Rašyk
Eilės (73110)
Fantastika (2189)
Esė (1490)
Proza (10331)
Vaikams (2498)
Slam (49)
English (1103)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 8 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter





Tėvas Stanislovas

Algirdas Mykolas Dobrovolskis

Apie:

Tėvas Stanislovas OFM Cap.* (kun. Algirdas Mykolas Dobrovolskis) gimė 1918 m. rugsėjo 29 d. Radviliškyje. Mokėsi  gimtajame miestelyje ir Kauno Jėzuitų gimnazijoje. Tėvas Stanislovas – dvasininkas, prikėlęs naujam gyvenimui daugybę nusivylusių bei paklydusių sielų ir visuomet buvęs tų, kuriuos visuomenė atstūmė ir užmiršo, užtarėjas. Kunigas vienuolis visą gyvenimą veržėsi pas žmones, troško jiems padėti, nuoširdžiai bendraudavo su kiekvienu ir rūpindavosi, kad ateinantis žmogus jaustųsi savas ir laukiamas.

1936 m. įstojo į kapucinų vienuoliją Plungėje. Per įvilktuves jam buvo duotas Stanislovo vardas. Noviciatą brolis Stanislovas atliko Plungės kapucinų vienuolyne, vėliau buvo perkeltas į kapucinų vienuolyną Šiauliuose, kur ėmėsi filosofinių ir humanitarinių studijų. 1941 m. davė amžinuosius įžadus ir įstojo į Kauno kunigų seminariją studijuoti teologijos. Kauno arkikatedroje 1944 m. kovo 25 d. buvo įšventintas į kunigus, ir brolis Stanislovas tapo tėvu Stanislovu. Po kunigystės šventimų tėvas Stanislovas paskiriamas į Petrašiūnų vienuolyną, taip pat siunčiamas vesti misijų, rekolekcijų, sakyti atlaidų pamokslų įvairiose parapijose, daugiausia Žemaitijoje. Taigi tėvas Stanislovas, jaunas vienintelio neuždaryto Lietuvoje kapucinų vienuolyno Petrašiūnuose kunigas vienuolis, pradėjo savo didžiąją gyvenimo misiją – kelionę po Lietuvos bažnyčias.

1948 m. rugsėjo 11 d. sovietų saugumas suėmė tėvą Stanislovą, apkaltinęs jį per pamokslus skleidus idėjas, nukreiptas prieš tuometinę valdžią. Tėvui Stanislovui buvo skirta dešimties metų bausmė pataisos darbų stovyklose.

1956 m. kalinius iš lagerių pamažu imta paleisti namo. Už tai, kad atsisakė lankyti politines pamokas, tėvas Stanislovas išbraukiamas iš anksčiau laiko paleidžiamųjų sąrašo. Bet štai pagaliau 1956 m. rugpjūčio 10 d., aštuonerius metus kentęs nelaisvę, jis gavo leidimą palikti zoną. Tačiau kitų metų pavasarį gavo raštą, kad privalo tuose pačiuose lageriuose bausmę atlikti iki galo. Galutinai į laisvę grįžo 1957 m.

Grįžo ir buvo paskirtas Juodeikių parapijos klebonu. Tačiau ramybėje paliktas nebuvo – tuometinis Religinių kultų reikalų tarybos įgaliotinis pasikvietė tėvą Stanislovą ir įsakė jam nusiskusti barzdą ir nebevažinėti pamokslauti už Juodeikių parapijos ribų. 1960 m. gegužę tėvas Stanislovas buvo atleistas iš Juodeikių parapijos klebono pareigų ir paskirtas Žemaitkiemio parapijos altaristu. Po mėnesio Religinių kultų tarybos įgaliotinis atėmė iš jo registracijos pažymėjimą, uždraudė klausyti išpažinčių, sakyti pamokslus ir teikti kitus sakramentus, taip pat kategoriškai reikalavo nebevažinėti pamokslauti į kitas parapijas.

1961 m. tėvas Stanislovas tapo Ugionių ir Milašaičių parapijų klebonu, 1962 m. buvo atleistas ir paskirtas Butkiškės parapijos klebonu, o 1966 m. kovo 7 d. tapo Paberžės parapijos klebonu.

Taigi nuo 1966 m. jis jau Paberžėje, nuošalioje Kėdainių rajono parapijoje, tapusioje dvasios atgaiva, savotišku Lietuvos intelektualų centru. Tėvas Stanislovas ėmėsi tvarkyti Paberžės bažnyčią, šalia esančias kapines, rinkti ir restauruoti įvairius bažnytinius daiktus, drabužius, paveikslus. Sukaupė unikalią kolekciją, kurią apgyvendino svirnelyje-muziejuje. Į Paberžę tėvo Stanislovo meilė ir švelnus būdas traukė visus – tikinčiuosius ir netikinčius, miestiečius ir paprastus kaimo žmones.

Nuo 1980 m. jis aptarnavo ir Surviliškio parapiją, o 1990 m. tėvui Stanislovui kapucinų ordinas pavedė rūpintis Dotnuvos vienuolynu. Į tai tėvas įsitraukė su nauja energija, ir Dotnuvos ansamblis tarsi atgimė naujam gyvenimui. 1992 m. pradžioje tėvui buvo pavesta aptarnauti Šlapaberžės parapiją ir, kiek vėliau, Gudžiūnų parapiją.

Tėvo Stanislovo triūsas neliko neįvertintas. 1996 m. jis apdovanotas DLK Gedimino 4-ojo laipsnio ordinu. 1997 m. tėvui Stanislovui suteiktas Kėdainių krašto Garbės piliečio vardas, be to, jis ne kartą išrinktas populiariausiu rajono žmogumi. 1999 m. už žydų gelbėjimą Antrajame pasauliniame kare apdovanotas Žūvančiųjų kryžiumi. 1999 m. pabaigoje Panevėžio miesto Dailės galerijoje tėvui Stanislovui buvo įteikta Santarvės fondo premija už tautos santarvės ir tolerancijos puoselėjimą.

Tėvas Stanislovas stengėsi kaip galėdamas geriau atlikti visas pareigas, tačiau pats pajuto, jog jam jau per sunku, ir 2002 m. kovo 28 d. jo paties prašymu buvo atleistas iš visų užimamų pareigų ir visam laikui persikeltas gyventi į jo numylėtą Paberžę, į naujai pastatytą špitolę, kurią pastatė labdaros fondas „Tėvo Stanislovo namai“. Šias pareigas jis ėjo iki mirties. Paskutinę savo gyvenimo savaitę tėvas Stanislovas praleido Kauno 2-ojoje klinikinėje ligoninėje, nors ir buvo prasitaręs, kad gyvenimą baigti norėtų Paberžėje. Šiam jo norui išsipildyti nebuvo lemta. Mirė tėvas Stanislovas eidamas 87-uosius metus, 2005 m. birželio 23 d.

Apie jo gyvenimą išleistos knygos V. Morkūnienės Pokalbiai Tėvo Stanislovo celėje (2006) , A. Juozaičio Tėvas Stanislovas: pasakojimų knyga (1995), sukurti dokumentiniai filmai Atverk duris ateinančiam, Tėvas Stanislovas: stotis tyloje.


Bibliografija:

Tėvo Stanislovo pamokslai / parengė ir redagavo T. Pažūsienė. – Vilnius : Diena, 1994. – 155, [4] p.
Apie meilę ir tarnystę / Tėvas Stanislovas ; [sudarė ir redagavo Teresė Pažūsienė]. – Vilnius : Margi raštai, 1997. — 431 p.
Atsidūsėjimai / Tėvas Stanislovas ; [sudarė Linas Bukauskas]. - 2-asis leid. - Vilnius : Dialogo kultūros institutas, 2003 (Kaunas : Morkūnas ir Ko). - 67, [2] p.
Apie meilę ir tarnystę / Tėvas Stanislovas ; [sudarė ir redagavo Teresė Pažūsienė]. – 3-iasis leid. – Vilnius : Margi raštai, 2003 (Vilnius : Vilspa). – 431, [1] p.




* OFM Cap. – Mažesnieji broliai kapucinai, viena iš trijų savarankiškų šeimų, sudarančių Šv. Pranciškaus Asyžiečio įkurtą Mažesniųjų brolių (pranciškonų) ordiną.


Gimė: 1918-09-29
Mirė: 2005-06-23
 


Įvykiai

  • 2007-09-19
    Ir Rainerio Marijos Rilke’s, ir Tėvo Stanislovo pavyzdys rodo, koks talpus gali būti gyvenimas, kuriame netrūko ilgų ieškojimų, abejonių ir blaškymųsi, tikrų atradimų ir išsilaisvinimų, džiaugsmo laikotarpių. Laiko tėkmės reikšmingumas ir prasmė, Donato Saukos žodžiais tariant, atsiranda tik susumuojant galutinį balansą. „Aš nuolat keičiu ir keičiuosi“, – taip pasakyti Rilke galėjo ne jaunystėje, bet tik paskutiniais savo gyvenimo metais. Tik paskutiniais gyvenimo metais panašiai galėjo pasakyti...
     
  • Tėvas Stanislovas: tokia buvo pradžia


Knygos

 
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
 
Blogas komentaras Rodyti?
2019-09-29 14:28
bitezole
Neužmirštinas apsilankymas pas Tėvą Stanislovą Paberžėje kartu su Profesoriumi Arvydu Šliogeriu ir jo sūnumi, tai buvo dar tada, kai buvau vaikas. Dar ir dabar galiu pasigirti namuose sauganti iš jo rankų gautą žvakidę saulutę - labai brangią dovaną ir jo prisiminimą.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2013-09-29 13:05
poeziją turime daryti visi
Tai mano vaikystės Žmogus. Pažinčiau Jo išskirtinį balso tembrą iki šiol.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2008-09-29 19:33
zirzule
Manau, kad mitas apie KGB, nes mano tėvas su juo kartu sėdėjo Intos lageriuose. Jį keistuoliu visi vadino. Miegodavo ant narų batus po galva pasidėjęs. Gerumo prigimtinio žmogus, nepriklausomai nuo aplinkybių ir aplinkinių.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2008-09-29 08:01
Dievas saugo vaiką
o kaip jo bendradarbiavimas su KGB? ar tai - mitas?
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2008-06-23 14:23
Balta Baltaitė
beveik šventasis
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2006-10-30 20:40
KNX
KNX
laiminu. dėkui.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2006-09-29 09:15
Annuška
Tikrai malonu, kad šį žmogų aprašėte. Pažinojau asmeniškai, bet labai malonu ir biografijos daugiau buvo sužinoti. ŽMOGUS juk buvo nesugadintas laiko. Tik 5 vertinu autorių.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2006-08-05 10:58
Saularytė Zariana
Šaunuole Indrutė tikrai trūko tėvo Stanislovo biografijos.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2006-07-21 22:34
Vainius Indilas
Bibliografiją derėtų papildyt:
Apie meilę ir tarnystę / Tėvas Stanislovas ; [sudarė Teresė Pažūsienė]. – Vilnius : Margi raštai, 2003. – 431 psl.
Pokalbiai Tėvo Stanislovo celėje. / Vita Morkūnienė. – Vilnius: Baltos lankos, 2006. – 111 p.

O biografiją galima papildyt ištrauka iš „Apie meilę ir tarnystę“:

Apie Tėvo Stanislovo lagerius monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas interviu „Literatūrai ir menui“ („Ištakos“. Kalbėjosi Vladas Braziūnas, „Literatūra ir menas“, 1992 10 31) pasakojo šitaip: „Keturi tūkstančiai buvo kalinių, iš jų apie aštuonis šimtus lietuvių, iš jų – apie dešimt kunigų. Ypač mums visiems brangus ir artimas buvo kunigas Dobrovolskis. Mes kiek laiko ne tik vienam barake gyvenom, bet ir vienoj šachtoj dirbom. Tokių kaip jis žmonių retai teko sutikt. Jis ir nepaprastai būdavo darbštus, ir gailestingas, savo turimais ištekliais pasidalindavo su visais, mokėjo su visais sugyvent. Jį suprato visi: ne tiktai katalikai, ne tiktai lietuviai, bet ir svetimtaučiai, ir vagys, ir žmogžudžiai. Su didžiausia pagarba apie jį atsiliepdavo ir su juo norėdavo bendraut. Man dabar labai keista, kad žmogžudžiai suprato jo sielos grožį, o šiandien Lietuvoje yra žmonių, kurie jo didelio taurumo ir dvasios turtingumo visiškai nevertina. Jis yra gilus teologas, daug kalbų moka ir sugeba parašyti. Jis, žinoma, reto sielos turtingumo. Nepaprastai mane žavėjo jo humanizmas. Vieną kartą aš jam skundžiaus, kad man skaudu girdint, kaip žmonės keikiasi. Iš tiesų niekur taip baisiai nesikeikia, kaip šachtose. Vieną žodį pasako gerą, o bjauriausių šalia – dešimt. Aš jam kartą ir sakau: „Tėveli, kaip čia daryt, ar mes galim kaip nors apaštalaut, kad jie nors tokių baisių keiksmų... Net Mariją keikdavo baisiausiais žodžiais... Ar mes galim kaip nors padėt, kad jie nuo šito įpročio atprastų?“ Jis man sako: „Tik tu jau nebandyk jų moralizuot. Jeigu nori padėt jiems, reikia taip: kai eini į šachtą, matai, kur bjauriausia vieta, kur dulkės ar labai šlapia, ar pavojinga – eik ir ten dirbk. O kitiems žmonėms bus truputį lengviau. Pasidalyk su jais, ką turi valgyt. Gal žmogui bus ne taip pikta, galbūt jis tada vietoj tūkstančio keiksmų nusikeiks tik devynis šimtus devyniasdešimt devynis. Ir tai bus jau laimėjimas“. Iš tiesų, kai jis būdavo, jis žmonėms niekad nei grasindavo, nei jų mokindavo, bet jo tokia tauri laikysena, kad: ponas Dobrovolskis yra, šiandien keiktis negalima. Jis tokį poveikį darydavo. Tačiau kartais jis susirgdavo. Eidami į darbą, žmonės sakydavo: šiandien bus sunku dirbt, pono Dobrovolskio šiandien nebus. Žinodavo, kad jis pirmas į darbą ateina, paskutinis išeina ir kad jis bus visuomet toj vietoj, kur nieks nenori dirbt. Tokio reto taurumo žmogaus, kaip kunigas Dobrovolskis, kito tokių turbūt ir neteko sutikt lageriuos.“
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2006-06-21 13:58
velione
Tėvas Stanislovas yra nežemiška būtybė. O informacijos šitame straipsnyje tiek mažai...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-09-29 08:02
justickis
Va recenzijos apie Tėvo Stavislovo pamokslus net dvi, bet apie jų išleidimą pačiame aprašyme nepaminėta... :) o gal visai nieko būtų... :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą