Rašyk
Eilės (78096)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 7 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Imanuelis Kantas

Immanuel Kant

Apie:

1724 metų balandžio 22 dieną penktą valandą ryto Karaliaučiaus pentinų dirbėjo Johano Georgo Kanto šeimoje gimė sūnus. Pagal senąjį Prūsijos kalendorių buvo švento Imanuelio diena ir berniuką pavadino šiuo bibliniu vardu, kuris išvertus reiškia „Dievas su mumis“.

I. Kantas manė, kad jo protėviai buvo kilę iš Škotijos. Tačiau, kaip visai neseniai nustatė skrupulingi tyrinėtojai, filosofas klydo: jo prosenelis Richardas Kantas – baltų kraujo, atkilėlis nuo Priekulės, kuri yra dabartinėje Lietuvoje. Sprendžiant iš išlikusių dokumentų, prosenelis nemokėjo vokiečių kalbos. Richardo sūnus įsikūrė Klaipėdoje, tapo pentinų dirbėju ir perdavė profesiją savo sūnui Johanui Georgui, kuris persikėlė į Karaliaučių. Dvi Richardo Kanto dukterys ištekėjo už škotų, galimas daiktas, dėl to ir atsirado legenda apie škotišką kilmę. Būsimojo filosofo motina Ana Regina, pentinų dirbėjo duktė, buvo kilusi iš Niurnbergo.

Berniukas augo miesto pakraštyje tarp smulkių amatininkų ir prekiautojų. Darbo, sąžiningumo, puritoniško griežtumo aplinkoje. Šeimoje jis buvo ketvirtas vaikas. Iš viso Ana Regina pagimdė devynis vaikus. Užaugo penki. Imanuelis Kantas turėjo vyresnę seserį, dvi jaunesnes ir jaunesnį brolį Johaną Heinrichą. Imanuelis buvo silpnos sveikatos. Tuo metu jau netekusi dviejų vaikų, Ana Regina kiek galėdama stengėsi išugdyti sūnaus fizinę ir dorovinę sveikatą, sužadinti jo smalsumą ir vaizduotę. „Niekada neužmiršiu savo motinos. Ji išpuoselėjo manyje pirmuosius gėrio daigus, atvėrė mano širdį gamtos įspūdžiams, ji sužadino ir išplėtė mano vaizdinius, ir jos pamokymai nuolat darė išganingą poveikį mano gyvenimui,“ – šitai Kantas pasakė senatvėje.

Johano Georgo namuose viešpatavo pietizmo dvasia. „Tegu sako apie pietizmą ką nori, bet žmonės, kurie žiūrėjo į jį rimtai, – teigė Kantas, – elgėsi kuo geriausiai.“ Jie pasižymėjo kilniomis žmogiškomis ypatybėmis: romumu, linksmu būdu, jokių aistrų netrikdomu vidiniu pasauliu. Jie nebijojo nei skurdo, nei persekiojimų; jokie vaidai negalėjo sukelti jų priešiškumo ir pykčio. I. Kantas prisimindavo, kaip kartą kilo byla tarp dviejų amatininkų cechų – pentinų dirbėjų ir balnių. Jo tėvas dėl to smarkiai nukentėjo, bet nė karto neleido sau pasakyti pikto žodžio apie tuos, kurie pridarė jam nuostolių. Ar taip buvo iš tikrųjų, sunku pasakyti; svarbu tai, kad taip manė I. Kantas, kad tai įstrigo jam į atmintį ir tapo viena iš pirmųjų dorovinių pamokų, kurią įsidėmėjo būsimasis didysis moralistas. Iš tėvo jis perėmė ir meilę darbui.

Pastoriaus Franco Alberto Šulco, kaip savo parapijiečius lankiusio ir meistro Kanto šeimą, patarimu aštuonmetį Imanuelį atidavė į Frydricho kolegiją, valstybinę gimnaziją, kurios direktoriumi buvo paskirtas pats Šulcas. Čia būsimasis filosofas praleido aštuonerius metus. Jis mokėsi lotynų kalbos skyriuje. Svarbiausi dalykai buvo lotynų kalba (apie dvidešimt valandų per savaitę) ir teologija (katekizmo „kalimas“). Beje, tuo metu kolegijoje dėstyta ir lietuvių kalba. Iš gimnazijos I. Kantas išsinešė meilę romėnų poezijai ir antipatiją išorinėms religinio kulto apraiškoms. Tėvai savo atžalą norėjo matyti pastoriumi, tačiau berniukas, susižavėjęs talentingomis lotynų kalbos dėstytojo Heidenreicho pamokomis, svajojo atsidėti senajai literatūrai.

Norą tapti dvasininku atėmė Frydricho kolegijoje viešpatavusi vienuolyno tvarka. Mokykla buvo pietistinė, papročiai griežti. Čia niekas nežinojo, kas yra atostogos. Pamokos prasidėdavo septintą ryto, tačiau mokiniai dar prieš šešias turėdavo būti savo vietose. Rytinė malda trukdavo pusę valandos, malda prasidėdavo kiekviena pamoka. Pamokos baigdavosi ketvirtą valandą po pietų. Trečiadieniais ir šeštadieniais vykdavo fakultatyvios matematikos, muzikos, prancūzų ir lenkų kalbų pamokos. Mokytis graikų ir hebrajų kalbų buvo privaloma (šie dalykai įėjo į teologijos programą). Gamtos mokslai ir istorija nebuvo dėstomi. Silpna sveikata trukdė Imanueliui mokytis, bet jį gelbėdavo nuovokumas, gera atmintis, stropumas. Daugelį metų jis buvo pirmūnas, o mokyklą baigė būdamas antras.

1740 m. rudenį, būdamas šešiolikos metų, I. Kantas įstojo į universitetą. Sunku pasakyti, į kokį fakultetą, nes išlikusiuose sąrašuose nenurodyta, kokiam fakultetui studentas priklauso. Karaliaučiuje buvo keturi fakultetai: trys iš jų – teologijos, teisės ir medicinos – buvo laikomi aukštaisiais, o filosofijos – žemesniu. Frydricho Vilhelmo I potvarkiu, studentai galėjo priklausyti tik vienam iš „aukštųjų“ fakultetų („kareivių karaliui“ reikėjo žmonių valstybinėms tarnyboms). Pirmieji I. Kanto biografai manė, kad jis, tėvų pageidavimu, pasirinko teologiją. Tam prieštarauja daugelis motyvų. Ir pirmiausia tie dalykai, kurių studijavimui studentas I. Kantas skyrė daugiausia dėmesio. Gimnazistiškas susižavėjimas filologija užleido vietą gyvam domėjimuisi fizika ir filosofija. Galimas daiktas, kad I. Kantas užsirašė į medicinos fakultetą; vėliau jis pasižymės pavydėtina kompetencija šioje srityje ir netgi parašys darbą apie galvos skausmus.

Filosofo gyvenimas – jo parašytos knygos, labiausiai jaudinantys gyvenimo įvykiai – mintys. I. Kantas neturi kitos biografijos, išskyrus jo mokslo istoriją. Beveik visą savo amžių jis gyveno viename mieste – Karaliaučiuje, niekada nebuvo išvykęs iš Rytų Prūsijos. Jis netroško šlovės, nesiekė valdžios, nepatyrė nei karjeros, nei meilės rūpesčių. Jis nebuvo vedęs.

Išorinis I. Kanto gyvenimas tekėjo ritmingai ir vienodai, galbūt net monotoniškiau negu kitų jo profesijos žmonių. Šito nepasakysi apie vidinį gyvenimą, apie jo dvasios gyvenimą. Čia buvo atliekami nuostabūs žygdarbiai. Gimdavo drąsios idėjos, subręsdavo, kovodavo su kitomis, žūdavo arba sutvirtėdavo kovoje. Mintis klajojo po kontinentus, veržėsi į visatą, stengdamasi pasiekti universumo ribas. Mintis skverbėsi į žmogaus sielos gelmes, siekdama pažinti jo esmę. Mintis pulsavo įtemptai ir dramatiškai. Beveik visos šiuolaikinio filosofavimo atmainos vienaip ar kitaip yra gavusios pradžią iš I. Kanto. Jo idėjos transformavosi, tačiau tebegyvuoja. Pažintis su I. Kanto mokslu – geras pagrindas filosofijos studijoms. Jis pratina savarankiškai mąstyti.

I. Kantas lyginamas su Sokratu, nes jo filosofija žmogiška. Helenų išminčius pirmasis nukėlė filosofiją iš padangių, įtvirtino ją žemėje, nukreipė žvilgsnį nuo kosmoso ir ėmėsi tirti žmogų. I. Kantui žmogaus problema yra pagrindinė. Jis neužmiršta visatos, tačiau svarbiausia jam – žmogus. Kantas mąstė apie būties ir sąmonės dėsnius, siekdamas vienintelio tikslo – kad žmogus taptų žmogiškesnis. Kad jis geriau gyventų. Kad nebūtų liejamas jo kraujas, kad jam nekvaršintų galvos utopijos ir iliuzijos. I. Kantas viską vadina tikraisiais vardais.

I. Kantas visai nebuvo vienišius, atsiskyrėlis, „ne šio pasaulio žmogus“. Iš prigimties jis buvo linkęs bendrauti, o jo išsiauklėjimas ir gyvenimo būdas buvo galantiškas. Tiesiog anksti atsirado viską nustelbiantis jo gyvenimo interesas – filosofija, ir šiam interesui jis sugebėjo atiduoti visą savo gyvenimą. Gyventi jam reiškė dirbti, darbas jam teikė didžiausią džiaugsmą. I. Kanto gyvenimas – žodžių ir darbų, skelbiamų idėjų ir elgesio vienybės pavyzdys. Jis mirė su ramia sąžine, žinodamas, kad įvykdė pareigą.

Nuo vaikystės būsimasis filosofas buvo silpnos sveikatos, jam pranašavo trumpą, neproduktyvų gyvenimą. Tačiau I. Kantas nugyveno ilgus kūrybingus metus, niekada nesirgo. Šitai jis pasiekė savo valios jėga. Jis susidarė griežtą higienos taisyklių sistemą, jų nenukrypdamas laikėsi ir pasiekė stulbinančių rezultatų. I. Kantas pats sukūrė save. Ir šiuo atžvilgiu jis unikalus.

Visą sąmoningą savo gyvenimą I. Kantas ieškojo tiesos. Tačiau tiesa – tai procesas. I. Kantas neištarė tokių žodžių, jis tik vadovavosi jais. Jo niekada neapimdavo jausmas, kad viskas padaryta, kad pasiektas absoliutas. Savo mokslą I. Kantas gerino, tikslino, gludino. I. Kanto gyvenimas – nepaliaujamas dvasios ugdymas, amžinas ieškojimas. Iki pat paskutiniųjų metų, kuriais mintis ištrūko iš jo kontrolės.

I. Kantą skaityti sunku. Suprasti dar sunkiau. Tačiau suprasta mintis džiugina ir taurina. Verta imtis šio darbo: įdėtos intelektualinės pastangos atlyginamos su kaupu. Išrengsi kokio nors įmantraus autoriaus frazę, išlaisvinsi nuo žodžių raizginių – ir prieš tave banalybė arba ir visai nieko nėra. O sudėtingas I. Kanto dėstymas visada susijęs su problemos sudėtingumu, su tuo, kad dažnai jam pirmajam tekdavo paliesti tą problemą. Apie paprastus dalykus I. Kantas kalba paprastai, kartais tiesiog puikiai.

Rašyti apie I. Kantą – garbė ir atsakomybė filosofui. Juo labiau kad egzistuoja giluminis ryšys tarp I. Kanto mokslo ir rusų literatūros klasikų puoselėtų slapčiausių minčių. Užtenka paminėti du vardus – F. Dostojevskį ir L. Tolstojų. Juos, kaip ir I. Kantą, jaudino žmogaus likimas, jie, kaip ir I. Kantas, įžvelgė su juo susijusių kolizijų, prieštaravimų, kataklizmų gelmę.

L. Tolstojus buvo visiškai abejingas G. Hėgeliui, tačiau negalėjo atsitraukti nuo I. Kanto veikalų. Jis buvo tikras, kad jų pažiūros sutampa. Jis surinko ir išleido I. Kanto aforizmus. Rašytojas sakė, kad jam „Kanto gyvenimas visada darė stiprų įspūdį“. Kartą L. Tolstojaus paklausė: „Ar Kanto filosofija prieinama eiliniam žmogui ir ar įmanoma ją populiariai išdėstyti?“ Atsakymas buvo toks: „Populiariai ją išdėstyti būtų didelis dalykas. Įdomu sužinoti, ar esama tokių mėginimų Vakaruose. Šiaip ar taip, tai būtų itin pageidautina“.

Šis aprašymas skirtas tiek filosofo gyvenimui, tiek jo analizei. Tačiau I. Kantas neturi kitos biografijos, išskyrus jo dvasios istoriją. Todėl apeiti filosofiją – neįmanoma.


Bibliografija:

Vertimai į lietuvių kalbą:

Prolegomenai : kiekvienai būsimai metafizikai, galėsiančiai būti mokslu / Imanuelis Kantas. – Vilnius : Mintis, 1972. – 210 p.
Dorovės metafizikos pagrindai / Kantas Imanuelis ; iš vokiečių kalbos vertė Kristina Rickevičiūtė. – Vilnius : Mintis, 1980. – 114 p.
Grynojo proto kritika / Imanuelis Kantas ; iš vokiečių kalbos vertė, įv. str. ir paaiškinimus parengė Romanas Plečkaitis ; red. Ramutė Rybelienė. – Vilnius : Mintis, 1982. – 621 p.
Praktinio proto kritika / Imanuelis Kantas ; iš vokiečių kalbos vertė, įvadinį straipsnį ir paaiškinimus parašė Romanas Plečkaitis ; redagavo Ramutė Rybelienė. – Vilnius : Mintis, 1987. – 205, [1] p. (Iš filosofijos palikimo)
Apie pedagogiką / Imanuelis Kantas ; iš vok. kalbos vertė L. Jovaiša. – Kaunas : Šviesa, 1990. – 60, [2] p.
Sprendimo galios kritika / Imanuelis Kantas ; iš vok. k. vertė, įvadinį straipsnį ir paaiškinimus parašė R. Plečkaitis ; red. R. Rybelienė. – Vilnius : Mintis, 1991. – 372, [1] p. (Iš filosofijos palikimo)
Prolegomenai kiekvienai būsimai metafizikai, galėsiančiai būti mokslu = Prolegomena zu einer jeden kunftigen Metaphysik, die als Wissenschaft wird auftreten konnen / I.Kantas ; iš vok. k. vertė Romanas Plečkaitis. – 2-as leid. – Vilnius : Mintis, 1993. – 203, [1] p.
Grynojo proto kritika / Immanuel Kant ; iš vokiečių kalbos vertė Romanas Plečkaitis. – 2-asis leid. – Vilnius : Mintis, 1996 (Poligrafinių paslaugų įmonė). – 620 p. (Iš filosofijos palikimo)
Politiniai traktatai / Immanuel Kant ; iš vokiečių kalbos vertė Antanas Gailius ir Gediminas Žukas ; sudarė, įvadą ir paaiškinimus parašė Alvydas Jokubaitis. – Vilnius : Aidai, 1996 (Kaišiadorys : Adomo Jakšto sp.). – 196, [1] p. (Atviros Lietuvos knyga)
Tavo gyvenimo prasmė / Imanuelis Kantas ; vertė Algis Matulionis. – Kaunas : UAB "Vada", 2000 (Kaunas : Spindulys). – 116, [4] p.
Religija vien tik proto ribose / Immanuel Kant ; iš vokiečių kalbos vertė ir įvadą parašė Romanas Plečkaitis. – Vilnius : Pradai, 2000 (Vilnius : Bendros įm. UAB "Litimo" sp.). – 254, [2] p. (Atviros Lietuvos knyga)

 

Apie I. Kanto filosofiją:

I. Kanto filosofijos profiliai: str. rinkinys (sudarė A. Degutis), V., Mintis, 1988.
B. Kuzmickas. Kategorinis imperatyvas I. Kanto etikoje, Problemos 2 (14), 1974.
I. Zaksas. I. Kantas ir religija, Problemos 2 (14), 1974.
V. Burovas. Aukščiausios moralinės vertybės genezė ir struktūra I. Kanto filosofijoje, Problemos 2 (14), 1974.
R. Plečkaitis. I. Kanto reikšmė filosofijos istorijoje, Problemos 2 (24), 1979.
Arsenijus Gulyga, Kantas, V., 1989.


Gimė: 1724-04-22
Mirė: 1804-02-12
 
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
 
Blogas komentaras Rodyti?
2007-04-22 21:25
elo
elo
keturi?
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2006-04-22 00:49
Vai
Vai
Estetika, baby, estetika...
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2006-02-14 15:27
yf
yf
uoj kažkaip čia labai man abejotinai parašyta. o pataisyt tuos taškelius skliaustelius ir viską irgi galima būtų.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2006-02-10 01:09
Bangpūtys
O kiek taškelių ir kablelių nereikalingų pribarstyta..
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą