Apie:
Rusų prozaikas, dramaturgas, trumpojo apsakymo meistras.
Rašytojo dėdė iš tėvo pusės, Voronežo gubernijos baudžiauninkas, save ir savo šeimą pats išpirko iš baudžiavos. A. P. Čechovas gimė 1860 m. Taganroge, trečios gildijos pirklio šeimoje. Nuo vaikystės turėjo padėti tėvui, darbavosi jo parduotuvėje. Tėvas taip pat organizavo bažnytinį chorą, ir visi jo vaikai turėjo jame giedoti. Mokėsi graikų mokykloje. Buvo auklėjamas pagal griežtas pirklių luomo tradicijas.
1868 – 1879 m. A. P. Čechovas mokėsi Taganrogo gimnazijoje. Kai šeima, bankrutavus tėvo parduotuvei, persikėlė į Maskvą, Antonas liko Taganroge baigti mokyklos. Teko gerokai pavargti, kad užsidirbtų pragyvenimui. Baigęs mokytis ir jis išvyko į Maskvą ir įstojo į Maskvos universiteto medicinos fakultetą.
A. P. Čechovas buvo linksmo būdo, apdovanotas pastabiu protu, mokėjo linksmai pašmaikštauti, pamatyti mažiausius žmonių gyvenimo humoro ir satyros vertus momentus. Anksti pradeda bendradarbiauti satyriniuose leidiniuose. 1880 m., dar būdamas studentu, pradėjo spausdinti trumpus humoristinius apsakymėlius žurnaluose „Žiogas“ („Стрекоза“), „Žadintuvas“ „Будильник“, „Šukės“ („Осколки“) ir kituose. Pasirašinėjo įvairiomiais slapyvardžiais, bet dažniausiai - Antošos Čechontės. Parašė keletą vienaveiksmių vodevilių – „Ivanovas“, „Meška“, „Vestuvės“, „Jubiliejus“ ir kt.
1884 m. baigė universitetą ir pradėjo dirbti gydytoju. Pasirodė pirmoji jo apsakymų knyga „Melpomenijos pasakos“. Šio rinkinio A.P. Čechovo apsakymus pamėgo skaitytojas, o kitą apsakymų rinkinį „Sutemose“ (1887 m.) Rusijos Mokslų akademija apdovanojo puse Puškino premijos.
1886 – 1890 m. pasirodė apsakymų knyga „Pilki apsakymai“, apysaka „Stepė“ („Степь“). 1890 m., norėdamas geriau pažinti pavergtųjų ir nuskriaustųjų sunkų likimą, bedalių žmonių gyvenimą, rašytojas nukeliavo į Sachaliną, kur surašė visus į katorgą ištremtus ir čia naują gyvenimą pradėjusius kurti gyventojus. Parašė knygą „Sachalino sala“ (1893–1894). Ši kelionė ir jos aprašymas yra laikoma rašytojo žygdarbiu. Kelionė gerokai susilpnino rašytojo sveikatą. Tais pat metais buvo išspausdinta ir dar viena rašytojo knyga „Niūrūs žmones“.
1892 m. rašytojas apsigyveno prie Maskvos, Melichovo kaime, savo sodyboje. Čia parašė apysakas ir noveles – „Dvikova“, „Namas su mansarda“, „Palata Nr. 6“ ir kt. Gyvendamas kaime gydė valstiečius, pastatė jų vaikams mokyklą. Iš čia vyko į badaujančias Rusijos gubernijas, teikė gyventojams visokeriopą pagalbą.
1897–1899 m. dalyvavo visuotinėje gyventojų surašymo kampanijoje, dirbo gydytoju malšinant Rusijoje įsiplieskusią choleros epidemiją. Tuo metu parašė pjeses „Žuvėdra“, „Dėdė Vania“, „Trys seserys“ .1899 m. A. Markso leidykla išleido pirmą Čechovo raštų rinktinę. Ją palankiai charakterizavo K. Čukovskis. L. Tolstojus knygos autorių įvardindami kaip „Puškiną prozoje“.
1901 m. A. P. Čechovas vedė teatro artistę O. Kniper. Po dvejų metų, susirgęs plaučių tuberkulioze, persikėlė gyventi į Jaltą, kur susidraugauja su M. Gorkiu, I. Buninu, A. Kuprinu, menininku I. Levitanu. Kartu su V. Korolenka protestuodamas prieš caro nuorodą neišrinkti M. Gorkio Garbės akademiku, atsisakė to vardo, kuris jam buvo suteiktas 1900 m.
1903 – 1904 – A. P. Čechovas rašė garsiąją savo pjesę „Vyšnių sodas“. 1904 birželyje A. P. Čechovas išvyko į Vokietiją (Bradenveileris) gydytis pasunkėjusios plaučių tuberkuliozės. Ten ir mirė. 1904 liepos 5 (pagal senąjį kalendorių) palaikai buvo pervežti ir palaidoti Maskvoje.
Kūryba:
Jau pirmuose apsakymuose („Dono dvarininko laiškas“, „Kenkėjas“, „Chirurgija“ ir kt.) gana aiškiai išryškėja rašytojo talentas, sugebėjimas patraukti skaitytoją humoru ir tiksliais žodžiais nubrėžiama šaržo linija. Ypač ryškus toks rašymo būdas jo vienaveiksmiuose vodeviliuose. Bet ir šio laikotarpio kūriniuose jau galima įžvelgti rimtesnių motyvų, kurie būdingi vėlesnei A. P. Čechovo kūrybai.
Apskritai imant, A. P. Čechovo kūryba humanistinė, apimanti žmogaus gyvenimą nuo gimimo iki mirties, nuo paprasto fizinį darbą dirbančio žmogaus iki aukščiausios klasės politiko, talentingiausio menininko. Išties, vargiai berasime tuometinėje Rusijoje tokių specialybių, kurių nebūtų drėkstelėjusi aštri ir raiški rašytojo plunksna.
Į rašytojo kūrybinį lauką žmogus patenka kaip nedaloma visuma. Kuo mažiausiai rašytojui rūpi ką nors tipizuoti, ką nors išryškinti politiniu principu. A.P. Čechovo literatūriniai herojai - tai visur sutinkami žmonės, ir jei kas po to juos „tipizavo“ (skirstė, grupavo ir pan.), tai jau ne rašytojo kaltė, o to pasaulio, kuriame gyveno ir rašytojas, ir šalia jo vaikščiojantys žmonės. Rašytojas tik užfiksavo matytus dalykus ir pateikė skaitytojo teismui. A.P. Čechovas ir pats yra išsireiškęs, kad žmogus su savo rutina yra įdomus ir aprašytinas tik kaip toks ir visiškai nesvarbu, kur ir kaip jis gyvena, ko siekia. Kiekvieną žmogų – valdininką, pirklį, dvarininką, miestietį, tarsi koks paprasta akim nematomas šleifas, lydi keistos ir vertos pašiepti smulkmenos. Rašytojo pareiga – jas parodytų, atskleisti, o pats žmogus, pamatęs tai, turi daryti išvadas, keistis.
Rašydamas trumpą atsakymėlį ar didesnės apimties kūrinį, A. P. Čechovas visada tarsi stengėsi savo herojų ištraukti iš įgrisusios gyvenimo rutinos, iš kasdienybės pilkio. Ir tai dažniausiai darė rodydamas gyvenimiškąjį realizmą, jo juodumas, tuo sukeldamas aiškiai įskaitomą ir visiems suvokiamą pasibjaurėjimą. Dėl to, žiūrint kiek paviršutiniškiau, daug kam A. P. Čechovo kūryba atrodo pilkoka, neturinti ryškių dramatizmo elementų, nežadanti dvasią traukiančių epizodų. Jo kūryba teka kaip rami ir vandeninga upė, kurioje atsispindi ir dangus, ir miškas, ir sodyba, ir jos žmogus – gydytojas, ir policininkas, vaikas, vargdienis ir jo sunkus darbas ir visa kita, kas tik matoma ir juntama margajame žmonių pasaulyje.
Kalbant apie rašytojo literatūrinį talentą, tenka pastebėti, kad jo apraiškos yra tokios subtilios, spalvingos, nepakartojamos ir įvairios, kad šiame aprašyme apie jas net pradėti kalbėti nėra prasmės. Skaitytojas galės jas įvertinti pats, pradėdamas skaityti A. P. Čechovo kūrybą nuo tokių literatūrinių ir visam pasauly pripažintų šedevrų, kaip „Sužadėtinė“, „Stepė“, „Dvikova“, „Dauboje“ arba nuėjęs į teatrą ir pažiūrėdamas rašytojo spektaklius – „Trys seserys“, „Vyšnių sodas“, „Žuvėdra“, „Dėdė Vania“ ir kt.
Bibliografija:
Seni namai . - Vilnius : Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1948. - 315 p.
Raštai – 9 tomai. - Vilnius : Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1960 – 1961 m.
Žmogus futliare. - Vilnius : Vaga, 1970. - 414 p.
Kaštonė. - Vilnius : Vaga, 1972. - 35 p.
Raštai – 5 tomai. - Vilnius : Vaga, 1981-1985 m.
Rinktinės novelės. - Čikaga, 1981. - 44 p.
Unteris Prišibejevas. - Vilnius : Vaga, 1981. - 329 p.
Nuobodi istorija. - Vilnius : Vaga, 1982. - 317 p.
Namas su mezoninu. - Vilnius : Vaga, 1983. - 314 p.
Ponia su šuniuku. - Vilnius : Vaga, 1984. - 277 p. [kiti leidimai: 2004 m.]
