Kūrybos horizontai, kūrėjų galios

Neįmanoma pasirinkti gyvenamojo laiko, tačiau galima stengtis atlikti sumanytus darbus jame. Literatūrologas ir prozininkas Juozas Jasaitis – sektinas pavyzdys. Parašęs mokslinius darbus apie Gabrielę Petkevičaitę-Bitę, Žemaitę, Petrą Cvirką, Motiejų Valančių, išleidęs filosofinį esė „Lik sveikas, Tomai“, apsakymų ir novelių knygą „Ženklai“, romanus „Ganytojas“ ir „Servų vasara“, rašytojas garsėja ir kaip kitų labai reikalingų knygų sudarytojas. Iš J. Jasaičio bibliografijos: lietuvių rašytojų pasisakymai apie kūrybą „Kas yra kūryba“, straipsnių rinkinys „Motiejus Valančius iš arti ir iš toli“, mintys apie kūrybą, žmogų ir pasaulį „Kalba Nobelio premijos laureatai“. Šių metų pavasario naujiena – solidus tomas „Lietuvių rašytojai apie kūrybą“ (knygą išleido Vilniaus universiteto Kauno humanitarinis fakultetas).
Rinkinio „Lietuvių rašytojai apie kūrybą“ (net 586 puslapiai) pratarmėje sudarytojas paaiškina, kad „tekstai knygoje pateikiami ne problemų, o chronologine seka. Taip išdėstyti jie sykiu atskleidžia mūsų literatūrinės savimonės brendimą – jos šakojimąsi ir gilėjimą. Vyresniųjų kartų rašytojai dažniau svarsto folkloro, patriotinių ar dorovinių literatūros įsipareigojimų problemas, o vėlesniems labiau rūpi egzistenciniai, transcendentiniai ar estetiniai kūrybos aspektai. Apskritai dauguma pateikiamų tekstų gali būti priskirta vadinamajai meninės kūrybos filosofijai. Šiuo atžvilgiu ypač svarus išeivijos rašytojų indėlis – patekę į platesnes intelekto ir laisvo žodžio erdves, jie ženkliai pagilino lietuvių estetinę mintį, kuri okupuotame krašte buvo varžoma ir slopinama. Nemaža šio rinkinio dalis – ryškūs lietuvių filosofinės ir estetinės minties pavyzdžiai“.

Po tokių žodžių besidomintiesiems kūrybos paslaptimis linkėtina įsigyti kietai įrištą, ilgam, neskubriam (pasisako 56 rašytojai, Antano Strazdo ir Sigito Parulskio gimtadienius skiria 205 metai) skaitymui skirtą knygą, kurios tiražas – tik penki šimtai egzempliorių, o kaina perkant pas leidėjus nesikandžioja.

Kaip knyga atsirado ir kokia ji

Gražus sutapimas, kad knygą pristatome po Sąjūdžio dienos, nes tik nepriklausomoje Lietuvoje galime laisvai skaityti išeivijos kūrėjų mintis. Kaip per rinkinio „Lietuvių rašytojai apie kūrybą“ aptarimą VU Kauno humanitariniame fakultete kalbėjo humanitarinių mokslų daktaras, docentas J. Jasaitis, tarybiniais metais pats išeivijos rašytojų buvimas kėlė įtarimą. O ir žinios apie po pasaulį pabirusius ir plunksną skrebinančius lietuvius buvo itin kuklios, dažniausiai apsiribodavusios publicisto ir kritiko Vytauto Kazakevičiaus skeptiškais vertinimais „Pergalės“ („Metų“ pirmtako) žurnalo paskutiniuosiuose puslapiuose. „Apžvalgininkas kritikuodavo buržuazinius nacionalistus, – prisiminė J. Jasaitis, – džiūgavo, kad kūriniai silpni, išeivijos literatūra menksta. Kai kartą paklausiau, kur surasti periodikos, knygų, iš V. Kazakevičiaus jokios informacijos negavau. Padėjo, patarė literatūrologas Vytautas Kubilius, daug šaltinių aptikau Mokslų akademijos Istorijos instituto fonduose. Komunistų partijos instituto bibliotekoje buvo sukaupta daug diplomatų prenumeruotos išeivijos periodikos, o knygas konfiskuodavo muitininkai. Mačiau autografus, paskyrimus įstaigoms, net universitetui. Nenustebčiau, jeigu tai didžiausia išeivijos literatūros biblioteka Lietuvoje. Manau, tie fondai išliko neišskaidyti, įdomu, kur jie šiuo metu“.

1991-ieji... TV ir radijas užimti desantininkų, Seimas ir Vyriausybė bando dirbti kraštutinai sudėtingomis sąlygomis. Kultūros savanoris J. Jasaitis pro automatais ginkluotus desantininkus įeidavo į Istorijos institutą ir leisdavosi užrakinamas išeivijos periodikos pritutintame kambaryje. „Aidai“, „Metmenys“, „Akiračiai“, „Literatūros lankos“, „Draugas“, „Dirva“, Tėviškės žiburiai“, „Pradalgės“... Sąrašas įspūdingai ilgas, lieka tik stebėtis, kaip per mėnesį laiko literatūrologas sulasiojo reikalingus pasisakymus ir juos ranka, pasak jo paties, „kaip koks viduramžių vienuolis“, nusirašė.

Vėliau prasidėjo bendravimas su JAV, Kanadoje, Australijoje gyvenančiais rašytojais, leidimų publikuoti tekstus prašymas. „Kiekvienam autoriui bandžiau pasakyti kažką asmeniško, – pasakojo knygos sudarytojas. – Nusiųsi per kalkę brūkštelėtą raštą, negausi atsakymo. Pavyzdžiui, Brazdžioniui parašiau, kad vaikystėje labai patiko jo eilėraštis „Ąžuolas“, o poetas atsakė, kad kūrinio tikrai niekas nenupeikė“.

Lietuvių filologijos katedros vedėjas, humanitarinių mokslų daktaras, docentas Aleksandras Krasnovas paaiškino, kad gavus mašinraštį knyga „Lietuvių rašytojai apie kūrybą“ spaudai parengta palyginti greitai, tačiau ieškant lėšų leidybai įstrigta lygioje vietoje: biurokratai reikalavo skelbti konkursą esamiems tekstams parengti... Katedros vedėjas šypsodamasis papasakojo, kaip Lietuvių kalbos ir literatūros instituto darbuotojų parašytame ir „Vagos“ leidyklos išleistame „Lietuvių literatūros istorijos“ dvitomyje (I t. – 1979, II t. – 1982 m.) nuotraukų dydis buvo spausdinamas pagal rangą: liaudies rašytojui – puslapis, mažiau garsiam – pusė, tik minėtinam – ketvirtis, – ir smalsavo, kaip rinkinio sudarytojas antologinio pobūdžio knygoje nustatė tekstų proporcijas ir atsirinko pačius rašytojus. Atsakydamas A. Krasnovui ir šių eilučių autoriui, J. Jasaitis kalbėjo: „Visi, kuriems rašiau, atsiliepė, pritarė sumanymui, kai kurie rašytojai – Justinas Marcinkevičius, Jonas Juškaitis – savo pasisakymus papildė. Žinoma, esama ir subjektyvumo. Man gaila, kad kultūriniame gyvenime mažai žinomas Pulgis Andriušis, jo raštų daugiatomį buvau suplanavęs, deja, pradėjo braškėti leidybos reikalai. Jono Meko laiškai Simonui Daukantui labai stiprūs, nors juose apie kūrybą beveik nešnekama. O ir paties J. Meko figūra išskirtinė. Esate teisūs, pagal vietą literatūroje galima pasigesti kai kurių autorių, tačiau, pavyzdžiui, Antanas Miškinis, Juozas Aputis, Birutė Pūkelevičiūtė, Vytautė Žilinskaitė ar Juozapas Albinas Herbačiauskas apibendrinančiai apie rašytojo darbą nepasisako. Bent aš tokių minčių nesuradau“.

Humanitarinių mokslų daktarė, dėstytoja Eglė Klimaitė-Keturakienė: „Kaip girdėjome, docento J. Jasaičio knyga labai aktuali, atliepia laiko dvasią, naujausias literatūrologines tendencijas. Parinkti tekstai priskirtini kūrybos filosofijai ir kūrybos psichologijai, literatūros estetikai ir poetikai. Tai nėra kūrybos komentarai, o menininko, rašytojo darbo tęsiniai. Vienos knygos miršta autoriams esant gyviems, kitos veikia mus visus labai ilgai. Menas – neatsiejama žmogaus gyvenimo dalis. Knygoje regime literatūros istorijos vaizdą nuo A. Strazdo iki S. Parulskio, įžvelgiame lietuviško estetinio skonio kitimą, kontūrus, linkmes. Įdomu, kad patys kūrėjai pasisako apie kūrybos procesą ir kartu pateikia menininko vidinę istoriją, išgyvenimus. Kūrybos, kaip dvasios veiksmo, neįmanoma atskleisti, bet galima kalbėti apie tam tikrus atpažinimo ženklus. Sutikčiau su sakančiaisiais, kad kūryba yra laisvės fenomenas. Meno nesuinteresuotumas lemia meno paslaptį.

Jaučiu, sudarytojo pasirinkimo kriterijai motyvuoti, knygos pradžia simboliškai susitinka su jos pabaiga (A. Strazdas – S. Parulskis) ir vienijančia jungtimi tampa literatūros tradicija, kurios puoselėtojas yra ir J. Jasaitis, savo paskaitose propagavęs ne tiek intelektualumą, kiek meilę literatūrai ir žmogui“.

E. Klimaitė-Keturakienė įžvelgė esminį knygos „Lietuvių rašytojai apie kūrybą“ trūkumą – nežinia, ką apie kūrybą kalba literatūrologas ir rašytojas J. Jasaitis.

Leidinio sudarytojas neišsisukinėjo: „Turbūt suvokiate, kad nesu postmodernizmo šalininkas. Dėsčiau XX a. pradžios, vėliau – ir XIX a. literatūrą, šito laiko literatūrinės tradicijos man labai artimos. Mane žavi Jono Biliūno kukli proza, humanizmo patosas, pats rašau irgi sentimentalokai. Šiuolaikinėje literatūroje dažniau išryškinami racionalūs ar net fiziologiniai dalykai. Regis, jau viskas pasakyta, tačiau kada tiek daug skepsio, pesimizmo, savo rašymuose noriu palaikyti mūsų literatūroje įprastą, tradicinį žmoniškumą, neatmesdamas ir jausmingumo. Antras reikalavimas – ryškus siužetas. Gyvenime, žinoma, daugiau siužetų negu literatūroje, net Čechovas už juos mokėdavo studentams po rublį. Rašydamas kalbi ne vien sau, viliesi būti išgirstas, suprastas. Trečia – skaitytojui turi būti įdomu, tai nemaža dalimi priklauso nuo siužeto, o kalba kuo turtingesnė, spalvingesnė“.

Knygų lentynoje šalia „Kalba Nobelio premijos laureatai“ priglunda „Lietuvių rašytojai apie kūrybą“. Įspūdinga kūrėjų minčių puota!