Kūrybinė drąsa ir baimė

Henrikas Algis Čigriejus: „Ne visi galėjo ir ne visi privalėjo su šautuvėliais išeiti į miškus. Prieš ne vieną stojo ne miškas, o baltas popieriaus lapas, į kurį reikėjo įrašyti lietuvišką žodį – savotiškos rezistencijos dalyvį. Ir kaip pasirodė – labai veiksmingą. Ne viskas ir šitoje rezistencijoje, žinoma, buvo taip, kaip norėtųsi šiandien, kad būtų buvę. Tačiau privalu prisiminti, kad ir fiziniuose mūšiuose ne visi gulė ant ambrazūrų. Tuo būtų užtikrintas tik pralaimėjimas“.


Apie šiokią tokią drąselę

„Pakelės šunytyje“ Č. Milošas rašė: „Tikriausia neįmanoma nieko pasiekti nebūnant įsitikinus savo pranašumu. O šis atsiranda žiūrint į kitų pasiekimus tarsi per apsuktą žiūroną. Ir paskui sunku išsivaduoti iš padarytos skriaudos jausmo“. Du „Nemuno“ klausimai Henrikui Algiui Čigriejui:

I

– Kūrybinė drąsa – kas tai? Kiek ji siejasi su kūrėjo talentu, intelekto galia, vitaline, dvasine, gyvenimiškąja patirtim, vidine stiprybe? O gal tai arčiau troškimo apsinuoginti, atsiverti, parodyti slapčiausias, intymiausias savo minčių, potyrių, „nuodėmingiausių“ vizijų kerteles? Be to, šiais laikais sparčiai populiarėja dar viena „drąsos“ rūšis – narsa neišmanyti amato pagrindų, ignoruoti tradiciją ir kūrybinį palikimą, į šuns dienas išdėti visus autoritetus, arogantiškai manyti, jog tik nuo tavęs ar tavo kartos ir prasideda tikroji kūryba. Ar tai nėra jau meninio chuliganizmo požymiai? Bet gal ir jis, tarkim, saikingai dozuojamas, gali būti perspektyvus bei vaisingas?

II

– O kas yra kūrybinė nedrąsa, sutrikimas, netgi baimė? Ką galėtumėte pasakyti ir apie Lietuvos, ir apie globalizuoto pasaulio provincijos menininko sindromą? Gal toks visai neegzistuoja?


I-II

Kai tik įgriūvame į pasaulį, tuoj ir rėkiame. Ar kokias sopes pajutę, ar nusigandę. Nusigąsti, rodos, neturėjome pagrindo, nes dar nemąstėme. Bet kas galų gale ir žino – juk neprisimenam, kas tada dėjosi mūsų galvelėse.

O paskui supo jau mus visokiausios tamsos, baubai su siaubais sumaišyti, griaustiniai, šunys, kruvinai susipykę broliai. Štai tau gyvenimo palydovai, štai kad gudrus ir gyvenk ramiai tokiame pasaulyje.

Bet kas mums, anot to filosofo vaiko, beliko daryti?

Taigi ir ėjome per tamsas pro šunis persižegnoję, pro kapines net uždainuodami (drebančiu balseliu), pro siaubus su baubais kartais ir šypteldami, vėliau, kai jau buvom prisiskaitę Šveiko nuotykių, ir nusijuokdami atsakančiai.

Na, gal geriau čia ne „apie didvyrius dainą“, o apie plunksnos brolelių ir seserėlių rūpesčius. Porą, deja, ne profesionalių žodžių apie tuos kompleksų bei fobijų maišus.

Šiandien jau mes drąsūs, net šiurpas ima, kokie mes šiandien drąsūs. Bet gal žvilgtelkim kiek atgal – į vakarykštę dieną.

Gražiai yra šnektelėjęs Leonas Gudaitis. „Daug kas, – sako jis, – dabar man sako: ir seniau (sovietmečiu) mąsčiau, kaip dabar… Mąstei, kaip dabar, o rašei, kaip tada…“ Tai tokios va tokelės. Žinom žinom – egzistavo juk „duoklės“, kartais ir labai didelės; pyliavų pyliavos, ir tik labai jau išsiprausęs gali išdrįst mesti akmenį į duoklininką. Žaidimas su nelabuoju buvo to paties nelabojo mums primestas, ir labai teisingai darėm, kad jį žaidėm, kartais lyg ir leisdami sau pralaimėti, bandydami išlaikyti „žalčio gudrumo ir balandžio neklastingumo“ lygsvarą.

O kai jau pasakydavom savo žodelį, tai tas, rodos, ir nedidukas vis dėlto atsverdavo daugybes kitų.


Ne mano, kalnai jūs, sekvojos ne mano,
Mane užaugino lietuvė ir lygumos.

(Marcelijus Martinaitis)


Štai jums trumpai drūtai į „Široka strana moja rodnaja“ arba į „Moj adres ne dom i ne ulica, moj adres Sovetskij Sojuz“. Ir tegul šiandien niekas nedrįsta sakyti, kad neturėjome drąsių žmonių. Turėjome, ir Gudaičio smagi pastabėlė buvo taikyta tik jau ne tokiems: ne Vaičiūnaitei ir Degutytei, ne Gedai ir Juškaičiui, ne Martinaičiui ir Marcinkevičiui, ne Apučiui ir Granauskui, ne Mikelinskui ir Ramonui… Lietuvos rašytojų sąraše ne prie vienos ar tik kelių pavardžių šiandien norėtume brūkštelėti pasigėrėjimo šauktuką.

Aišku, kiek sunkiau buvo prozai, bet ir ta žinojo, ką daryti. O poezija, o „Poezijos pavasariai“, kuriuos kai kas dabar linkęs ir pamenkinti, – tie juk taip dažnai buvo drąsūs mūsų dvasinės rezistencijos išpuoliai.

Ne visi galėjo ir ne visi privalėjo su šautuvėliais išeiti į miškus. Prieš ne vieną stojo ne miškas, o baltas popieriaus lapas, į kurį reikėjo įrašyti lietuvišką žodį – savotiškos rezistencijos dalyvį. Ir kaip pasirodė – labai veiksmingą. Ne viskas ir šitoje rezistencijoje, žinoma, buvo taip, kaip norėtųsi šiandien, kad būtų buvę. Tačiau privalu prisiminti, kad ir fiziniuose mūšiuose ne visi gulė ant ambrazūrų. Tuo būtų užtikrintas tik pralaimėjimas.

Ką ir kalbėti – buvo visko.

O gal tai baisiausiai seni jau laikai, apie kuriuos nebėra reikalo aušinti burnos?

Tai jau kažin.

„Don Kichote“ esu aptikęs tokį linksmą sakinuką: „Autorius prašosi giriamas ne tiek už tai, ką parašęs, kiek už tai, ko neparašęs“… Štai tą sakinuką prisimindamas, ne kartą ir viešai, ir neviešai vis mėgdavau pasigirti – sovietmečiu anai valdžiai, partijai, leninams pagarbinti nesu parašęs ne tik nė vieno eilėraščio, bet ir nė vienos eilutės. Nė žodžio! O brač!

Dabar tas tuštokas pagyras sau, tuštokas ir skambias – mat tuščia statinė labai jau aidi – noriu atsiimti. Juk taip tada dariau (tiksliau, nedariau) ne iš didelės drąsos, o tik todėl, kad kitaip nemokėjau. Paprasčiausiai nemokėjau, ir tiek.

Bet tai dar ne viskas – buvau juk sukurpęs kažką ir atseit aktualaus tarybiško, bet kai nunešiau į vieną redakciją, redaktorius (vardą jo nutylėsiu) tik perskaitė ir šyptelėjo…

Ir taip išgelbėjo mane nuo didžios „Grūto parko lyrikos“ dalyvio garbės.

O kad jau išėjo kalba, tai apie tą „Grūto parko lyriką“. Gal ir galima šiek tiek suprasti šios knygos atsiradimo priežastis (kai kieno šventeivystė gundė tai daryti, bet šiaip ar taip – tai negera knyga). Gal ir buvo galima į kai ką bakstelėti pirštu, bet tik ne į tokius poetus kaip Jonas Juškaitis ar Jonas Strielkūnas. Ir ne tik į juos, ir ne tik į juos.

Susitinku dažnai tokį vieną žmogų, kuris iškart, vos tik pasisveikinęs, tuoj ir klausia: „Rašytojau, na, ką gero dabar rašote Lietuvai?“ Ką aš jam galiu atsakyti? Kad nieko gero?

Na, tikrai – juk nešaukiu prie kiekvieno kampo, nėra mano straipsnių periodikoj prieš baisingą skaitalo, žiūralo, holivudiško kičo kloakos aroganciją, ypač plūstančią iš ekranų, prie kurių prilipusi didelė dalis Lietuvos. Ir, deja, jaunos.

Aš susirgęs ežiuko prieš atgriaudėjantį buldozerį sarmata. Ne tiek kokia baime, kiek sarmata: buldozeris juk nesustos prieš pasišiaušusį ežį. Konfūzas.

Kokie drąsūs buvome „tada“, tiek jau to – buvo, kaip buvo. O dabar? Dabar žodis jaunajai kartai. O, toji turi drąsos! Ir apsčiai, ir visokios – tikros ir abejotinos.

Žinoma, kada gi būsi drąsus, jei ne jaunas smagiai šokinėdamas. Vėliau, bėgant metams, didėja tik ligos ir fobijos. Ir dar viena pačių pikčiausių negandų – abejonė. Štai kur bjaurybė. Tai ji grūda žmogų į neveiklumą ir neviltį.

Daug apie ką šiandien ir norėtum, ir galėtum parašyti, bet va – kiša savo trigrašį abejonė: o gal nereikia?.. Gal nebereikia pilti žibalo į blėstantį mūsų nesantaikos gaisrą? O juk įsiliepsnojimo daug kas dar laukia nesulaukdamas. Ir vis pasiruošęs iš džiaugsmo trinti rankas.

Literatūra yra literatūra, menas, taip sakant, – išmonė, tačiau turi didžiulę smogiamąją galią. O žodis išskridęs negrįžta.

Visokių mąstytojų propatriarchas garbusis Aristotelis taip yra leidęs sau pasakyti: „(…) tas, kuris viršija drąsumą, yra įžūlus (…)“.

Taigi taigi, bet gal nereikia būti dideliam aristoteliui, kad pasižiūrėtum ir kitaip – pradėdamas nuo įžūlumo. Tik ar įžūlumas suponuoja drąsą?

Oi, kaip šiandien dažnai ne tiek drąsa, kiek įžūlumu dvelkteli knygos giminaitės periodikos žodis. Taip, ir periodikoje, ir vadinamojoje žiniasklaidoje plačiąja prasme drąsos iš tiesų yra, nes yra ir teisybės, kurios dar taip neseniai baisiausiai ilgėjomės, tačiau yra ir kažkoks „bet“? Kas tai? Skandalo geismas, noras patenkinti smalsumą to visuomenės sluoksnio, kuriam labai smagu išgirsti apie svetimą bėdą ar gėdą? O kaip sušildo krūtinę žinia, kad kitas už tave ir blogesnis, ir durnesnis.

O dabar su savo žodeliu tegul prieina didysis merfiologas satyrikas Artūras Blochas: „Jeigu yra dėl ko stengtis, ne nuodėmė ir persistengti“.