys meniškumo kriterijai. Tačiau tokios knygos kaina – solidi.

Atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę Knygos meno konkursas vėl imtas rengti nuo 1993 metų. Konkursą organizuoja Lietuvos Respublikos kultūros ir švietimo ministerija, bendradarbiaudama su Lietuvos dailininkų sąjunga, Vilniaus dailės akademija ir Atviros Lietuvos fondu. Vertinimo komisijos nariais kviečiami autoritetingi Lietuvos menininkai ir knygos meno specialistai.

Komisijos sudėtį kasmet tvirtina Lietuvos Respublikos kultūros ir švietimo ministras. Knygas konkursui pristato pačios leidyklos. Vertinimas vyksta dviem etapais. Pirmajame komisija atrenka knygas, atitinkančias konkurso leidybinės-poligrafinės technikos kriterijus ir suskirsto jas pagal dalykines grupes (grožinė literatūra ir eseistika, knygos vaikams ir jaunimui, vadovėliai, mokslinės ir dalykinės knygos, meno leidiniai, katalogai ir bibliofiliniai leidiniai). Antrajame – slaptu balsavimu yra galutinai vertinama, remiantis meniniais kriterijais. Galutinė paties konkurso vyksmo eiga nėra nustatyta, tad kiekvienais metais įvyksta šiokie tokie pakitimai, priklausantys nuo neaišku kokių aplinkybių.

Leidėjams šis konkursas aktualus ne tik kaip jų darbo kokybės įvertinimas, bet ir kaip galimybė gauti dosnią nemokamą knygos reklamą (sėkmės atveju) bei prierašą „Gražiausia metų knyga“. Geriausio meninio apipavidalinimo knygų dailininkams skiriami diplomai ir piniginės premijos, o leidykloms ir poligrafijos įmonėms – diplomai. Kultūros ministerija numato, esant galimybei, išleisti konkursą laimėjusių knygų katalogą bei pristatyti knygas parodose ir mugėse (tam tikslui leidyklos turi palikti po 3 egzempliorius knygų reprezentaciniams tikslams).

Stebinantis dalykas yra komisijos ir knygų dailininkų koreliacija. Vienais metais komisijos narys vertina knygas, kitais metais jas apipavidalina ir t.t. Aišku tai, kad šį reiškinį taipogi galime paaiškinti – knygos meno specialistų stoka. Vertinimo komisijos narių nuomonę sąlygoja daugelis veiksnių. O aukščiausiai vertinamo produkto vaizdelis visuomet išlieka toks pat amžinas – tradicinės klasikinės išvaizdos, dažniausiai didelės apimties ir tauraus formato leidiniai kietais viršeliais, kuriems naudojamos švelnios, pastelinės spalvos bei aukštos kokybės popierius.

Vadovaujamasi šablonu, tam tikru pilku „štampu“, kuris yra šiokia tokia tradicijų tąsos garantija, dažnai išfiltruojanti bet kokį individualumą. Kyla klausimas, ar kūrybinis sumanymas išleisti įspūdingai meniškai apipavidalintą knygą daug mažesniais kaštais, sakykim naudojant prastesnį popierių ir kartu nepakenkiant skaitymo kokybei yra per menkas leidėjų sumanymas, nevertas paskatinimo?

Keletas knygų menininkų akivaizdžiai pirmauja paskutiniojo dešimtmečio bėgyje. Geriausiu knygos dailininku galime vadinti Eugenijų Karpavičių, parengusį daugiausia nepriekaištingo dizaino knygų, toliau seka Alfonsas Žvilius, Romas Orantas, Saulius Chlebinskas ir Irena Žviliuvienė. Kiekvienas jų, turi savo braižą pagal kurį galima atskirti jo knygas.

Nors apie knygos turinį konkurso nuostatuose nėra kalbama, tačiau peržvelgus per paskutinįjį dešimtmetį apdovanotąsias knygas matyti, jog gražiausiai apipavidalintomis laikomos nekomercinės knygos: vaizduojamosios dailės albumai, dailininkų biografijos, mokslo darbai, poezijos rinkiniai, istorinio pobūdžio knygos, t.y. elitinė kultūrinė literatūra, dažnai ir iliustruota literatūra vaikams. Gražiausia knyga tai – elitinė, kultūrinė, istorinė, biografinė literatūra, skirta subrendusiam ir mąstančiam skaitytojui. Adresatas – kultūriškai aktyvus asmuo, besimėgaujantis knygos estetika. Dažniausiai tai dailei (fotografijai, tapybai, skulptūrai), šalies, literatūros, knygos ir knygos meno istorijai, grožinei literatūrai (konkrečiau – poezijai). Galima teigti, jog proza sudaro labai mažą dalį, o poezija akivaizdžiai dominuoja – apdovanotos 8 knygos iš 9.

Iš trisdešimties per dešimt metų apdovanotų knygų beveik pusę jų sudaro meno albumai ir pastaruosius penkis metus albumų apdovanojama vis daugiau. Pastebėtinas tam tikrų sričių literatūros trūkumas: nėra originalių leidinių dizaino, reklamos, medicinos klausimais. To priežastimi galima įvardinti apskritai literatūros šiais klausimais trūkumą. Dažniausiai Lietuvos leidėjai pasitenkina paprasčiausiai perleisdami užsienio produkciją.

Galima pasvarstyti, ar gražiausios metų knygos apdovanojimas yra skiriamas ir už knygos turinį, kaip studijinio darbo kultūrinę vertę ir reikšmę kultūrai bei mokslui, ar tokioms knygoms yra atviresnės paramos galimybės, todėl jos ir yra dailiau apipavidalintos bei kokybiškiau išspausdintos.

Tokios knygos be abejonės yra reikalingos ir jų pasirodymas yra sveikintinas, jų nekomerciškumas sąlygoja įvairių fondų paramą (daugiau nei pusė apdovanotųjų knygų leidimai yra remti). Ar taip nėra užkertamas kelias, sakykime, kad ir šmaikščiam šiuolaikiniam romanui, kuris savo poligrafiniu atlikimu bei kokybe gali varžytis su kultūrinio ar istorinio turinio gigantais? O kartais atsitinka ir taip, jog Lietuvoje neįvertinta knyga užsienio parodose susilaukia ovacijų.

Leidyklų, leidžiančių gražiausias metų knygas, tarpe nepaneigiamai pirmauja Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, R. Paknio ir Vilniaus dailės akademijos leidykla.

1994-1998 metais gražiausias metų knygas spausdino ir apdovanotų knygų skaičiumi tebepirmauja Spindulio spaustuvė, verta nepamiršti, jog ir spaustuvių tuomet buvo mažiau. Tas pats gali būti pasakyta ir apie Vilspą, kuri tuo penkmečiu išspausdino ketvirtadalį visų apdovanotųjų knygų. 1999-2003 metais į lyderius išsiveržė, kita Vilniaus spaustuvė Sapnų sala, turinti platesnes technologines galimybes.                                                                                                                             

Tokie gražiausių metų knygų ypatumai turi ir teigiamų, ir neigiamų pasekmių Lietuvos knygų rinkai. Vertinant klasikinę knygos tradiciją yra puoselėjama ir skatinama remtinų elitinių kultūrinių leidinių leidyba. Pagerbiamos bibliofilijos tradicijos (leidžiama produkcija išsiskiria savo kokybišku atlikimu ir ilgaamžiškumu). Tačiau tiek dailininkų, tiek ir leidėjų bei spaustuvininkų kūrybiškumas ir originalumas nėra skatinami, tad originalūs sprendimai – ypač reti. Konkursas orientuotas į aukštą leidinio savikainą, nes visa, kas yra naudojama jo leidybai, turi būti geriausia (taip galima būtų paaiškinti faktą, kodėl tiek daug yra albumų gražiausių metų knygų tarpe), tad daugelis premijuotų leidinių taip pat yra ir pernelyg brangūs eiliniam pirkėjui.

Tad galima viena išvada – Lietuvos knygų padangėje nieko šiuolaikiškesnio nerasta. Ir lieka laukti dar viena, šįmetinio to įrodymo.