Rašyk
Eilės (78094)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 16 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Platonas

ΠΛΑΤΏΝ

Apie:

Penktojo šimtmečio graikų dvasiniame gyvenime susiduriame su grupe žmonių, kuriuos įprasta vadinti „sofistais“. Šis pavadinimas kartu yra ir neigiamas vertinimas, kylantis iš Platono, o vėliau ir Aristotelio pateiktos sofistų kritikos, kurioje pastarieji vaizduojami kaip skrupulų neturintys dialektikai ir kaip filosofuojantys pavojingų, nihilistinių krypčių advokatai ir tikro tarnavimo tiesai priešininkai.

Platonas gimė 427 m. pr. Kr., Atėnuose. Būdamas senos ir turtingos aristokratų šeimos palikuonis ir laikydamasis atskiro žmogaus ir valstybės savitarpio santykio kaip sielos ir kosmoso santykio, pagal kurį žmogus yra taip pat neatskiriamas, kaip ir nuo pasaulio visumos, Platonas prisiriša prie amatininko sūnaus Sokrato. Būtent Platono kūrinių Faidonas ir Puota dėka iki šių laikų išliko Sokrato filosofijos idėjos.

Kilmė ir polinkis Platoną du kartus skatina imtis politinės veiklos. Pirmąkart – valdant trisdešimčiai tironų, antrąkart – nuvertus jų valdžią. Bet po mirties bausmės Sokratui į politiką jis įsikiša tik kaip kritikas. Platonas daug keliauja po Pietų Italiją, patiria stiprų orfikų sielos teorijos ir mitų poveikį. Grįžęs į Atėnus įkuria Akademiją ir iki mirties (347/348 m. pr. Kr.) atsideda rašytojo ir auklėtojo veiklai.

Laimingu būdu išliko beveik visi Platono raštai. Pagal kalbos ir turinio ypatybes skiriamos keturios jo raštų grupės. Pirmoji – Sokrato dialogai, kuriuose Platonas akivaizdžiai sokratiška dvasia ir prasme aptaria grynai etinius klausimus: drąsumą, protingumą, pamaldumą, teisingumą ir dorybės apskritai esmę. Jis mėgina parodyti, kad iš esmės yra ne „dorybės“, bet „viena“ dorybė, būtent teisingas žinojimas to, ko iš tiesų reikia bijoti ar norėti, gėrio įžvalga, vertybių sistemos bei tvarkos įžvalga.

Antroji raštų grupė ir meniniui idėjiniu atžvilgiu gali būti Platono kūrybos viršūnė. Būtent šiuo laikotarpiu parašyta garsioji Puota, Faidonas, Faidras. Juose plėtojama Platonui būdinga metafizika, idėjų teorija, o remiantis orfikų nemirtingumo ir atgimimų mintimi – ir sielos esmės bei likimo teorijos. Idėjų teorija dėstoma Menone. Plėtodamas savo mintį, kad virš visų dorybių yra dorybė „savaime“ arba dorybė „kaip tokia“, veda prie to, jog tas, kuris įžvelgė vieną aukščiausiąjį gėrį ir neklystamai pagal jį veikia, turi ir anas dorybes.

Dorybė yra žinojimas, pažinimas. Pažinimas yra daiktų sugrupavimas pagal esmines jų sąvokas, tai suteikimas daiktams to, kas galioja pačioms sąvokoms – jų tarpusavio tvarkos. Platonas iš pradžių pabrėžia priešpriešą tarp pastovaus „sąvokų pasaulio“ ir iš nuolat nuolat kintančių individų sudaryto, besikeičiančio, tik subjektyvia „nuomone“ besiremiančio „suvokimo pasaulio“, o vėliau kis sąvokų piramidę nutęsia nuo aukščiausios sąvokos per susiskaidymą į vis tolesnius porūšius iki pat individų įvairovės.

Vėlesnėje Platono filosofijoje savotišku būdu pagrindžiama mintis, kad apskritai bet kokiame laike vykstančiam procesui esmingas judėjimas ratu: bet kokia žemiškoji būtis bei vyksmas yra amžinojo, nuo laiko neprikausomo idėjų kosmoso atvaizdas. Aukščiausia pakopa – astronominis pasaulis, „amžina“, t. y. visada ta pačia forma besikartojanti dangaus judėjimo struktūra.

Senatvėje rašytame veikale Įstatymai Platonas grįžta prie valstybės problemos, apie kurią kalbėjo Valstybėje, rašydamas Faidrą. Platonas buvo susikūręs savo valstybės idealą, teisingumo valstybę, kurioje kiekvienas luomas, pasižymintis specifine dorybe, atlieka savo funkciją visumos labui. Didžiausias dėmesys skiriamas dviejų auštesniųjų luomų – sargybinių ir valdovų – institucijoms. Šių luomų moterys taip pat turi dalyvauti tame kolektyviniame gyvenime – Platonas nekreipia dėmesio į lyčių skirtumus. Dar kartą apie tai kalbėdamas, jis neišsižada Valstybės idealo, bet suabejoja jo įgyvendinimo galimybe.

Vėlyvajai Platono filosofijai būdingas polinkis į transcendenciją, žvilgsnis į anapusinį pasaulį, joje sustiprėja dualistinė pasaulio samprata, tikėjimas, kad žemiškame pasaulyje egzistuoja ir pozityvus blogis. Taigi jau pati Platono filosofija paruošia prielaidas keistis vėlyvosios antikos filosofijai, kuri iš dalies rėmėsi Platono kūryba ir naudojosi jo vardu.


Bibliografija:

Vertimai į lietuvių kalbą:

Puota ; Faidonas / Platonas ; iš graikų k. vertė M. Račkauskas. - Klaipėda : Rytas, 1935. - 256 p.
Dialogai / Platonas ; vertė M. Račkauskas. - Vilnius : Vaga, 1968. - 276 p.
Valstybė / Platonas ; iš senosios graikų k. vertė J. Dumčius. - Vilnius : [s.n.], 1992. - 2 d. [kitas leidimas - 1981 m.]
Timajas ; Kritijas / Platonas ; iš graikų kalbos vertė, įvadą ir paaiškinimus parašė Naglis Kardelis. - Vilnius : Aidai, 1995 (Kaišiadorys : A. Jakšto sp.). - 221 p.
Sokrato apologija ; Kritonas / Platonas ; iš graikų k. vertė A. Smetona. - Vilnius : Aidai, 1995. - 87 p.
Faidras / Platonas ; iš graikų kalbos vertė ir paaiškinimus parengė Naglis Kardelis ; baigiamąjį žodį parašė Vytautas Ališauskas. - Vilnius : Aidai, 1996 (Kaišiadorys : Adomas Jakštas). - 143 p.
Kratilas / Platonas ; graikišką tekstą parengė, vertė, įvadą ir paaiškinimus parašė Mantas Adomėnas. - Vilnius : Aidai, 1996 (Kaišiadorys : Adomas Jakštas). - 293 p.
Faidonas, arba Apie sielą / Platonas ; iš graikų k. vertė, įvadą ir paaiškinimus parašė Tatjana Aleknienė. - Vilnius : Aidai, 1999 (Vilnius : Vilspa). - 310 p.
Puota, arba Apie meilę / Platonas ; iš graikų k. vertė Tatjana Aleknienė ; paaiškinimus parašė, bibliografiją ir rodykles sudarė Vytautas Ališauskas. - Vilnius : Aidai, 2000 (Vilnius : Petro ofsetas). - 247 p.
Valstybė / Platonas ; [iš senosios graikų kalbos vertė Jonas Dumčius]. - Vilnius : Pradai, 2000 (Vilnius : Bendros įm. UAB "Litimo" sp.). - 461 p.



 


 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
 
Blogas komentaras Rodyti?
2007-11-24 14:03
lyris
5
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą