Kai kurių kultūros žmonių vardus, darbus turime nuolat priminti.
Kalbėsiu šį kartą apie poetą, redaktorių, vertėją, kultūrininką, paskaitininką Juozą Almį Jūragį. Prisimindamas vaikystę, laiške autorei (2004-10-12) J.A. Jūragis rašo: „Anksti pavasarį snieguolės prasikaldavo pro suledėjusį sniegą ir iškeldavo gležnus savo baltus žiedus. Man jų būdavo gaila. Atsargiai peiliuku atkrapštinėdavau sniegą, kad joms būtų šilčiau...“ Rengdama Maironio lietuvių literatūros muziejuje parodą, norėjau „atkrapštyti“ kuo daugiau informacijos apie šį autorių.
Juozas Almis Jūragis gimė 1917 m. spalio 3 dieną Baltkalnio kaime, Laukuvos valsčiuje, Tauragės apskrityje, ūkininkų šeimoje. Išgyvenęs per dvidešimt metų Australijoje, knygoje „Terra Australis“ poetas prisiminė tėvų namus, „trobą prie vieškelio. (...) Esu gimęs pakelėje. Ši aplinkybė galbūt apsprendė visą mano klajūnišką gyvenimą. (...) Vieškelis buvo mano žaidimų erdvė, o apylinkių plotai – mano pasaulis... (...) Mane supanti gamta buvo mano esybės dalis, o aš pats buvau dalis tos gamtos“ (1972). Jūragių namuose sklandė meilės, gėrio, dorumo idėjos. Skaityti mama išmokė iš maldaknygės. 1928 m. J.A. Jūragis pradėjo lankyti Laukuvos pradžios mokyklos antrą skyrių, o 1933 m. įstojo į Plungės kapucinų gimnaziją – ateitį matė su vienuolio abitu. Mokėsi kartu su Algirdu Mykolu Dobrovolskiu (Tėvu Stanislovu – A.R.) „Kartu atbuvome noviciatą, metus iš lotyniško vadovėlio, vien tik vokiškai kalbančiu mokytoju pasiremdami, graužėme filosofiją. Aš neištvėriau, nusivilkau abitą, bet ryšiai su kapucinais pasiliko glaudūs. Kapucinų viršininkas pasamdė mane jų leidžiamo žurnalo „Lurdas“ administratoriumi. Prižiūrėjau 12 tarnautojų, žurnalo prenumeratorių skaičius pasiekė 100 000. Tame taške pašaukė mane atlikti karinės prievolės ir nuo tiesioginio ryšio su kapucinais atplėšė“ (iš 2005-11-16 laiško autorei). Ir A.M. Dobrovolskis, ir J.A. Jūragis visą gyvenimą mėgo poetą R.M. Rilkę, abu vertė jo eilėraščius iš vokiečių kalbos.
1944 m. jaunuolis pasitraukė į Vakarus ir 1948-aisiais pasiekė Australijos krantus – visam gyvenimui. Niekada nebuvo atvažiavęs į Lietuvą.
Rašyti eilėraščius Juozas Almis pradėjo paauglystėje. 1931 m. išspausdino pirmąjį eilėraštį vaikų laikraštyje „Žvaigždutė“. Lietuvoje buvo parengęs pirmąjį eilėraščių, rašytų 1933–1939 m., rinkinį „Laukai meldžiasi“, tačiau nespėjo išleisti, nes, kaip minėta, pasitraukė į Vakarus. Rankraščiai liko pas bičiulį. Australijoje 1964 m. išleido pirmąją knygą „Tolimieji miražai“, 1977 m. antrąją – „Akmens ir paukščio metas“. 1986-aisiais išėjo trečioji knyga „Žeme, būk mano motina“, kuri ypatinga tuo, kad būtent ji turėjo būti pirmoji. Mat poetas atgavo Lietuvoje paliktus rankraščius ir išleido juos, palydėdamas įžanga: „Aš pats į šiuos eilėraščius žiūriu kaip į mano sielos istorijos dalį, be kurios mano gyvenimas nebūtų pilnas, o mano kūryba neturėtų tikrosios pradžios.“ 1999 m. Vilniuje išėjo eilėraščių rinkinys „Tik sapno ugnį jausi“ su Viktorijos Daujotytės palydimuoju straipsniu. Poetas dar buvo paruošęs spaudai eilėraščių knygą „Kronikos laiko negero“, tačiau nebeleido, motyvuodamas, kad „Kronikas“ pralenkė laikas, kad ano meto neišgyvenusiai kartai jos būtų sunkiai suprantamos. Tai irgi nedažnas reiškinys, kai autorius paruoštą knygą „pasmerkia“ gulėti stalčiuje. Tiek išleistų J.A. Jūragio knygų, tačiau daug eilėraščių išspausdinta Australijoje, Amerikoje, Lietuvoje leistose įvairiose poezijos antologijose, nemažai „išbarstyta“ periodikoje. Jūragis ir iki šiol parašo į spaudą vieną kitą eilėraštį.
Pradėti kalbą apie kūrybą reikia nuo ankstyvųjų eilėraščių, išspausdintų knygoje „Žeme, būk mano motina“. Šiame eilių rinkinyje yra maždaug šešiolikmečio–dvidešimtmečio jaunuolio eilėraščiai, rašyti daugiausia Plungėje. Čia jaučiamas autoriaus artumas Vytauto Mačernio poetiniam pasauliui. Abu žemaičiai, jauni, abu vėliau bus pavadinti žemininkais. Abiem poetams svarbi tėviškė, gimtieji laukai, miškai, pelkės ir tolumos, namų ilgesys. Cituoju tik J.A. Jūragį: „Sunku gyventi man be tėviškės laukų auksinių (...) Ten ir dabar saulėje nokstančios varpos arčiau prie žemės svyra,/ Baltais žiedais spindėdamos, ramunės šypsosi visur iš parugių,/ Rasos ir vėstančios prieš naktį žemės kvapas orą tyrą/ prisotina kvepėjimu svaigiu –“ („Tėviškės pasiilgimas“). Abu poetus lydi egzistencinis nerimas, jaunystės liūdesys, vienatvė, meilės troškimas, prasmės ieškojimas: „Be meilės, be šviesos – patamsy ieškau kelio,/ Nerasdamas krypties, klajoju be vilties,/ Ir buvęs džiaugsmas – tik pilki šešėliai,/ Ir skausmo dūžiai – muzika nakties...“ („Garstyčios grūdas“). Abu poetai jaučia gyvenimo nuovargį: „Krūtinėje širdis pavargusi ir plaka taip be ūpo,/ O aš jaunuolis – man tik dvidešimt metų...“ („Naujas stilius“); „Mano gyvenimas – vystantis lapas,/ Kanklės be stygų, džiaugsmo aidų./ Blaškaus be tikslo, liūdesiu tapęs,/ Rudenį šiurpų visur randu“ („Vystantis lapas“). Tačiau jaunasis Jūragis prisipažįsta: „Man išmaldos nereikia! Aš pilnas išdidumo –/ Kaip skydas dengia jis nuo svetimų akių negyjančias žaizdas“ („Nujautimas“). Pavėluotą pirmąją knygą „Žeme, būk mano motina“ Jūragis išleido nedideliu tiražu, padovanojo artimiausiems draugams, ir šiandieną Lietuvoje šis leidinys yra bibliografinė retenybė.
Eilėraščių knygai „Tolimieji miražai“ kaip moto poetas parinko V.Mačernio eilėraščio „Laiškas mirusiam draugui“ žodžius: „žemėj, kas didinga – tai jaunystė mumyse./ Jei nori – galime kartu į praeitį akis atgręžti/ Ir paskutinį kartą pamatyti ją važiuojant saulės vežime.“ Šioje Australijoje išleistoje knygoje liūdesio yra mažiau nei ankstyvuosiuose eilėraščiuose. Šviesūs jaunystės, Lietuvos prisiminimai, meilė, gamtos stebėjimas. Nepaisant emigranto dalios, „Spinduliai tie į širdį man krinta,/ gaivalingos šviesos jon prilieja...“ („Spinduliai širdyje“). Yra knygoje ir patriotinių eilėraščių skyrius.
Kito eilių rinkinio „Akmens ir paukščio metas“ aplanke autorius prisipažįsta: „Minutėse ieškau šimtmečių aido. (...) Ieškau tikrųjų žodžių ir minčių... (...) Ieškau šviesos ir gėrio vis tamsėjančiuose pasaulio horizontuose...“ Ir išties eilėraščiuose galima justi gyvenimo džiugesį, pilnatvę: „Žmogaus būtis – tai tobulasis žiedas,/ tai apskrita grandis, be galo, be pradžios...“ („Archimedas“). Nors kelio pabaigoj laukia juoda mirtis: „į rankas puola ledas –/ šaltas mirties baltumas“ („Vaikšto šerkšnas...“). Šioje knygoje apmąstoma būtis, kasdienė buitis. Lietuva čia tarsi kvėpuoja virš visų eilėraščių, tačiau kalbos apie ją nedaug, nors pasakyta talpiai: „Mano tauta –/ veržli kraujo banga/ tarp saulėtekio ir saulėleidžio“ („Mano tauta“). O Australija pavadinta „Nesugrįžimo žeme“. Paskutinės knygos „Tik sapno ugnį jausi“ programinis eilėraštis galėtų būti „Žmogus – tamsoje giedantis paukštis“: „Žmogau,/ Tau duota tik pradžia ir pabaiga,/ Pats privalai dienoms suteikti esmę...“ Jau grįžtama praeitin, žvelgiama į amžinybę, pradedamos derybos su mirtimi... Knygoje daug dedikacinių eilėraščių. V. Daujotytė, šioje knygoje apibendrindama J.A. Jūragio kūrybą, teigia: „Vienas iš daugelio egzodo autorių, pasirinkusių eilėraštį kaip dvasios gyvenimo, bendravimo su kitais, bendrumo būdą.“
Jūragis daug laiko atidavė dirbdamas kultūrinį darbą tarp Australijos lietuvių. „Autobiografijoje“ jis rašo: „Ir man malonu pažymėti, kad prie Australijos lietuvių Lietuvos kultūrinių darbų ir aš savo kuklia plunksna prisidėjau kaip lietuviškų laikraščių bendradarbis, kaip (..) redaktorius, kaip poezijos žodžio sakytojas per minėjimus, šventes ir literatūros vakarus...“ (1990).
Svarbiausias buvo redaktoriaus darbas. J.A. Jūragis redagavo „Australijos lietuvių metraščio“ (1962) pirmąjį tomą, „Plunksnos“ klubo almanachą „Plunksna ir žodis“ (1966), Australijos lietuvių poezijos rinkinį „Terra Australis“ (1972). Dėl pastarojo rinkinio pavadinimo kilo diskusijų, tad Jūragis laiške B.Brazdžioniui rašo: „Kodėl „Terra Australis“ („Pietų kraštas“)? Dėl to, kad visai eilei knygoje dalyvaujančių poetų tas vardas patiko, nes egzotiškai skamba. O egzotiškas pietų kraštas, ar mes to norime, ar nenorime, per 25 metus buvo ir dabar yra kasdieninė mūsų buities realybė. Kodėl mes turime bijoti ar gėdytis tą faktą pripažinti?“ (1972-09-02). Almanache „Terra Australis“ geriausiai atsispindi Australijos lietuvių poetų nuotaikos, jų kūrybinis pajėgumas. Jūragis daug metų rašė, jog Australijoje lietuviai esą laikini, vis dėlto po kelių dešimtmečių jis pripažino: „Kai nostalgijos amžinoji ugnis kiek prigeso, mums prasisklaidė svetimumo rūkai, ir mes naujai praregėjome. Pamatėme, kad Australija – gražus, spalvingas ir turtingas kraštas, kad jame galima gyventi, statytis namus, suktis lizdą... Mūsų šaknys Australijoje jau giliai įleistos...“ („Autobiografija“).
Už kūrybą, literatūrinę veiklą J.A. Jūragiui 2003 metais paskirta Lietuvių rašytojų draugijos premija. Ji iškilmingai, poetui sėdint ąžuolų vainiku apipintame krėsle, buvo įteikta Sidnio lietuvių klube.
Į Maironio lietuvių literatūros muziejų Jūragis savo archyvą pradėjo siųsti prieš gerą dešimtmetį. Persiuntė dalį asmeninės bibliotekos – per 450 įvairių knygų.
Gana reta knyga yra „Žodžiai prieš sunaikinimą“. Tai poezijos rinktinė olandų kalba (Amsterdamas, 1980). Šalia kitų Europos klasikų čia yra trys lietuvių poetai: J.A. Jūragis, S. Nėris, V. Palčinskaitė. Jų eilėraščius vertė Zenta Tenisonaitė-Hellemans. „Ši antologija turi tikslą parodyti šių dienų jaunimui, koks kartais gali būti baisus pasaulis. (...) Eilėraščiai yra paimti specialiai tam tikra tema“ (apie Antrojo pasaulinio karo baisumus – A.R.), – rašė 1980-10-28 Jūragiui Z. Tenisonaitė-Hellemans.
Unikali medžiaga – dešimt didelio formato aplankų „Lietuvos laisvės kova Australijos (Sydney NSW) didžiojoje spaudoje 1990–1991 metais“. „Man labiausiai rūpėjo atiduoti muziejui mano asmeninių laiškų kopijų aplankus ir rinkinius iškarpų iš Australijos (Sydnėjaus) didžiųjų laikraščių, kuriuose buvo rašoma apie Lietuvos laisvės kovą veržimosi į laisvę metu“ (iš 1997-06-13 laiško autorei). Jūragis atliko didžiulį darbą – jis stropiai surinko ir suklijavo visus straipsnius, kuriuose bent žodžiu užsimenama apie Lietuvą.
Poetas persiuntė dalį epistolinio archyvo. Aktyviausiai susirašinėta su Australijos rašytojais, redaktoriais dėl kūrybos, recenzijų, pranešimų. Yra Aldonos Veščiūnaitės, Prano Pusdešrio, Jurgio Janavičiaus, Magdalenos ir Juozo Slavėnų, kun. Prano Dauknio, Genovaitės Kazokienės, Viktoro Baltučio ir kitų asmenų laiškų. Susirašinėta ir su kultūrininkais iš Lietuvos. Ypač vertingi Irenos Kostkevičiūtės laiškai, kuriuose ji domisi poetės M. Mykolaitytės-Slavėnienės (Putino sesers) ir jos vyro J. Slavėno archyvo likimu. „Gera, kad esate toks ištikimas Magdalenos atminimo bičiulis“ (iš 1991-12-24 I. Kostkevičiūtės laiško). Abu su Jūragiu jie stengėsi, kad po Slavėnų mirties archyvas grįžtų į Lietuvą, mat ten buvo V.Mykolaičio laiškų, fotografijų. Dalį archyvo Jūragis persiuntė I.Kostkevičiūtei. Tuo pačiu klausimu Jūragiui laiškus rašė ir V. Mykolaičio-Putino „Raštų“ sudarytojas, redaktorius Aleksandras Žirgulys: „Mane ypač domina būsimam „Raštų“ leidimui Putino laiškų originalai ir jo raštų Australijoje bibliografija (J. Slavėno). Būkite geras pasidomėti archyvo padėtimi...“ (1984-07-10). Jūragis domėjosi, nes po kelių mėnesių A. Žirgulys jam dėkoja už atsiųstą medžiagą.
Muziejui perduota korespondencija su seserimis, ypač Onute. Jie vienas kitą surado apie 1966 metus. Išsaugota daugybė seserų laiškų, surištų į savotišką „tomą“. „Cenzūra Lietuvoje buvo smalsi ir griežta. Parašius atviriau, kaip mes gyvename, kaip čia lietuviai gyvena, ką ir kaip veikia, laiškai dingdavo... Teko laviruoti – rašinėti apie paukštelius, medelius, gėleles ir siaurą mūsų namų aplinką... Onutės laiškai kaip seseriškos meilės paliudijimai... Sesuo buvo mano stipriausias ryšys su Lietuva, su tėviške. Mano laiškai buvo atsiliepimai į jos ilgesį ir pastangos būti arti jos širdies...“ (iš 1997-11-07 laiško autorei).
Parodoje yra ir Jūragio kūrybinių rankraščių, vėlyvojo laikotarpio fotografijų, kurių poetas atsiunčia laiškuose, – dažniausiai jis savo sode, tarp žydinčių augalų. Sulaukus brandaus amžiaus, gėlės ir paukščiai tampa poeto stebėjimo ir grožėjimosi sfera. Apie savo namus Australijoje jis rašo: „Jūragynė – mano pasaulis, mano mažytis pasaulis, kuriame aš kaip žvirblio plunksnelė sukuosi“ (iš 2005-11-16 laiško autorei). Yra nuotraukų su žmona Lidija. „Mudu su žmona Lidija esame ne tik vienodo likimo paliesti. Mudu esame vienodos prigimties, panašių jausmų, panašių troškimų žmonės. Dabar mes žaidžiame gyvenimą kaip vaikai ir branginame gyvenimą kaip seniai, nes mūsų amžiuje kiekviena nauja diena yra didelė Kūrėjo dovana ir mums suteikiama malonė...“ (iš 2004-10-12 laiško autorei).
„Čionai mes esame laikini. Mūsų bendruomenės veikimas prilygsta per vandenyną bėgančiai ir vis žemėjančiai bangai, kuri vieną dieną išsilygins. Demografine prasme jos nebebus matyti. Bet tai, kas yra padaryta kultūrai, sugrįš į Lietuvą, lyg mes iš ten nebūtume išėję...“ (J.A. Jūragis).
Savo kūryba poetas Juozas Almis Jūragis sugrįžo į Lietuvą.
Mes jį sveikiname su gražia, brandžia gyvenimo sukaktimi – devyniasdešimtmečiu. Tegul poetas būna kūrybingas, tegul džiaugiasi bendravimu su artimais žmonėmis ir tegul jo sielą džiugina savo čiulbesiu paukščiai, o spalvomis – gėlės.
