Rašyk
Eilės (78094)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 21 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Tėvas Stanislovas: tokia buvo pradžia

2003-11-02
Tėvą STANISLOVĄ kalbina LINAS BUKAUSKAS


Keista vieta Paberžė. Turbūt dažnai ir pats, ypač atsigręždamas atgal, taip pagalvojate. Ar prisimenate pirmąją kelionę, kai, dar būdamas jaunas kunigas, atvykote į šį užkampį?

Gerai prisimenu. Buvo šlapdriba, kovo vidurys, 1966–ieji.

Iš Butkiškės į Kėdainius, iš kur turėjau toliau keliauti, atvykau vakare, pernakvojau. Dekanas palydėdamas bandė paaiškinti, kaip pasiekti tą naująją mano parapiją, bet… tepasakė: "Virš medžių pamatysi tris bokštelius, kurie žiūrės į skirtingas puses – mat jie visi vos besilaiko… Ten ir bus Paberžė".

Taigi atvykau į šitas vietas kovą, kai buvo šalta ir šlapia, prieš Velykas. Išlipęs stotelėje, kuri vadinosi "Tiltas", ir netoliese buvusiame kažkokiame namelyje pasiklausęs kelio, patraukiau per laukus, paskui palei upę, vadinamą Nykiu, ten, kur turėjo būti Paberžė… Pagaliau, gerokai paėjėjus, pasirodė ir pajuodavę varpinės bei bažnytėlės pastatai – nuskurdę, vietomis medis sutrešęs. Nebuvo netgi šventoriaus – matėsi tik tvorų liekanos. Šalia bažnyčios stovėjo dviejų galų troba su veranda – senoji klebonija. Viskas kaip prieš šimtą metų… Dar keli žingsniai – ir aš viduje.

Kunigo neradau, bet radau jo mamą. Viduje rūko "buržuika", o drėgmė – baisi. Net sofa, stovėjusi kambariuke, kur paskui įsikūriau, buvo supuvusi. Vargas buvo ir nacionalizuotame klebonijos gale…

Pirmą naktį miegojau ant "raskladuškės". Kitą dieną ėmiau dairytis žmogaus, kuris sulipdytų naują krosnį… Supratau, laukia sunkus darbymetis.

Kas ir kodėl sugalvojo Jus čia ištremti?

Čekistai turbūt. Norėjo, kad apsamanočiau. Užkampis, aplinkui – tik kur ne kur trobos, pamėgę buteliuką kolūkiečiai ir zuikučiai. Bet tie ponai labai apsigavo. Vykdamas į tą užkampį prisiminiau dar mokyklos laikais matytą paveiksliuką: prie Paberžės bažnyčios stovi kunigas Antanas Mackevičius ir laimina valstiečius į kovą. Paberžė – vienas iš 1863-iųjų sukilimo židinių. Nedaug buvo pasikeitusi, nors ir apleista. Su savo aura. Gyva Mackevičiaus dvasia. Gal ji ir paskatino mane dirbti, sušaukė iš visų pakraščių žmones.

Kai apsikuopiau ir pasitvarkiau, pasirodė visas Putino "Sukilėlių" leidimas – puikus romanas, paskui – opera, ir ėmė čia plūsti visokiausi lankytojai – studentai, mokslininkai, darbininkai. Prasidėjo pusiau vieši, pusiau slapti 1863-iųjų sukilimo minėjimai. Žiūrėk, štai kokia grupelė, pasiėmusi žemėlapius, jau eina sukilėlių takais. O pradeda nuo šventoriaus, iš kurio Mackevičius į sukilimą išėjo. Eina, taiso sukilėlių kapus, stato koplytstulpius…

Ir niekas netrukdo?

Netrukdo? Sekmadienį ekskursija, o pirmadienį – "pirtis", kad daugiau taip nebedarytų. Ir klausinėja, klausinėja: ko važiavot, ką girdėjot, ką matėt?..

Nors ir buvo spaudžiami, Paberžėje tie žygeiviai lankėsi nuolat ir vėliau. Mat netoli Panevėžys, Kaunas. Kiek čia sutikau dabartinių kultūros veikėjų! Pamažu Paberžė tapo lyg savotišku rezistencijos kampeliu. Ir ne tik Lietuvos, bet ir Rusijos – atvykdavo A. Solženicyno, tėvo A. Menio, kitų sambūrių žmonės. Visi vieškeliai ir keliai, takai ir takeliai buvo išvaikščioti, o jie važiavo ir važiavo. Taip mano vienatvės dienos baigėsi…

Bet kai čia atvykau, didžioji "migracija" dar nebuvo prasidėjusi. Kadangi buvau nuolat blaškomas po pasaulį, nebūčiau patikėjęs ir net nepagalvodavau, kad galiu čia taip ilgai užsibūti, kad šita vieta mane taip "prisitrauks", kad čia dėsis tokie dalykai… Tvarkiausi, per daug nesvarsčiau, kas galbūt manęs laukia. Atstačiau bažnyčios tvorą, medines frontono kolonas, sutvarkiau stogus, bažnyčios vidų. Negana to, užsidegiau sutvarkyti kapinaites. Pradėjau rankioti visokius "rakandus"… Laiko viskam turėjau marias – per metus tik keliolika krikštynų, laidotuvių koks 20, o vestuvių vos keletas… Taigi iš vienatvės ir susirgau "kolekcionavimu". Ėjau per parapijas, antikvariatus, turgus, landžiojau po bažnyčių palėpes… Pamilau daiktus, gyvus daiktus – senovinius žibintus, girnapuses, puodynes… Pamažu kūrėsi aplinka, kurią matai ir šiandien.

Visi, apsilankę Paberžėje, būdavo pakerėti Jūsų daiktų auros. Daugelio liudijimu, toji aura tada juos ir paviliojo, vertė vis grįžti. Tiesa, buvo ir tebėra besipiktinančių ta Jūsų "pagoniška veikla"…

Dariau tai, ką, man rodės, turėjau daryti, o kokio atgarsio ta veikla sulaukė, ne man spręsti. Tikėjausi, kad daugelis supras, jog suskilus girnapusė ar senas lygintuvas ne tik šiaip "daiktas", negyva nebyli materija… Rilkė yra gražiai pasakęs: "Mums moja veik iš visų daiktų, idant įsijaustumėm, iš kiekvieno posūkio mums moja: prisimink.." Ir čia nėra jokios "pagonybės", jokio "pagoniško" laikinumo aukštinimo, kaip ne kartą man buvo pareikšta.

Juolab kad krikščionybės centras – ir "anapus", ir "šiapus". Daug mąsčiau apie Svirskio kryžius, dar ne taip senai stovėjusius laukuose netoli Paberžės, nuo laiko pajuodusią "mūkelę". Dažnai prisimenu ir Kryžių kalną, patvirtinantį, kad krikščioniui labai svarbu, kas yra "čia ir dabar". Kaip ir koplytėlėmis apkabinėti pakelės medžiai.

Kryžių kalnas – šventovė, iš didžiosios raidės. Ir ne šiaip sau jame retai kas nors meldžiasi… Kryžiai, kryžiai, kryžiai… Dideli ir maži, stovintys, kabantys ar, rodos, kažkieno pamesti, į žemę įaugę. Tarsi ašaros. Buvusių ir vėl ateinančių čia žmonių, kad paminėtų artimuosius: žmona – girtuokliaujantį vyrą, motina – neklaužadą sūnų. Jie mini šią dieną, čia jie apgieda buvimą – hiersige, hiersein, "štai dabar".

Štai dabar. Tai ir anuomet sukosi galvoje, tai norėjau išsakyti – ir žodžiais, ir kuriama aplinka – kitiems, visiems, kurie čia apsilankydavo. Jei važiuodavo pas mane, vadinasi, kažką išgirdo. Vadinasi, kažkas tarp mūsų buvo bendra. Greitai KGB susigriebė: "Matai, – sako, – koks tu gudrus…" Vyskupą prašė, kad iškeltų mane iš Paberžės…

Tokios mintys Jus pastūmėjo imtis kapinių tvarkymo?

Kapinės – ypatinga šventovė, ir panaši, ir visai nepanaši į Kryžių kalną. Kiek jose praleidžiama gražių valandų. Čia kalba palikę mus artimieji – mamytė, tėvelis, kiekvienas kapelis kalba. Ant kažkurio universiteto portiko yra užrašyti žodžiai: "Mortui vivos docent" – "Mirusieji moko gyvuosius". Taip, mortui vivos docent, jei neužspaudžiame jiems burnų betonu, akmeninėmis plokštėmis. O tada būna taip šalta, nyku. Ne tik mums, gyviesiems… Vos tik prisimeni Čiurlionio triptichą "Žemaičių kapinės", supranti, kad senųjų meistrų naudota medžiaga, paminklų formos buvo kažkokios mistiškos. Ir jauti – nuostabi ta kapinių paslaptis. Gyvas stačiusiojo paminklą žodis… Gyva mamytės, sesutės kalba…

Grįžkim į tarybinę tikrovę. Kapinės pamažu tapo apeitina vieta – vieta "šalia gyvenimo", vieta, kurią geriausiai palikti vien mirusiesiems. Ar daug teko patirti trukdymų, įgyvendinant savo kapinių viziją?

Sykį vos negavau penkiolikos parų už tai, kad norėjau surinkti, sugrėbstyti šiukšles. Pasirodo, buvo negalima to daryti. Trejus metus skaudama širdimi žiūrėjau į tas kapinaites, lyg vištidė aptvertas tinklu. Buvo liūdna. Bet staiga kažkas atsitiko. Prieš Vėlines ateina kolūkio pirmininkas, apylinkės pirmininkas ir sako: "Na, jūs čia šventoriuje taip gražiai viską padarėte, tai sutvarkykit mums ir kapinaites". Ir ką gi: pasiskolinau pinigų, gavau cemento ir pradėjau mūryti. Negana to, atėjo ir kaimyninio kolūkio pirmininkas, – tas nieko nebijojo, – ir sako: "Tvarkyk ir Žibartonių kapines. Davė visą medžiagą, o aš sveikatos dar daug turėjau ir padariau. Pradėjau statyti koplytstulpius. Turtuoliams nelabai patiko, bet jei koks ubagėlis miršta… Buvo kapų, kurių niekas nelankė, taigi aš ir ten tuoj "prisistačiau". Žinoma, rajono centrui labai ta veikla nepatiko – šaukė ir už koplytstulpius, ir už tvorų dažymą, bet jei už nugaros stovi pats pirmininkas, tai jau ne tik drąsiau, bet ir gali dar labiau įsibėgėti…

Radau gerą meistrą, auksarankį. Jo brolis, architektas, paima Čiurlionio "Žemaičių kapines", nupiešia figūras, o tas meistras išpjausto. Taip atsirado ir pirmas, ir antras koplytstulpis. Pamažu kūnijosi mano išsvajota miniatiūriška "Žemaičių kapinių" vizija. O man dar labiau rūpėjo parodyti, kaip koplytstulpiai sušildo, atgaivina kapines… Įdomu, kad mūsų protėviai prie koplytstulpių nė vardų, nė datų nežymėdavo – kapinės pilnos gyvų, kažkokios amžinos. Rodos, iš kiekvieno kampo kažkas alsuoja, kažką šnabžda. O antai ir šventasis Izidorius sėklą beria, Marija meldžiasi už žmones, Angelas antai pučia trimitą… Kartą iš Maskvos atvykę lankytojai pasakė: "Kakoje u vas vesioloje kladbišče". Giedros, gyvos kapinės – to ir norėjau…


P.S. Vyr. redaktoriaus prierašas: Tarp tokių gražių darbų man keistokai atrodo Tėvo Stanislovo kalbos "Darbo" partijos suvažiavime ir kituose panašiuose renginiuose. Mieli politikai, nustokite tikslais teisinti priemones, turėkite gėdos. K. P.
____________________

Justino Marcinkevičiaus kalbos, pasakytos rugsėjo 29 d. per Tėvo Stanislovo knygos "Atsidūsėjimai" pristatymą, ištrauka


(…) Skaitome šią knygą daugeliu atvejų kaip maldą, kaip tikėjimą, kaip meilės ir šviesos siekį. Maldą aš suprantu kaip geidžiamą, trokštamą ryšį su Esančiuoju, su prasme, su atsakymu. Tai sielos šauksmas tamsoje. Troškimas rasti, išgirsti, pajusti.

Todėl ir pagrindinis knygą struktūrinantis įvaizdis yra kelias. Žinoma, tai nebūtų nauja, gal net banalu būtų, jeigu ne aistra, ne troškulys, jeigu ne meilė ir pareiga, jeigu ne ugnis, deginanti knygos žmogų, Einantįjį: "Turiu eiti, pakiliau eiti", – sako jis, paklusdamas savajam pareigos imperatyvui. Be abejo, tai yra dvasios kelionė, jos judesys į šviesą ir pažinimą, jos pagrindinis klausimas: "Kas esi Tu, kurs esi?" Visa sielos gelme klausdamas Einantysis nesulaukia atsakymo. "Tu – ryjanti ugnis". "Praėjo gyvenimas, nuvargo mūsų kojos, o nueita taip mažai", – atsidūsta žmogus, kuris galėtų būti kiekvienas iš mūsų. Skausmingas kelio apmąstymas, siekimas išgryninti jį, išteisinti: "Vingiuoti mūsų keliai, ir lėtai lėtai einame pirmyn". Galima sakyti, visas gyvenimo dramatizmas šioje eilutėje. Lyg kokia mūsų buvimo formulė, lyg nusivylimas, lyg priekaištas sau, lyg tam, kuris išleido eiti: "Einame į Tave klaidžiodami, griūdami". Arba: "Einame, bet nesuprantame, kur mus vedi".

Pasakytume, kad tokia yra pagrindinė Einančiojo situacija kelyje – klaidžioti ir kristi, artintis ir tolti, klausti ir nesulaukti atsakymo, liepsnoti ir gesti, apglėbti ir atstumti… Galima pririnkti ir daugiau tokių žodžių – sūpuoklių, ženklinančių žmogaus siūbavimą, ir kaip išvadą suvokti poeto – Tėvo Stanislovo žodžius: "Tik didingai plati ir drąsi širdis gali viską ramiai pakelti. Ir panieką, ir neteisingą apkalbą, ir vienišumą. Ak, Viešpatie, tai didis mokslas būti ramiam ir nuolankiam". Patirtis, išmintis ir tikėjimas kalba Einančiojo lūpomis, nėra jose pykčio, pavydo ir pagiežos, jis kalbasi su Tuo, kuris neatsako, kuris nuolatos yra ne tas. Žmogus eina, jis bėga nuo Nieko, nuo nebūties, kaip sako poetas, "į Tėvo glėbį". Bėga nuo kasdienybės priespaudos, nuo tamsos, nuo purvo. Bėgimas – tai mūsų ir drąsa, ir baimė. Nesuprantamas, nepaaiškinamas ilgesys, kurio sklidinos mūsų gelmės, verčia mus eiti, bėgti, ieškoti, maitintis ir sotintis savimi, galbūt net turtėti praradimais – visu tuo, ką išleidžiam, ko netenkam kelyje, ką išplėšia iš mūsų. "Gyvenimą turime "atidirbti", – sako Tėvas Stanislovas. Iš tiesų, kas gi yra ši mūsų kelionė, jeigu ne atodirbis, kuris nualina kūną, bet subrandina dvasią, o Tas, į kurį einama, ir yra Kelias. Būtent šis kelias ir yra duona, kuria sotinasi Einantysis. Jis mokosi laimės, klausdamas: "Kodėl visa tai? Kodėl gyvenime tiek painumo, tiek daug netikslumų? Kodėl tiek daug kančios?" Taip klausdamas, su šiuo klausimu Einantysis priartėja prie mūsų, prie kiekvieno, jis tarsi išima tuos klausimus iš mūsų, tampa kiekvienu mūsų, o mes tampame juo, nes klausimai, kuriuos jis duoda, – tai mūsų klausimai, gal mūsų atsidūsėjimai.

Šitaip kelias ir kelionė būtiškai suvisuotinėja. Einantysis (knygos subjektas) atsistoja šalia mūsų, ir mes, atidžiau įsižiūrėję, atpažįstame Tėvą Stanislovą.

Ir atsidūstame kartu su juo.


 

Rašytojai

Tėvas  Stanislovas
1918 - 2005
 
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
 
Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą