Knygos po lova: Intelektualinio gyvenimo režisieriai

Atostogos yra naivių vilčių laikas. Gal dėl to taip lengvai pažadėjau „Akiračiams“ parašyti apie knygas po mano lova. Iš tiesų laukė atostogos, kurios mano svajonėse buvo skirtos ilgoms skaitymo valandoms jaukioje „Kunkio“ kajutėje arba saulės atokaitoje ant denio. „Kunkis“ – tai nedidelis pramoginis laivas, kurį su sūnumi ir bičiuliais kalėm gerus penkerius metus.

Tačiau naivios viltys neišsipildė. Ne, „Kunkis“ nepaskendo Nemune tarp Kauno ir Rusnės, Kuršių mariose ir lėtai plaukiant prieš skaidrią Minijos srovę – užteko nedidelio remonto, greičiau primenančio nuotykį nei nelaimę. Bėda ar ne bėda buvo tai, kad Lietuvos upės peizažo grožis yra toks stulbinamas, jog apetitas spoksoti į Nemuno deltos meldus pranokdavo kitokios tikrovės pažinimo geismą, kuris dažniausiai sugundo ištraukti iš po lovos (t. y. iš savo ar draugų lentynos) pasiilgtą knygą. Todėl neapsimesiu, kad visa tai, apie ką dabar imuosi rašyti, buvo išimtinai atostogų nuopelnas. Bet kažkas buvo perskaityta būtent per atostogas ir dėl atostogų. Kažkas prilygo atradimams dvasios deltoje.

Raustelėjęs prisipažinsiu, jog paskutinius keliolika metų trumpas poilsio ir ilgesnes tolimesnių kelionių valandas panašiuose kaip vandens lašai oro uostuose bei ne ką įvairesniuose viešbučiuose užmušinėju su kokiu nors anglišku detektyvu rankose. Neprisimenu net pavadinimų, dažniausiai tik autorius. Tuos, kuriuos mėgstu – Tony Hillerman ar Dick Francis. Detektyvus iš tiesų mėgstu, o anglų kalba tapo asmeniniu saviugdos tradicijos reikalu. Kad neprarasčiau jos įgūdžių greičiau nei reikia…

Per šias atostogas skaičiau bemaž išimtinai lietuviškai, išskyrus Jerzio Giedroyco „Autobiografija na cztery ręce“, kuri, kiek man žinoma, yra prieinama tik lenkiškai. Būtent šis tekstas padiktavo maniškės palovio knygų apžvalgos pavadinimą ir sandarą. Bet neišduosiu paslapties. Apie Giedroycą – pabaigoje.

Didžiulės (ir virtualios) neskaitytų knygų krūvos po lova viršuje susiradau tris knygas. Gal dėl to, kad jos buvo beveik tiesiai iš knygyno. Iš man žinomų eruditų tik profesorius Mykolas Riomeris buvo taip sutvarkęs savo skaitymo įpročius, kad naujai perkamos knygos visados buvo grūdamos į tokios krūvos apačią. Man iki tokios tobulybės – šviesmetis. Todėl pasičiupau Jan Caldwell ir Dustin Thomason „Ketverto taisyklę“ („Alma litera“, 2005), Orhano Pamuko „Juodąją knygą“ („Tyto Alba“, 2005) ir, žinoma, Umberto Eco iliustruotą romaną „Paslaptingoji karalienės Loanos liepsna“. („Tyto Alba“, 2006). Pasičiupau būtent išvardyta tvarka.

Tik vėliau supratau, kad tuos kūrinius jungia iš pradžių nesuvoktos grandys.

„Ketverto taisyklė“ – amerikietiška laisvalaikio knyga tiek savo turiniu, tiek lietuviško vertimo materialiu požiūriu: puošnus, auksu švytinčiomis raidėmis primargintas viršelis, bet prastai sumaketuotas ir prastame popieriuje atspaustas vidus. Kontrastas, tinkantis knygų prekybai „maksimose“. Lygiai kaip dvejopas standartas pavardžių rašymo atveju. Autoriai viršelyje džiaugiasi originaliomis savo vardų ir pavardžių formomis, o herojų vardai tekste jau rašomi it kokie joniukai ir petriukai.

Holivudo pasakos scenarijumi dvelkianti fabula: Prinstono studentai, bestudijuodami ir bežaisdami paaugliškus žaidimus, susiduria su sena paslaptimi, atklystančia iš XV amžiaus spaudinio „Hypnerotomachia Poliphili“. Daugelio tyrinėtojų interpretuotas kūrinys – ir tai ne autorių pramanas, o mokslinis faktas – šįsyk pasiduoda jaunatviškam mįslių įminimo įkarščiui. Istorija prabyla dabarčiai, galų gale materializuodama atlygį už kantrų studiozų darbą. Laiminga pabaiga Renesanso kūrinių saugykloje.

Siužetas greitai slysta nuo scenos prie scenos, nedideli skyreliai apsunkina nebent tuo, kad kužda klausimą, ar pasakojimo nelygumai yra susiję su ta aplinkybe, jog knyga parašyta dviejų autorių. O gal svarbiausia, kad jaunų autorių? Kadaise rusai bandė įsivaizduoti, kaip Ilfas su Petrovu kartu rašė savo knygas. Žinoma, „Ketverto taisyklė“ nepasiekia „Aukso veršio“ ar „Dvylikos kėdžių“ literatūros lygio. Tačiau nesunkiai leidžia nuspėti efektingą kino filmą, kurį galima sukurti pagal tokį scenarijų.

„Ketverto taisyklė“ neabejotinai turi labai daug patrauklių šiuolaikinės masinės literatūros savybių. Kaip ir „Da Vinčio kodai“, kaip ir daugybė detektyvinių siužetų knygų, parašytų Vakaruose, šis romanas aprėpia labai daug paprastą smalsumą tenkinančios informacijos. Susidorojus su pagundomis sumaišyti fikciją ir mokslinės tiesos žodį, švelniai atskyrus tuos informatyviuosius epizodus nuo įsivaizduotos fantazijos plotmių, galima gana lengvai suderinti skaitymo malonumą ir pažinimo naudą. Gal dėl to negraužia sąžinė šią knygą perskaičius. Panašiai kaip Dick Francis, Tonny Hillerman ar John Grisham romanus. Praktiškas malonumas.

Orhano Pamuko „Juodoji knyga“ buvo tikras atostogų atradimas. Jau senai neskaičiau tokios didelės knygos. Tai didelė knyga didelės literatūros požiūriu.

O. Pamuko herojai yra rašto ir spaudos žmonės. Veiksmo vieta – šių dienų Stambulas. Tačiau toks Stambulas, kurio nepamatysi pro turistinio autobuso langą. O fabula, kaip ir dera šiuolaikiniam, nuobodulį išvaikančiam romanui – panardinta neaiškume, sufijų mistikos nuotaikoje, galų gale dingusios moters paieškose, pasibaigusiose mįslingomis žmogžudystėmis.

Tai labai rytietiška knyga, bet rytietiška ne egzotiško Oriento prasme, o tam tikromis turkų visuomenės panašybėmis su jų šiauriniais kaimynais rusais. O šiuos kaimynus mes tikrai pažįstame. Tai tas pats žmogaus negalėjimas būti savimi, tas veržimasis iš bendruomeninio, gentinio-gimininio uždarumo, tas pats beviltiškas Vakarų kultūros absorbavimas sumokant didžiausią savo tapatybės ir darnos su gyvenimu praradimo kainą.

Knyga sukonstruota taip, kad detektyvinė istorija apipinama storais iš senovės, iš religinės islamo patirties atklystančiais pasakojimais, kuriems iššifruoti iš tiesų reikia pasitelkti papildomos literatūros. Antra – tai grandinė pasakojimų, sukurtų talentingo pasakotojo. Galiausiai net paskaičius pagalbinius skaitinius neretai reikėjo susitaikyti su bejėgiškumo jausmu, apglėbiančiu po to, kai keliskart perskaitytas epizodas nepaisant intriguojamo pasakojimo lieka nesuprastas.

Retai pakartotinai skaitau knygas. Bet jaučiu, kad Pamuko „Juodoji knyga“ neapdulkės po mano lova kartu su kitomis skaitytomis ir neskaitytomis knygomis. Žinau viena – ši knyga – tai išminčiaus bylojimas apie žmogaus, negalinčio būti savimi, dramą. Ji atsitinka ir šiandieniuose Vakaruose, ir Rytuose. Žinau, kad dar prireiks šios išminties.

Ne paveikslėliai sugundė atsiversti iliustruotą Umberto Eco romaną „Paslaptingoji karalienės Loanos liepsna“. Tiesiog iš smalsumo ir akademinės pareigos stengiuosi perskaityti viską, kas man prieinama šio žymaus mokslininko ir rašytojo kūryboje. Tačiau prisipažinsiu, kad pasirinkdamas atostogų skaitymui šią knygą, jau buvau „Akiračiams“ pasižadėjęs parašyti palovio bibliotekos apžvalgą. Vėliau įkaitinęs vaizduotę atradau tą žavią aplinkybę, kuri buvo susijusi su svarbiausio herojaus, pravarde Jambas – senųjų knygų eksperto ir prekybininko, pomėgiais. Ir čia it koks neįmintų istorijos paslapčių simbolis atsirado „Hypnerotomachia Poliphili“...

Tada šmėkštelėjo galvoje mintis, kurią neretai drįstu pakartoti per paskaitas savo istoriografijos kurso studentams. Praeitis ir istorija yra skirtingi dalykai. Pirmoji reiškia visa tai, kas buvo, nepriklausomai nuo to, žinom ar nežinom, kas buvo. Istorija – tik tai, ką gebam ir geidžiam žinot iš tos praeities. Praeitis didesnė ir galingesnė už istoriją, o nežinomybės ir paslapčių gelmė gerokai pranoksta mūsų pažinimo galias.

Umberto Eco mane sužavėjo dar „Rožės vardu“, kurį kadaise, prieš veržlų lietuvių knygų leidėjų spurtą, varganai gliaudžiau angliškai. Akademinio žinojimo, galimų interpretacijų bei fantazavimo dermės paieškomis Eco nuolat sugrąžindavo mano ausims Klėjos ir Kaliopės dueto garsus. Tai yra istorijos mokslo ir meno sąlyčio grožis, lyg patvirtinantis Hayden White „Metaistrijos“ ilgesį, kad istorijos mokslas dar gali būti toks, koks jis buvo XIX amžiuje – žavingame istorizmo amžiuje.

Iliustruoti romanai Vakaruose įeina į madą. Prisipažinsiu, kad nesu joks ekspertas šiam atvejui. Apskritai manau, kad iliustracijos neretai gadina rimtus reikalus. Tai galioja net meno istorijos knygoms. Tačiau „Paslaptingajai karalienės Loanos liepsnai“ ši taisyklė negalioja. Į knygą atklydę prieškario italų komiksai, plakatai, knygų ar garso įrašų plokštelių. viršeliai yra vienu metu ir pasakojimo taupumo priemonė, ir rašytojo tiriamas informacijos laukas, ir knygos iliustracijos žaislas. Skaitant užtenka pasirinkti vieną iš tų požiūrio kampų, kad manieringos beprasmybės įtarimas išnyktų.

Umberto Eco romanas gal net labiau nei ankstesni jo grožiniai kūriniai struktūruotas taip, kad fikcijos ir mokslinės žiūros plotmės yra aiškiai pastebimos. Visa fabula išsitenka tarp dviejų knygos herojaus insulto priepuolių. Vienas palieka kūniškos egzistencijos laisvę, bet atima didesnę dalį kognityviosios atminties, kitas – paskutinei gyvenimo akimirkai sugrąžina atmintį, tačiau atveria vartus kūno mirčiai. Mirčiai – tad ir žmogaus egzistencijos paslapčiai, nutviekstai paslaptingos karalienės Loanos liepsnos – ironiškai fiktyvaus vaizdinio, atklydusio iš menkaverčio prieškario metų komikso. Individualioji herojaus atmintis gerus keturis šimtus teksto puslapių rekonstruojama vartant žurnalų ryšulius, senus sąsiuvinius, šeimos nuotraukas. Viskas panardinama į rūką ir senai klausytos muzikos literatūrines aplinkas. (Mano siela šiūruoja tramvajaus langus, paskęsdama tyvuliuojančiame žibintų rūke. Rūkana, mano skaisčioji sese... Tirštas, matinis rūkas slopina garsus, gimdo beformius vaiduoklius...) Umberto Eco fikcija itin patraukli skaitytojo persikėlimui ją. Bent mano atveju ši diagnozė gali būti paliudyta. Rūkas yra sąlyčio tarp manęs ir rašytojo vaizduotės vaiduoklių būdas.

Išgalvoto herojaus atminties rekonstrukcijai Umberto Eco suteikia neabejotinai mokslinės, istorinės antropologijos bruožus. Įsivaizduoju panašiai sukonstruotą knygą, kurioje meninės fikcijos funkcija būtų tiesiog nutolstančios epochos, jau pamažu besitraukiančios iš mūsų kognityviosios atminties lauko, atpažinimo simuliacija. Senai neskaičiau rišlesnio ir įtikinamesnio teksto, kuriame būtų atskleistas mentalinių visuomenės lūžių procesas fašizmo (mums – komunizmo) euforijos metais.

Ne, nebandysiu įrodinėti, kas atsitinka tokias knygas skaitančiam.

Galiausiai priartėjame prie žadėtos paslapties ir taip pat mano knygų apžvalgos pavadinimo. Atvirai sakant, čia reikalas pasisuka link tokios krūvos knygų, kurių po viena – net senoviška ir net dvigule – lova tikrai nesukiši. Nors visa ši spaudinių masė yra susijusi su dviem šiandien minėtinom pavardėm: J. Giedroyco ir ilgamečio VDU Humanitarinių mokslų fakulteto žurnalo „Darbai ir Dienos“ redaktoriaus prof. Leono Gudaičio. J. Giedroycas pasauliui iškyla kaip unikalus redaktorius, kurio emigracijoje Paryžiuje redaguotas politikos žurnalas „Kultura“ (nuo 1947 iki 2000 metų išleista per pusę tūkstančio tomų!) neabejotinai buvo svarbi lenkų geopolitinės vaizduotės ir net tapatybės lūžio sąlyga. Nemeluosiu, kad nuo seno sklaidžiau šį žurnalą (net lietuviškų „Metmenų“ nespėjau skaityti). Bet kai ką tikrai skaičiau labai įdėmiai. Svarbiausia šiame epizode yra aplinkybių sutapimas. Dar prieš vasaros atostogas buvau pakviestas perskaityti referatą Varšuvos universiteto rengiamoje didelėje konferencijoje J. Giedroyco 100-mečiui. Konferencija įvyko rugsėjo 25– 28 dienomis. Tad buvau aplinkybių verčiamas imtis skaitymo. Neabejodamas apsisprendžiau išstudijuoti jo „Autobiografija na cztery ręce“ (Warszawa, Czytelnyk, 1994). Šios knygos pavadinimas atsirado todėl, kad senstelėjęs redaktorius pasidalijo savo asmeninio gyvenimo pasakojimais su garsiu filosofu Krzysztofu Pomianu. Šis iš įrašo rekonstravo pasakojimą. Taip atsirado „Autobiografija keturioms rankoms“. Dar viena aplinkybė mano galvoje susvarbino redaktoriaus autobiografijos tekstą. Per vasaros karščius sužinojau, kad L. Gudaitis apsisprendė baigti savo redaktoriaus karjerą ir kartu su naujai išrinkta universiteto vadovybe ima gundyti mane imtis jo pradėtų darbų tąsos. Nepuoliau sakyt „taip“ it nuogas į eketę. Pirmiausiai daug kartų pakartojau mintyse seną rusišką anekdotą. Vienas žmogus klausia kitą: „Ar jūs grojate fortepijonu?“. Šis ilgai negalvojęs atsako: „Galimas dalykas. Niekad nebandžiau...“ Tad, nors ir buvau „Darbų ir Dienų“ redakcinės kolegijos narys nuo pat žurnalo atgaivinimo prieš dešimtį metų, turėjau imtis jo numerius vartyt iš naujo, ieškot redaktoriaus užuominų. Belaukdamas, kol jis sekdamas J. Giedroycu parašys savo memuarus, turėjau gilintis į pastarojo knygą, kad bent kiek susivokčiau tų iškilių redaktorių darbuose ir dienose. Palovio knygų apžvalgos pavadinimas? Jį padiktavo J. Giedroyco prisipažinimas autobiografijoje. Jis pasakė, kad savo redaktoriaus misiją palygintų su režisieriaus darbu. Iš tiesų, kuo gi daugiau turėtų būti tie kilnūs intelektualai ir mokslininkai, kurie savo vaizduotės ir įsitikinimų peizažą tapė kitų – kartais net talentingesnių už save – vizionierių rankomis? Jei J. Giedroyco „Kultura“ būtų patekusi į lenkų ar dar labiau – lietuvių mokslo biurokratų rankas, visa tai greičiausiai būtų išėję per kaminą. Vargu ar tai pajėgs suprasti Lietuvos mokslo administratoriai, panašūs Giedrių Viliūną – išskirtinį humanitarą technobiurokratų giminėje Vilniuje. Tai jo, kuklaus literato su viena nebloga knyga apie istorinį lietuvių romaną ir viena menkesne CV publikacija, biurokratinė diagnozė vos nesunaikino „Darbų ir Dienų“. O gal tai pastūmėjo redaktorių L. Gudaitį užbaigti savo karjerą anksčiau laiko? Negi iš tikrųjų tik emigracija, tik vidinis egzilis gali išgelbėti humanistiką nuo intelektinių atgrubnagių? Kokį save paliudija J. Giedroycas aptariamoje knygoje? Yra daug stebėtinų dalykų tankiame jo pasakojimo audinyje. Tačiau tik viena kita detalė gali tilpti „Akiračiuose“. Būsimasis redaktorius brendo liberaliai nusiteikusių pilsudskininkų aplinkoje. Baigdamas teisės studijas Varšuvos universitete jis jau buvo išgarsėjęs „Bunt mlodych“ („Jaunųjų maištas“) redaktorius. Jo veikloje nuostabiai derėjo intelektualinis skonis, literatūros ir poezijos vaizduotė, politinių idėjų mišinys. Gal dėl to pokaryje atsiradusi „Kultura“ nuolat jungė estetinę, moralinę ir politinę plotmę. Dar vienas nuolat reikšdavęsis J. Giedroyco bruožas išryškėja autobiografijoje. Keliolika metų jis dirbo įvairiose Lenkijos ministerijose padėjėju, savotišku spaudos atstovu, bet niekad neįgijo beveidžio klerko savybių. Nenustojo leidęs „Bunt Mlodych“, kuris vėliau subrendo ir išaugo į solidesnį „Politikos“ žurnalą. Ar ne nuostabi savybė: autoritarinio režimo sąlygomis ministerinis tarnautojas dar ir redaguoja periodinį leidinį bei savo vardu rašo kritinius ano meto gyvenimo tekstus? Vis dėlto kažkas ypatinga slypi toje epochoje, kurią visiškai uždengia II pasaulinio karo katastrofa. Tai, kuo buvo žavinga, nors ir liūdnai pasibaigusi Veimaro respublika, galioja ir Lietuvai, ir Lenkijai. J. Giedroyco „Autobiografija“ galėtų būti naudinga lietuviams, bet vertimas turėtų būti aprūpintas ne ką mažesnio storio paaiškinimų, komentarų, biogramų pluoštu. Kažin ar visa tai bus greitai padaroma. O praktiška viso to pamoka yra tokia: žurnalus ir laikraščius, kuriuose dar ginamos idėjos, yra verta leisti besąlygiškai. Nesvarbu kokiomis liniuotėmis ir žirklėmis šiandien ginkluotųsi mokslo ir humanistikos politikos praktikai. Todėl reikia ir „Baltų lankų“, ir „Aidų-Naujojo Židinio“. Reikia ir „Kultūros barų“, ir, žinoma, „Akiračių“. *** *** Leono Gudaičio, puikaus XX amžiaus pirmosios pusės lietuvių literatūrinio gyvenimo žinovo, redaguoti „Darbų ir Dienų“ tomai irgi buvo pažymėti redaktoriaus ir intelektinio gyvenimo režisieriaus misijos ženklu. Užbaigdamas savo redaguotų 30-ties tomų ciklą L. Gudaitis atsisveikindamas išdėstė: Yra dvejopi redaktoriai: vieni jaučia, ko nori, kiti žino, ko reikia. Pastariesiems viskas aišku kaip ant delno, o kas nelabai aišku, tai išsiaiškina paklausinėdami, įsidėmėdami. Pirmieji, kurių tėra mažuma, visuomet jaučiasi ne savo kailyje, kamuojasi ieškodami knygose, aplinkoje, savyje to, kas galėtų būti ar turėtų tapti... ( „Darbai ir Dienos“, t. 45, 2006, p. 291.) Kadaise visai panašiai savo kūrybinį klupinėjimą, kritimą ir ropštimąsi iš supratimo duobių aprašė Vytautas Kavolis, emigracijoje išleidęs į gyvenimą lietuvišką J. Giedroyco „Kulturos“ atitikmenį – pusmetinį žurnalą „Metmenys“. Norėtųsi tikėt, kad intelektualinio gyvenimo režisieriai nėra tik praėjusios epochos simbolinės figūros. Ir norėtųsi tikėt, kad visa tai dar turi prasmę ir ateitį.