Skaitydama pernai metais išleistas knygas, įkliuvau į populiarioji-pramoginė ar elitinė-rimtoji literatūra apibrėžimo pinkles. Atskirti šiuos literatūros kokybinius orientyrus visuomet šiek tiek ydinga, nes rizikuotume dirbtinai skaidyti literatūrą į vertingos ir mažiau vertingos literatūros polius, tiesiogiai susijusius su vartojimo sfera. Tačiau kaip tik ši populiaru-intelektualu skirtis man pasirodė būdinga pernykštėms knygoms. Į pirmą planą ši kvazi-opozicija iškelia autoriaus ir skaitytojo lūkesčių santykį, kuriame visuomet justi egzistencinių temų kėlimo ir jų sprendinių įtampa. Į sprendinių ieškojimą paslaugiai atsiliepia populiarioji literatūra. Ji prisiima taikomuosius tikslus, egzistencinių klausimų receptūras ir todėl pelno platesnę auditoriją. Jos eksploatuojama lengvai suvokiama schematizuota fabula, stereotipiniai veikėjai, gundantis paslaptingumas, fantastikos ir humoro elementai įeina į platų žanrų spektrą – nuo paraliteratūrinių sapnininkų, pranašysčių, žinynų iki siaubo ir kriminalinių romanų, humoristikos, mokslinės fantastikos ir kelionių literatūros. Neaiški riba tarp populiariosios ir vadinamosios „aukštosios“ literatūros filtruoja savaime abiem kryptimis vykstančią žanrinę apykaitą. Vienas raiškos lygmuo minta kitu, iš jo semdamasis gyvybinės energijos ir taikydamas į visuotinai atpažįstamas temas ir įvaizdžius.
Praėjusių metų knygose ši tendencija reiškiasi kaip vadinamosios rimtosios literatūros polėkis stilizuoti populiariosios literatūros raišką. Autoriai imasi stilizuoti platų žanrinį spektrą: nuo Drakulos ir hobitų pasaulio įspūdingoje J. Skablauskaitės vizijoje „Sado sindromas“ iki turistinės-detektyvinės pramogos Sigito Parulskio „Vėjas mano akys“ ir iš dalies – Valdo Papievio „Eiti“. Juose detektyvas ar turisto pasivaikščiojimo metu fiksuojamas žvilgsnio nuotykis susilieja su mitu. S. Parulskis aklumu įkalina ir nuo praeities išvaduoja Odisėją, V. Papievis ėjime (gyvybės meditacijoje) nusiraminimo ieškantį keliauninką sustabdo tik po pasaulio medžiu. S. Parulskio ir V. Papievio personažai yra paženklinti našlaitystės ir kamuojami keliavimo kaip naujos tapatybės atskaitos paieškų. V. Parulskis romane „Vėjas mano akys“ tęsia „Murmančioje sienoje“ plėtotą įkalinančios istorijos-tėvynės temą. Šįsyk autorius pasitelkė ne su vieta (siena) ir istorija susietą, ją girdintį, o išvietintą ir apakintą personažą, kuris „sugrįžta“ į išminties ir tapatumo vietą, viską praradęs įsikuria gyvenimo pilnatvėje. Turistas, bėgantis nuo likimo užkoduotų nesėkmių, pasirodo kaip tragiškos tėvo klaidos ar pasirinkimo auka, grįžusi į protėvynę pati to nežinodama. S. Parulskis „atostogų romane“ (kas per komercinis pramanas) gilinasi į alcheminio virsmo, žmogaus „tapatėjimo“ istoriją, kurią baigia jam nebūdinga ir gal dėl to man neįtaigia pasirodžiusia optimistine šviesos praregėjimo gaida. V. Papievio romane „Eiti“ taip pat esama tiesioginio ankstesniojo jo romano tęsinio. „Vienos vasaros emigrantų“ (2003) turistinio įsismelkimo į Kitą poetiką čia pakeitė didelė rezignacijos dozė: šįsyk aistros pažinti Kitą keliauninkas-turistas atsisako kaip bevaisės pastangos. V. Papievis atitinkamai sumažino ir poetinio dekoro glaistą, susitelkė į subtilią pasakotojo ir personažo sakymo perspektyvų kaitą. Ankstesnis rytų „barbaro“ vos ne erotinis įsiveržimas į Paryžių, aistra perprasti Kitą ir tapti jo geidžiama dalimi, čia virto blėstančios aistros ir artėjančios mirties meditavimu provincijoje. V. Papievis tarsi rytų dvasinių praktikų žinovas siūlo ištobulinti gebėjimą „būti ir tiek“, susitaikyti su tuo, kad „ėjimas yra mano namai“.
J. Skablauskaitės „Sado sindromas“ gali būti palaikytas sušiuolaikinta „Baltaragio malūno“ versija, kuri remiasi miesto etnografija. Jį autorė komponuoja kaip ne-žmogaus gaivalo atsivėrimą, skaidantį vaizduojamą pasaulį į juoda-balta dipolį. Romano erdvės struktūra remiasi vienkiemio/miesto ir šalia plytinčio pragariško ežero/užmiesčio dykvietės jungtimi. Joje susirungia kūrybos (žmogaus gyvenamosios aplinkos puošybos) ir ją lydinčios ikižmogiškos, demoniškos galios. Šis erotinis siaubo romanas, kuriame dominuoja reginio pradas, vargiai gali pašiurpinti kino vaizdinių perprodukcijos užgrūdintą skaitytoją. Tačiau pati autorė nepraranda vilties užhipnotizuoti skaitytoją itin ilgais ir gausiais aistros aukų aprašais. Smurtas ir perversyvi erotika, žengianti į visuomet arbitralią, bet vis dėlto pornografijos zoną, viena vertus, grindžiama skaitytojui pažįstamomis šiandienos gyvenimo detalėmis, kita vertus, žadina paslaptingo demonų pasaulio baimę. Ši siaubo anekdoto, sapnininko, romanso (nužudyta nekalta mergelė) ir detektyvo samplaika perauga į blogio atspindėjimo filosofinę receptūrą, prieš dvidešimt penkerius metus jau išrašytą Sauliaus Tomo Kondroto romane „Ir apsiniauks žvelgiantys pro langą“. Tačiau virtuoziška romanistės kalba, gebėjimas siaubo istorijos nelaikiškume sučiuopti šiuolaikinio gyvenimo bruožus šį romaną verčia vertinti ne kaip pramoginį, o kaip populiariosios literatūros žanrų imitacija paremtą „aukštąjį“ pasakojimą.
Ne tik žanrinė, bet ir personažų „balso“, „kalbėsenos“ imitacija, pastanga komponuoti pasakojimą, kaip poliglosiją, pernai išleistuose romanuose yra ženkli. Autoriai, nepajėgūs ar nematantys reikalo personažo balsą „įgarsinti“ jo socialinės priklausomybės vibracija, vis dėlto laiko garbės reikalu kūrinį komponuoti daugelio perspektyvų derinimo principu (tarp jų pagirtinas Aušros Matulevičiūtės debiutas – novelių romanas „Ilgesio kojos“). Aldona Ruseckaitė romane „Marios vandens“ derina filosofinį, socialinį, psichologinį lygmenis kaip privalomą raiškos modelį. Autorė jį sieja su jaukiu socialistinio realizmo poetikai būdingu buities ir subuitinto žmogaus vaizdavimu. Tačiau jos pastanga susitikusių klasės draugų pasakojimus sujungti į moralizuojančių novelių ciklą palieka dvejonę – anachronizmas tai ar postmoderno visaėdrumas? Taikdariška politinio korektiškumo dvasia (susivienijusios klasės-kartos susitikimas prie jūros, naujo tūkstantmečio pradžia), aliuzijos į brandžiosios pokario kartos etinius pasirinkimus, Senekos konspektai ir jų taikymas „gyvenimo praktikoje“ (ta klišė čia begėdiškai peršasi) susilydo albuminiame kartos tapatybei skirtame kūrinyje. Su šiuo programiniu „balso tembro“ įrankiu negailestingai susidorojo Renata Šerelytė romane „Vėjo raitelis“. Autorė personažus pakaitomis apdovanojo jų socialiniam fonui būdinga arba tyčia neadekvačia kalba.
Taigi detektyvo, turistinės kelionės aprašo, fantastinio romano ir net bendraklasių svetainės „www.klasė.lt“ žanras perėjo ar pretenduoja pereiti į aukštosios literatūros sritį, kurioje turima ambicijų apibrėžti žmogaus tapatybę istorinio virsmo fone.
Ir vis dėlto. Ne romanus, o esė (Rolando Rastausko „Privati teritorija“, Giedros Radvilavičiūtės „Šiąnakt aš miegosiu prie sienos“) laikyčiau svaresne sėkla, kritusia į 2010-aisiais išleistų knygų lauką. Laimi taupūs, eksperimentavimą minimalizuojantys tekstai, kurie nieko kita neimituoja, nebent sugeria šiandienos akimirką ir tiražuoja paties autoriaus intelektualų kandumą (R. Rastausko atveju – ir dailią snobo pozą), kūrybinę pastangą padengia „gyvenimu“, pasak G. Radvilavičiūtės.
Straipsnis parengtas pagal pranešimą, skaitytą per kūrinių, pretenduojančių
į Meniškiausios 2010-ųjų knygos titulą, aptarimą Lietuvių literatūros ir tautosakos institute.
