Šiuokart kalbėsiu apie reiškinį, kurio tikrumas nuolat kvestionuojamas – tai filosofinė poezija. Neturime aiškaus kriterijaus, kuris įgalintų pamatuoti poezijos minties svorį arba įvertinti filosofinio traktato poetiškumą. Todėl tenka apsiriboti literatūrologų liaupsėmis R. M. Rilke’i už minties gylį ir analitinės tradicijos purkštavimais dėl F. Nietzsche’s filologinių viražų. Tačiau tuolaik, net ir miglotai suvokiamas, filosofinės lyrikos reiškinys skleidžiasi ir tarpsta. Ir ne kur nors už jūrų marių, bet čia – Lietuvoje.
1975 m. debiutavusi Gražina Cieškaitė iš karto uždavė literatūrologams galvasopį, kuris neslopsta ir šiandien: kokiu būdu tvarkytis su „mąstančia į begalybę“ poete, kuri startuoja ne nuo žmogiškosios būties, bet nuo metafiziškos materijos įžodinimo?
Poetinio kalbėjimo filosofiškumas yra bene vienintelis vienovės elementas G. Cieškaitės lyrikoje: per visus eilėraščių rinkinius driekiasi ta pati programinė nuostata – kalbėti apie būtį, žmogų ir jųdviejų sąveiką. Tačiau vienį tenka pamiršti tą pat akimirką, kai ima ryškėti G. Cieškaitės minčių sankloda – daugialypė, su aštriomis skirtingų filosofinių idėjų briaunomis ir eklektiška jų sinteze. Ramina bent tai, kad poetės lyrinis kosmas atsispindi kiekvieno eilėraščio mikrokosme, todėl tampa įmanoma kalbėti apie G. Cieškaitės lyrikos programą, analizuojant bet kurį jos eilėraštį.
Renkuosi G. Cieškaitės eilėraštį „Žodingas širdies branduolys“ iš 1991 m. rinkinio „Auka žvaigždžių vainikui“. Buvo galima pradėti ir ne nuo šio kūrinio, ir nebūtinai nuo šio rinkinio – poetės kūrybos viražai kad ir sudėtingi, bet sukasi aplink tą pačią ašį – ciklinę būtį ir vadavimąsi iš jos.
G. Cieškaitė ilgai nedelsia deklaruoti kalbėjimo poziciją: „materijos šaltis, žodingas širdies branduolys“ – tai pirma jos eilėraščio frazė, pirmas atsidūsėjimas, indikuojantis, kad kalbos centre šįkart ne žmogus ir jo aistros, o pasaulio sąranga apskritai. Tai pozicija, kuri būdinga visai G. Cieškaitės kūrybos programai – galėtume sakyti, jog tuo poetė yra labai graikiška, mat imasi spręsti individo kosme likimą – tai svarbiausias filosofinis klausimas, esminė problema, su kuria dorosis eilėraščio žmogus.
Tačiau kol kas vis dar tvyro pirmykštė begalinė būtis – apeironas, kaip pasakytų Anaksimandras. Graikiškame materijos sultinyje ilgai neužsibūnama – begalybė imama dalyti paveikslo ir agonijos rėmų figūromis. Ir čia ataidi Anaksimandro begalybės virsmas į daiktus – tikrovė įgyja formą tik įrėminus begalybę. Tai turi tam tikrų ontologinių pasekmių, kurios ryškėja G. Cieškaitės eilėse – įdaiktinus būtį, ima rastis priešybės: mintis ir aistra, gyvybė ir mirtis, šviesa ir tamsa. Tai ir vėl gana graikiškas pasaulėvokos modelis – Herakleitas būties judrumą aiškino priešybių sąveikomis, tačiau lietuvių poetė čia žengia toliau, o gal tiksliau būtų sakyti – braunasi giliau, priešybes iš dialektikos perkeldama į metaforos vidinę struktūrą. „Saulės dėmių sutema“ – tai žodžių junginys, iš pirmo žvilgsnio teturintis estetinę funkciją, mat sąmonė nefiksuoja jokios sememų derinio prasmės. Tačiau išskleidus trinarę struktūrą šviesotamsos skalėje, ima ryškėti priešybių sintezė: saulė atsiduria vienoje skalės pusėje, o sutemos – visai priešingoje. Dėmės semema turėtų būti įkurdinta ties šviesotamsos skalės viduriu – tai tamsos veržimasis į šviesą, jų kovos pasekmė – šviesa praranda dalį skaistumo, o tamsą suraižo saulės atspindžiai. Tokiu būdu G. Cieškaitė perkelia makrokosme besigrumiančias priešybes į mikrokosmo lygmenį. Visa tai susiveja į pirmąjį jos kūrybos stulpą – senovės Graikijos filosofiją.
Daiktišką pavidalą įgijusioje būtyje ima dėtis dar įdomesni dalykai – randasi žodis: „O Žodis, kurs mokėsi būti žmogum!“ G. Cieškaitei žodis reiškia tiek žmogišką bylojimą, tiek dieviškąjį įsikūnijimą. Su Kristaus figūra įvedamas ir kančios elementas, kuris tampa esminiu kliuviniu autentiškai žmogaus būčiai – mes mokame už brolžudystės kaltę, už dieviškąją kančią ir, žinoma, už kiekvieną žodį. Būtent kalba yra suvokiama kaip tikrovę iškreipianti prizmė: pavadindami daiktą, mes užgožiame jo esmę, todėl nieko nuostabaus, kad žmonijos išgelbėtojas tampa „tiktai simboliu, skleidžiančiu kančią“. Iš žodžio reikia vaduotis – tai intuityviai suvokia eilėraščio kalbėtojas, suvokia ir skaitytojas ir net ima svajoti apie pirminę bežodę būtį, kur viskas skaidru ir aišku. Deja, autentiškos būties lūkestis nebus išpildytas.
Įrėminta begalybė – paveikslas – yra nutapyta „be žodžių kovos“, tačiau dėl to nė kiek ne lengviau tuose rėmuose tarpti. Eilėraščio lyrinis „aš“ atveria duris į labirintą – gėrio ir blogio susitikimo vietą, erdvę, kurioje žmogus sprendžia savo likimą, susidurdamas su paslaptingais ir nesvetingais reiškiniais. Būties drumstumas inspiruoja skaidrumo ilgesį, todėl labirintui priešinamas regėjimas:
Dabar, kai regėti – matyti,
kai mąstančią galvą lyg akmenį skelia aistra.
„Žodingas širdies branduolys“, p. 12
Žiūra – tai suvokimo sinonimas senovės graikams, žinojimo simbolis egiptiečių kultūroje (visa reginti akis). Per žiūrą pasiekiamu žinojimu išsivaduoti iš majos labirinto, iš žodžių nelaisvės, iš ratu judančios būties, naikinančios individo laiką – tai uždaviniai, kuriuos sau kelia eilėraščio žmogus, balansuodamas ant dviejų G. Cieškaitės kūrybos stulpų – krikščioniškojo ir budistiškojo.
Galiausiai nušvitimas ateina paradoksaliu keliu – per tą patį žodį, kuris buvo pirminė sansaros priežastis. Siekdamas „širdies įgimtosios tylos“ žmogus turi suvokti, kad verta pasikliauti dvasia, „išardančia daiktus“. Kitaip tariant, norėdamas sunaikinti materiją, privalai suskaldyti daiktus, išdaiktinti būtį. Ir tai padaryti G. Cieškaitė siūlo pasitelkiant žodį: „širdies branduolys žodingai suskils, išsakydamas amžiną miegą“. Kokiu būdu šis branduolinis žodžio skilimas vyksta, aišku tiek pat, kiek aiškus vandenilinės bombos sprogimas – kažkas veikiausiai skils, sukeldamas didžiulės energijos pliūpsnį. Viena aišku, kad G. Cieškaitė poetą suvokia kaip žmogų, nuo kurio priklauso, kada bus paspaustas metafizinės bombos sprogimo mygtukas:
poeto valia ne valdyti – gyventi,
jungti Žemę ir dangų?.. juos žodis atskyrė...
„Praeitis – ateitis – begalybė“,
rink. „Auka žvaigždžių vainikui“, p. 25
Trys žmonijos minties stulpai – antikinės filosofijos, krikščionybės ir budizmo – prilaiko būties stogą, po kuriuo glaudžiasi iš kankinančios egzistencijos besivaduojantis žmogus. Tačiau prastas tas namas, kurį prilaiko tik trys sienos – o kur dingo ketvirtasis G. Cieškaitės lyrikos piliorius?
Viktorija Daujotytė, kalbėdama apie filosofinę lyriką, akcentuoja pradinę poeto sąmonės poziciją – rašyti apie bendrybę, užuot sustingus atskirybėje. Tačiau filosofinės lyrikos pavyzdžiai, kuriuos pateikia literatūrologė, nė iš tolo neprimena G. Cieškaitės kūrybos: visi – tiek Justinas Marcinkevičius, tiek Marcelijus Martinaitis ir Vytautas Mačernis, ką jau kalbėti apie R. M. Rilke – atsispiria nuo daiktiškosios būties ir pakyla į idėjos kontempliaciją. „Žmogaus santykiai su daiktais, kasdieniškos buities reiškiniais gali tapti filosofiškai reikšmingi, nes už jų stovi mitologinė, istorinė praeitis“, – rašo V. Daujotytė „Lietuvių filosofinėje lyrikoje“ (p. 76). Tam tereikia žmogaus, daikto ir idėjos. Čia ir ima ryškėti trūkstamo G. Cieškaitės lyrikos stulpo kontūrai – daiktiškasis, arba, kitaip tariant, kasdienybės stulpas. Poetė apie daiktus kalba kaip apie abstrakčią kategoriją, su kuria patogu atlikti mintines operacijas. Net kraujas – iš esmės kūniškumą reprezentuojantis simbolis – G. Cieškaitės lyrikoje tampa grynojo proto metafora, susieta su metafizinėmis kategorijomis:
Poetai, spinduliai, pasaulio kerštas,
daiktų ir sielų virpanti grėsmė,
kur liejas kraujas begalybėn karštas,
kad visą širdį pervertų giesmė
„Poetai“, rink. „Tylos žydėjimas“, p. 23
Maža to, net ir įkurdindama vieną kitą apčiuopiamą objektą savo eilėse, G. Cieškaitė netrunka ant to paties suolelio pasodinti dar ir porą filosofų. Kas nutinka, kai šalia Platono prisėda Kantas? Suolelis lūžta. Būta gero daikto – iš nerūdijančio metalo, dailiai nudažyto, su uosinėmis lentelėmis ir gražiais ranktūriais – bet ėmė ir lūžo perpus. Nes ant daiktiškosios tikrovės „pasodinti“ Platoną arba Kantą – tai ne raktu įbrėžti Platonas rulz ar Kantas 4ever. Vyrai tai sunkūs, o dar svaresnė yra kiekvieno jų filosofinė sistema. Negali G. Cieškaitės poezijos suolelis atlaikyti dviejų didžių mąstytojų vienoje strofoje – tiesiog poetinė konstrukcija nėra pritaikyta tokiam prasmės svoriui. Tačiau stebėtina tai, kad traškėdamas ir dejuodamas G. Cieškaitės poetinis suolelis dažniausiai ne tik nelūžta, bet dar ir daug kam patvarus rodosi. Kaip tai įmanoma? Viskas labai paprasta – simuliacija tas Platonas, ir Kantas netikras. Kimštinės lėlės. Lygiai kaip šiaudais prikimštas Kristus, vatinis Buda ir pripučiamas Orfėjas. Filosofinių idėjų iškamšos G. Cieškaitės poezijoje atgyja ir elgiasi kaip tikros, bet atrodyti – tai dar nėra būti.
Kalbėti apie metafizinę būtį, neperžengiant kūniško patyrimo ribų, yra neįmanoma. Tačiau lygiai taip pat sunkiai įsivaizduojama poezija – išskirtinai žmogiškas aktas – be materialiojo pasaulio pagrindo. Todėl kai kalbame apie Gražinos Cieškaitės lyriką, mes galime samprotauti apie filosofinių ir religinių sistemų samplaiką, eiliuotą filosofijos istoriją, sąvokų ir prasmės žaidimus ar dar apie ką kita. O ar G. Cieškaitei galima priskirti filosofinės poetės statusą? Taip, jei filosofija redukuotina vien į terminus, o lyrika reiškia tik ritmišką kalbą. Tačiau tokiu atveju mieliau vis dėlto tikėčiau, kad po cieškaitiško žodingo sprogimo įsigalės tyla.
