Rašyk
Eilės (78093)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 13 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Knygos po lova

2007-05-23
Dvi savaites gyventi bei dėstyti Italijoje, savaitgaliais važinėti į Florenciją, ilgas valandas leisti Uffizi’o galerijoje prieš Giotto, Masaccio, Cimabue’s, Paolo Uccello, Piero della Francesca’os, fra Filippo Lippi’o, Sandro Botticelli’o, Leonardo darbus, knygas su kurių reprodukcijomis apsikabinęs užmigdavau vaikystėje – ir po lova neturėti itališkų knygų ar istorijų būtų tiesiog nedovanotinas sąvokų painiojimas.

Kaip įsijausti į vietos genijų ir pamėginti suvokti, kokiu būdų ši unikali šalis, ilgus šimtmečius fragmentuota ir politiškai silpna, karingų ir politiškai gerai organizuotų valstybių apsupta bei jų manipuliuojama, sukūrė kultūrą, be kurios nebūtų Europos? Tik skaitant ten kažką rimta – ten, kur visa tai įvyko. Sykiu dar ir mėginti atidengti vieną kitą simbolinį šios nuostabios kultūros kodą.

Laimei, viskas taip susiklostė, kad darbas ties naująja knyga apie galią ir vaizduotę, lygiai kaip kurso „Politika ir literatūra: Rytų Vidurio Europos perspektyva“ dėstymas Bolonijos universitete (Forlì akademiniame miestelyje), mane privertė dar kartą gilintis į Niccolò Machiavelli’o idėjas. Keista, kad šis Florencijos humanistas, politikas, diplomatas, komediografas ir istorikas daugelio Europos rašytojų ir filosofų akyse tapo baisiuoju modernybės veidu, moderniosios politikos Volandu, esą sunaikinusiu tikėjimą, normatyvinę politikos teoriją ir panašiai.

Machiavelli’u baisėjosi Elžbietos epochos didieji anglų dramaturgai ir poetai, ypač – Williamas Shakespeare’as ir Christopheris Marlowe. Antra, netrūko ir tokių, kurie žavėjosi Machiavelli’u – pradedant Herderiu, Fichte, Hegeliu, Marxu ir baigiant XIX a. italų patriotais karbonarais (carbonari) bei kovos už Italijos suvienijimą – Risorgimento – herojais.

Tad dar kartą skaitau legitimiam monarchui arba valdžią uzurpavusiam despotui skirtą „Valdovą“, o sykiu ir kitą, teoriškai gerokai rimtesnį jo veikalą, skirtą respublikonui ir piliečiui – „Samprotavimai apie pirmąją Tito Livijaus dekadą“. Skaitau ir aiškiai suvokiu, kad toks mąstytojas galėjo atsirasti tik šalyje, kurioje Bažnyčia turėjo daugiau politinės galios nei bet kurioje kitoje ano meto Europos šalyje. Iš čia jo priešiškumas popiežiaus Aleksandro VI politikai bei žavėjimasis jo nesantuokinio sūnaus, Valensijos kunigaikščio ir popiežiaus kariuomenės vado Cesare’s Borgia’os veiksmais suvienijant Romaniją ir centralizuojant politinę galią bei valdžią fragmentuotoje Italijoje.

Matydamas, kas vyksta Italijoje, Machiavellis ne tik atmetė valdžios sakralinės kilmės ir dieviškos prigimties idėją (taikliu Ernsto Cassirerio pastebėjimu, kad valdžia yra iš Dievo, toje kruvinoje ir savivalės pilnoje epochoje galėjo patikėti tik visiškai atsiję ir jokių sąlyčio taškų su tikrove neturintys žmonės), bet ir idealizavo pagonišką senovės Romos Respubliką, tvirtai tikėdamas, jog pagonybė politiškai buvo gerokai efektyvesnė už krikščionybę, sutvertą individualios sielos išganymui, o ne politiniam tauto sutelkimui ir kovinės dvasios bei šlovės sukūrimui. Atviro žavėjimosi pagoniškuoju pasauliu, jo narsa ir pilietinėmis dorybėmis, o dar svarbiau – krikščionybės politinės diskvalifikacijos ir politinės galios desakralizacijos Europa (tiksliau – jos konservatyvūs mąstytojai ir rašytojai) ir neatleido Machiavelli’ui.

Tokioje epochoje buvo tik du keliai – arba nueiti Martino Lutherio ir kitų religinių reformatorių keliu (sukilti prieš korumpuotą ir jėgos žaidimuose paskendusią popiežiaus politinės galios struktūrą), arba rinktis radikalią epochos kritiką jai statant priešpriešiais Antikos pasaulio išmintį bei dorybes. Pastaruoju keliu nuėjo didžioji dauguma humanistų, pasirinkusių ne devotio moderna ir religijos reformavimą, o studia humanitatis ir sugedusiai dabarčiai alternatyvios praeities atradimą – ne tik Machiavellis, bet ir Thomas More’as, Erazmas Roterdamietis, François Rabelais.

Kita vertus, lyginant su šiais Renesanso mąstytojais, t. y. jo amžininkais, Machiavelli’į ištiko nepavydėtinas likimas – turbūt nėra nė vieno Renesanso rašytojo, kurį būtų mėginama taip paraidžiui skaityti. Visi nors šį bei tą apie Renesanso simbolinį mąstymą, antižanrus, satyras, parodijas, groteskus, karnavalinę kalbos ir juoko kultūrą bei ezoteriką nutuokiantys interpretatoriai sutinka, kad negalima paraidžiui skaityti More’o „Utopijos“ ir Erazmo „Pagiriamojo žodžio kvailybei“, kad šie kūriniai, lygiai kaip ir Rabelais „Gargantiua ir Pantagriuelis“, reikalauja itin sudėtingos hermeneutikos.

Kodėl tad šitų rašytojų ir mąstytojų amžininkas Machiavellis, naudojęs daugybę koduotos kalbos triukų ir simbolių, iki šiol dažniausia skaitomas paraidžiui? O juk net ir liūto bei lapės metaforos nėra tokios jau aiškios ir paprastos, kaip neretai tariasi žiną rimtam Machiavelli’o skaitymui nepasirengę žmonės. Mano kolega ir bičiulis iš Bukarešto universiteto, labai įdomus rumunų filosofas, politikos teoretikas bei politinių idėjų istorikas Catalinas Avramescu yra iškėlęs hipotezę, kad karštas respublikonas Machiavellis žavėjosi Venecijos Respublika ir jos konstitucija. O juk liūtas – tai Venecijos simbolis.

Dar dažniau Machiavellis traktuojamas stulbinamai neistoriškai – aš tuo nenoriu pasakyti, kad visas idėjas reikia tempti prie istorinio konteksto ir viską juo aiškinti, bet nesuvokti situacijos žmogaus, kuris metė iššūkį šeimai, su pertraukomis valdžiusiai Florenciją daugiau nei tris šimtus metų (t. y. Medici’ų dinastijai), vadinasi, nesuvokti ano meto Florencijos politinio gyvenimo ir jo logikos. Juk Machiavelli’o akyse, Florencijos Piazza della Signoria (kurią lankydamas mąsčiau apie šiuos didžiuosius Florencijos politikos aktorius) buvo nužudytas prieš Aleksandro VI amoralumą ir cinizmą sukilęs dominikonų vienuolis Girolamo Savonarola. Nepaklausęs Machiavelli’o, kad reikia nepalikti savo priešų ir arba juos išžudyti, arba deportuoti ir vis kaitalioti jų buvimo vietą, geraširdis Florencijos valdovas gonfalonjeras (il Gonfaloniere) Piero’as Soderinis vėliau tų pačių Medici’ų buvo nuverstas ir turėjo bėgti iš Florencijos. Štai iš kur Machiavelli’o fiksavimasis ties gerais, dorais, bet politinių instinktų bei galių (animo, virtù, fortuna) neturinčiais žmonėmis – trapiais ir pažeidžiamais, galinčiais tapti lengvu niekšų grobiu. Argi Machiavelli’o priešiškumas galingai ir jokių skrupulų neturėjusiai Medici’ų šeimai byloja apie jo principų stoką ar oportunizmą?

Žinoma, negalima vaizduoti Machiavelli’o buvus angelu – tai ambivalentiškas ir gan pavojingas mąstytojas, nebetikintis religine bei edukacine politikos galia ir atvirai pripažįstantis tik politiką kaip valdžios mechaniką. Sykiu jis tiesą sutapatino su sėkminga praktika – ne iš normų ir principų gali būti konstruojama politinė praktika, o priešingai – sėkminga ir istorijos patikrinta, veiksminga tiesa (verità effettuale) yra ne kas kita kaip sėkminga praktika, kuri ir turi sukurti normatyvinę dimensiją politikoje ir tapti pripažinta išmintimi.

Ką gi, tenka pripažinti, kad tai lūžis politinės minties istorijoje – gerokai didesnis, nei atviri ir amžininkus šokiravę Machiavelli’o patarimai Lorenzo’ui Medici (kuriam ir dedikuotas jo Valdovas). Machiavelli’o mintys nuskamba stulbinamai moderniai ne tik jo epochoje – jos buvo novatoriškos ir įkvepiančios XIX a. mąstytojus. Paprastai šnekant, iš sėkmingų ir nenugalimų bestijų kyla ne tik institucijos, bet ir politinės etikos normos bei politinio elgesio standartai – o juk tai buvo parašyta trys šimtai metų iki Friedricho Nietzsche’s! Lygiai kaip idėja apie tiesą kaip sėkmingą praktiką, kurią patikrina tik istorija, o ne teoretikai, negalėjo nepaveikti Marxo. O ką jau kalbėti apie Machiavelli’o įžvalgą apie religiją, kuri, anot jo, visų pirma yra praktiškai būtina visuomenei – kaip mobilizuojanti, elgesį formuojanti ir naudingai įrėminanti jėga. Tai tiesiog socialinė konstrukcija, jei norite, be kurios nebūtų įmanomas joks civilizuotas ir organizuotas visuomenės gyvenimas. Juk liaudžiai reikia ne sudėtingų tikėjimo klausimų ar juolab teologinių debatų, o aiškių ir orientuotis padedančių tiesų. Ką jau prie to bepridurti galėjo Voltaire’as...

Kita knyga, be kurios sunkiai save įsivaizduoju save užmiegantį Italijoje – tai nuo vaikystės mano mylimos Stendhalio „Italų kronikos“. Italiją visam gyvenimui pamilęs ir ją laikęs savo sielos tėvyne prancūzų rašytojas yra palikęs nuostabias renesansines istorijas, kurias šiandien skaitau kaip literatūros kūrinius, leidžiančius man atsekti ne vieną rimtą istorijos filosofijos, kultūros filosofijos ir politikos filosofijos problemą. Pavyzdžiui, Stendhalio mintis vienoje iš „Italų kronikų“ novelių „Čenčių šeima“, kad Don Chuanas (Žuanas) yra šimtaprocentinis krikščionybės fenomenas jau vien todėl, kad malonumas ir aistra negali likti nepaženklinti blogio ir nuodėmės krikščioniškoje Europoje. Kiek jaunų ir turtingų plevėsų – tokių kaip genialiojo ispanų vienuolio dramaturgo Tirso de Molinos (Gabrielio Téllezo), o vėliau ir Molière’o aprašytasis Don Žuanas – buvo net niekieno nepastebimi senovės Atėnuose ir Romoje. Bet ten religija buvo šventė, ji ragino žmones mėgautis gyvenimu, o su tuo, kaip žinia, vėliau negalėjo susitaikyti krikščioniškoji Europa.

Pasak Stendhalio, žmogaus aistra yra pražūtinga, o malonumas nuodėmingas tik ten, kur jis supriešintas su religiniu jausmu – o juk didžioji renesansinė Europos (ypač italų) kultūra siekė šiuos jausmus sutaikyti. Stendhalis pastebi, kad mes nuolat kartojame, jog krikščionybė sušvelnino papročius ir žmonių jausmus. Tai tiesa, bet kyla klausimas – ar to paties nebūtų padaręs ilgiau egzistavęs Antikos pasaulis? Anot Stendhalio, „Eneida“ yra daug švelnesnė už „Iliadą“.

Štai jums literatūra, svarstanti filosofinę problematiką. Stendhalis čia kalba taip, kad jo mintys, perkeltos į Niccolò Machiavelli’o, Giambattista’os Vico ar Davido Hume’o veikalus, tikrai nepadarytų jiems gėdos. Beje, neprastai jos mintys atrodytų ir Stendhalio amžininkų filosofų kūriniuose. Stendhalis čia susisieja su Machiavelli’o ir kiek vėliau sero Francio Bacono pradėtais debatais apie tai, ar modernioji Europa su savo mokslu ir kultūra turi kokių nors esminių pranašumų prieš Antiką, ar tėra viso labo tik nuolatinis tolimas nuo didžiosios klasikinės epochos ir jos idealų. Tai vienas iš didžiųjų klausimų, kurio sukurta teorinė ir moralinė įtampa formavo didžiąją Europos tapatybę.

Kita novelė, kuri dar labiau susišaukia su Machiavelli’u, yra „Vanina Vanini“. Tai istorija apie XIX a. italų aristokratę, įsimylėjusią iš kalėjimo pabėgusį, sužeistą ir jos tėvo rūmuose priglaustą bei išgelbėtą devyniolikos metų karbonarą Pietrą Misirilį (Pietro Missirilli). Įdomu, kad nors veiksmas vyksta 1832 metais, čia esama aliuzijų į ankstyvąją renesansinę (t. y. ikišekspyrišką) novelę apie Romeo ir Džuljetos meilės pradžią – tai dar Luigi da Porto versija, kurioje Džuljeta įsimyli Romeo (ar bent jau negali atplėšti akių nuo jo), apsirengusio mergaitės rūbais. Kaip žinoma, Williamas Shakespeare’as savo tragedijoje rėmėsi ne Luigi’o da Porto, o vėlesne Matteo Bandello versija.

Taigi – Stendhalio Vanina Vanini įsimyli sužeistą gražią mergaitę Klementiną (ar yra pavergta jos grožio), kuri netrukus pasirodo besanti iš kalėjimo pabėgęs sužeistasis karbonaras. Gražus devyniolikmečio veidas, angeliškos akys ir ilgi plaukai puikiai padeda jam apsimesti mergina. Prasideda aistringas romanas, kuris jaunąjį karbonarą beprotiškai įsimylėjusią Vaniną priveda prie slogaus atradimo, kad jos mylimajam venta (karbonarų kovinė grupė, kurios vadu jis tampa) ir kova už Italijos laisvę yra vis dėlto svarbesnė už ją.

Kurį laiką šelpusi karbonarus ir savo turtais padėjusi jiems įsigyti gerų ginklų, Vanina, sužinojusi, kad Pietras su savo venta rengia itin rizikingą, bet puikiai sumanytą sąmokslą prieš valdžią, išduoda jo draugus, bet į sąrašą neįtraukia paties Misirilio. Visi suimami; Pietras, nepakeldamas baisios gėlos ir siaubo, kad ant jo, likusio laisvėje, krenta įtarimas, pats pasiduoda valdžiai. Mėgindama gelbėti Pietrą, Vanina eina itin toli – sutinka ištekėti už turtingo ir ją dievinančio jauno Romos aristokrato, turinčio įtakingų politinių ryšių.

Jai pavyksta pasimatyti su Misiriliu, bet šis kalėjime tampa dar karštesniu patriotu, o sykiu jo meilę Italijai lydi sustiprėjusio religinio jausmo ir fatalizmo proveržiai. Misiriliui atvirai pasakius, kad jų meilė neturi jokios ateities ir kad jis yra visų pirma Italijos patriotas, kurio gyvybė priklauso tėvynei, Vanina jam prisipažįsta padariusi baisų nusikaltimą ir išdavusi jo ventą. Kadangi vienas iš Misirilio draugų, vedamas į kalėjimą, nusižudo, ant jos sąžinės krenta itin sunkus nusikaltimas. Kalėjimo sargybiniui tenka ginti Vaniną nuo Misirilio, mėginančio grandinėmis užmušti išdavikę meilužę. Viskas baigiasi tuo, kad Misirilis lieka kalėjime (Vaninai vis dėlto pavyksta išgelbėti jam gyvybę), o Vanina Vanini išteka už ją dievinančio kunigaikščio don Livijaus Savelio.

Šią istoriją dievinu nuo vaikystės – gal dėl politinių idėjų, ryškių charakterių ir stiprių jausmų persipynimo, kuris literatūrai visada garantuoja kokybės ženklą. Žinau, kad Roberto’as Rossellinis 1961 metais ekranizavo „Vaniną Vanini“, bet jo filmo nesu matęs. Kad ir kaip būtų, reikia atidengti kortas – kuo gi mane taip sužavėjo ir suintrigavo ši novelė. Spėju, kad labai makiavelišku motyvu.

Vieno iš aistringų meilės prisipažinimų metu Misirilis sušunka, kad myli Vaniną labiau už gyvenimą, kad mielai vyktų su ja į Ameriką ir būtų laimingas, bet, aiman, Italija nėra išvaduota iš barbarų jungo (Stendalis, „Italų kronikos“, Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1958, p. 19). Kitoje vietoje jis jau prisiekia visas savo jėgas paaukoti Italijos išvadavimo iš barbarų jungo reikalui (p. 24). Man ilgai knietėjo pagaliau sužinoti, kas gi tie barbarai? Vaikystėje intuityviai jaučiau, kad visi, kas siekia atimti laisvę iš didingos Italijos, yra patys tikriausi barbarai. Novelėje minimas Napoleonas ir jo epochos Prancūzija? Austrai? Su užsienio jėgomis kolaboruojantys italai, visų pirma popiežiaus valstybė ir karabinieriai?

Man prireikė sulaukti 44 metų ir atsidurti Italijos mieste Forlì, kad aš pagaliau viską suverčiau į rišlią loginę grandinę. Beje, Forlì miestas ne kartą minimas „Vaninoje Vanini“, mat Misirilio venta rengia sąmokslą būtent Forlì, o jam nepavykus, ten atsiduria suimtieji karbonarai. Juk Misirilis, kalbėdamas apie barbarų jungą, pakartoja Petrarchos garsiuosius žodžius „Liberar l’Italia de’ barbari“, parašytus 1350 metais. Šiuos žodžius vėliau pakartos Machiavelli’o „Valdovo“ pabaigoje, ragindamas Lorenzo’ą Medici’į pagaliau ryžtingai suvienyti Italiją ir išvaduoti ją iš barbarų jungo (t. y. prancūzų). Šiuos žodžius vėliau pakartos popiežius Julijus II, o galiausiai ir XVIII a. italų poetas bei dramaturgas grafas Vittorio Alfieri, dar prieš lordą George’ą Gordoną Byroną ir ne mažiau aistringai už jį nekentęs tironijos (būtent jis Machiavelli’į pavadino dieviškuoju Machiavelli’u – „divino Machiavelli“.

Nuostabu, kad šią temą išplėtoja prancūzų rašytojas – o juk ji leidžia atsekti Machiavelli’o minties ir sentimento pėdsakus XVIII ir XIX a. Europoje. Tiesą sakant, nuostabu tik tol, kol neperskaitai Stendhalio „Hercogienės de Paliano“, kurios įžangoje rašoma apie itališkos aistros praradimą – jos dingimą XVIII amžiuje, kada, nelaimei, italų aristokratija pradėjo imituoti bejausmę ir viskam abejingą prancūzų ir anglų diduomenę. Prancūzų pražūtinga įtaka buvo abejingumo viskam demonstravimas ir kruopštus savo jausmų slėpimas, o anglų – perdėtas ir viską ištrinantis mandagumas, prie kurio dar mes galime pridurti dandy stiliui būtiną nuobodulio ir atsainumo viskam demonstravimą. Šioje puikioje mentalitetų ir papročių istorijos studijoje Stendhalis rodo, kaip išnyksta aistros imituojant svetimos aristokratijos elgesio būdus. Būtent siekis atrasti itališką aistrą ir paskatino Stendhalį studijuoti ir perpasakoti renesansines italų kronikas. Tiesą sakant, ar verta tuo stebėtis – aistros, išdavystės ir kančios kupinos italų istorijos įkvėpė ir Williamą Shakespeare’ą.

Stendhalis rašė, jog XV a. Paryžius prieš Italijos miestus – tai kažkuo žavių ir mielų barbarų miestas, jog Prancūzijoje moterys tuo metu garbina tik karo vadus, kurių vėliau niekas nežinos. Tuo tarpu renesansinėje Italijoje graikų kalbos žinovas moterų gali būti mylimas ne mažiau aistringai nei karys. Nes tai aistra, o ne ją žudantis galantiškumas – štai dar vienas interpretacinis Stendhalio šedevras (p. 191). Tad Stendhalis iškyla kaip renesansinės Italijos pabaigos atvėrėjas Europoje, kurioje niekas nebetiki niekuo, išskyrus galią ir prestižą. Sykiu ir kaip laisvės, garbės, aistros tyrinėtojas, parodęs jų likimą tais laikotarpiais, kada perskyra tarp civilizacijos ir barbarybės buvo anaiptol ne tokia jau ir aiški. Visai kaip mūsų dienomis.

Štai tokios mano knygos po lova Italijoje. Tiesa, jau nekantriai laukiu susitikimo su savo knygomis, likusiomis po mano lova Kaune – Milano Kunderos „Pokštu“ ir švedų kalba rašančio suomių rašytojo Kjellio Westö romanu „Langis“.


Leonidas Donskis
 

Rašytojai

Leonidas  Donskis
1962 - 2016
 
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
 
Blogas komentaras Rodyti?
2007-05-25 11:51
Arvena
Aha, tik kad va, olimpiadose karts nuo karto gaunam nuo tų italų - ir tas pralaimėjimas užkerta kelią kovoti dėl aukso...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2007-05-24 11:17
Mari Poisson
Nuostabus straipsnis. Nuostabus jau vien dėl to, kad remia mano šventą įsitikinimą, jog Renesansas užgimė Italijoj ir kaip auksinė saulės šviesa tekėjo per visą Europą kol galų gale užgeso Vokietijoje. Mes, Lietuva, to  Itališkojo renesanso implantą - karalienę Boną Sforcą. Be to, apie ką gi kalba Palemono mitas? Man labai patinka galvoti apie visa tą mūsų giminystę su Italija - tai man teikia šviesaus ir žaismingo įkvėpimo.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą