Žanras

Sukaktuvinis „Nemuno“ autoriaus pranešimas. Panašus į sakmę, kurioje esama žinių apie literatūros atgimimą, arba „Nemunu“ pavadinto sąjūdžio tapsmą; sakmėje neveikia nei dievai, nei velniai, bet pagal šiam žanrui būdingus reikalavimus joje kalbama apie mitologiją ir net stebuklą, įvykusį sovietinės valdžios Kaune 27-aisiais metais.

Apie vietą ir laiką

Dabar visi akyli ir protingi, tai yra ir mato, ir žino kas yra kas. Žlibesniems ir bukesniems net knyga tokiu pavadinimu išleista. Galima pasiskaityti. Pavyzdžiui, rasti parašyta, kas yra Aleksas Dabulskis ir Leonas Gudaitis, Juozas Marcinkevičius ir Algimantas Mikuta, Gintaras Patackas ir Aldona Puišytė, Juozas Grušas ir Raimundas Samulevičius, Petras Palilionis ir Petras Venclovas ir t. t.

Tačiau ar visada ir viskas būdavo aišku?

Prieš 40 ir daugiau metų Kaune buvo privisę padarų, kuriuos anuomet ne visi išmanė kaip vadinti. Ne visiems tie padarai patiko, o kai kam jie visai neįtiko. Laimė, angelai sargai virš jų galvų skraidė. Nebuvo aišku, ko iš jų galima laukti. Keikdavo juos. (Lietuviškai ir rusiškai.) Trumpai tariant, ir jų mamos, antys, juos šaukė bjauriaisiais ančiukais (toliau – b. ančiukai).

Kas tie b. ančiukai?

Ko gero, jau įspėjote: tai buvo slaptieji padarai, su kaukėmis. Tačiau ne Panemunės desantininkai, ne „Alfos“ kovotojai ar stažuotojai iš milicijos mokyklos. Mokslo žargonu – pirmieji simuliakrai laikinojoje sostinėje. Postmodernizmo žvalgai. Jie buvo užsimaukšlinę mažiausiai po kelias kaukes, todėl išvysti tikrąjį jų veidą būdavo nelengva. Pavyzdžiui, Antanas Martinaitis kartais nusimesdavo teplioriaus kaukę ir prie jos pririštus teptukus, griebdavo amžinąją plunksną, atvežtą iš Kinijos, ir kažką rašydavo į didžiulę kontorinę knygą. Arba travesti – aktorė Veronika Ruminavičiūtė. Ji taip persirengdavo, kad niekas negalėdavo jos atskirti nuo Vinco Krėvės. Arba kito klasiko. To ji kažkada buvo pramokusi Juozo Miltinio studijoje.

Gal jau įspėjote? Taip, tai buvo slaptieji literatai. Pasak anuomečių kolchozų ir sovchozų dizainerio Antano Cibulskio, savaime užsiveisę. Logiškai mąstant, Kaune jie buvo nereikalingi, nes visus reikalinguosius penktajame dešimtmety išvežė į Vilnių arba leido išvažiuoti toliau.

Anot Antano Jasiūno-Jacinevičiaus, džiovos kamuojamo ir netrukus jos įveikto poeto, tai buvo literatūros gundomi Kauno politechnikos, medicinos institutų ir kitokie studentai, ir ne tik studentai. Tarp jų buvo vairuotojų, vaistininkų, mokytojų, bibliotekininkų, gydytojų, inžinierių, gulagininkų. Vienas kitas aktorius ir dailininkas. Amžius? Vadino juos jaunaisiais, bet nemeluokim sau: jų jaunystė dažnai atrodė senstelėjusi. Tačiau visi jie buvo neapsiplunksnavę, tai yra be tikrų literato plunksnų, nors vaikščiojo krypuodami nuo sunkių portfelių ar krepšių su knygomis, kurių prisipirkdavo antikvare, gaudavo bibliotekose, prisiskolindavo iš bičiulių. Beje, dažnokai užmiršdami jas grąžinti savininkui. Kas turėjo prasigraužęs skylę į universiteto bibliotekos likučius, užrakintus ir paliktus graužikams, vogdavo iš pelių tą nacionalizuotą turtą kaip savo. Slaptomis pasidalydavo knygelėmis, kurias kai kas laikė pavojingomis jų neapsiplunksnavusioms sieloms. Savo eilėraščius ir noveles jie rašė ne ant A4 formato popieriaus, o į mokyklinius sąsiuvinius, dažnai – languotus, skirtus matematikai. Gal rašė bjaurodami fizikos, biologijos ir kitokių pamokų ar paskaitų užrašus. Prastokai, o kai kurie net visai prastai mokėsi, dirbo, prastai gal ir gyveno. Kaip ir visi, tad nebuvo su kuo palyginti.

Kiek jų buvo?

Iš šimto miestelėnų – vienas, anot to paties Jasiūno. Tas garbus poetas Konrado kavinėje, matyt, prastai buvo pramokęs aritmetikos, nes šitaip – pagal jį – skaičiuodami anuomečio Kauno (su dviem šimtais tūkstančių jo gyventojų) gatvėse būtume regėję net du tūkstančius padaigotų literatų. Kas mena tuos laikus, žino – tiek jų tikrai nebuvo. Net dviejų šimtų gal nebuvo. Politechnikos instituto laikraščio redakcijos kambaryje susirinkdavo jų apie tuziną. Ar tik ne tiek pat – Medicinos institute. Viktoro Spitrio paskaitų apie Nobelio premijos laureatus Viešojoje bibliotekoje klausydavosi trys dešimtys. Prie „Kauno tiesos“ redakcijos stalų sutūpdavo tiek pat.

Paskui b. ančiukai ėmė būriuotis ir rikiuotis. Jie stodavo į KJRS – Kauno jaunųjų rašytojų sekciją. Tai buvo, sakykim, jų (literatūrinė) partija. Jos narių sąrašuose, kai juos redagavo minėta Veronika, krypavo ar tik ne šešios dešimtys pavardžių. Kai tūlas ančiukas veidrodyje apsižiūrėjo esąs su viena kita literato plunksna, panašia į matytas prie Juozo Grušo, Vinco Mykolaičio-Putino ar Salomėjos Nėries namelių durų, ančiukai ėmės draskyti vieni kitiems akis: aiškintis, kuris greitesnis, gabesnis, talentingesnis plaukėjas. Literatūros partija ėmė skilti. Teisininko Mykolo Karčiausko lapuose KJRS narių sąrašas sutrumpėjo per pusę, užtat tas sumažėjęs pulkelis buvo puikios nuomonės apie save. Neliko konkurentų, tai yra geresnių už juos. Mat anuometės ESM buvo ne tik gremėzdiškos, bet ir dar tik mokomos rašyti eilėraščius. Literatūrą. Niekas literatų penkmečiais neplanavo. Buvo (aukštai) nutarta, kad Kaunui nebereikia nei universiteto, nei filosofų, nei filologų. Rašytojų irgi nereikia, nes niekas nemoka rašyti.

Arba gana tų kelių smetoninių, kurie gulaguose nepaliovė rašyti. Beje, iš jų tikrai mokėjęs rašyti gal vienas. Jam vienam ir tebuvo suteiktas liaudies rašytojo vardas. O ir kur mokytis rašyti? Tokią mokyklą (Maskvoje) buvo baigęs irgi tik vienas. Laimė, kitiems menams geriau sekėsi: prie Neries stūksojo Dailės kombinatas, vadinasi, šalimais buvo ir dailėvaizdės inkubatorius. Buvo likę nenugriauti du teatrai, sumūrytos kelios agoros koncertams, vadinasi, kažkas mokėsi ir pramoko vaidinti ar muzikuoti.

Kur tie b. ančiukai ganėsi?

Tarp dviejų upių, tarp kelių šimtų šulinių, kūdrų, vandens kolonėlių ir vos kelių kavinių, kurių vedėjos ir padavėjos pakęsdavo vien kavą, blynus ir vyną teužsisakančius lankytojus.

Gal kas dar mena septintojo dešimtmečio Kauną, įmigusį Nemuno ir Neries slėniuose? Jei b. ančiukų valia ką būtų reiškusi, jie būtų prisakę miestui amžinai tuose slėniuose ir miegoti, slėptis tarp šlaitų ir dar nenukirstų medžių, plaukti kartu su abiem upėmis jų pakrantėmis. Arčiau vandenų. Tačiau miestas pasuko į Žaliakalnio atšlaites ir laukus, ten ir kitur, kur radijo antenomis ir šūkiu „Slava KPSS“ vainikuota, ant šventų, iš Palestinos atsivežtų akmenų, kilo Prisikėlimo bažnyčia.

Ant kalno b. ančiukams nepatikdavo. Kamavo geismas ar troškulys. Kaip ir iš kiaušinių toli nuo jūros išsiritusius vėžlius, juos gelbėjo instinktas. Po lietaus visi vandenys srūdavo. Aišku, kur. Nuo Žaliakalnio, iš Vydūno ar Kipro Petrausko gatvėje buvusių KPI ir KMI bendrabučių, leisdavosi pėsčiomis, bildėdavo funikulieriumi. Žemyn. Mat savo literatūrinius opusus ir jų vertę b. ančiukai pirmiausia nešdavo į Tulpę (buvusią Konrado), Metropolį, Vakarą arba Jaunimo (buvusį Versalį) kavines, Rambyną. Tulpėje iš tolo ir iš arti jie matydavosi su Grušu, Drazdausku, Jasiūnu, Katiliumi, Šiugždiniu. Kartu mokėsi gerti konjaką, užkąsdami citrina. Metropolyje b. ančiukai gaivino aristokratijos manieras; jų likučiais dalijosi ten groję muzikantai ir, aišku, vienas kitas kelneris. Versalyje b. ančiukai šokdavo – buvo ten toks ratas, tarpukariu ant jo žirgais trypdavo pro langus į Versalį įjoję legendiniai Lietuvos kunigaikščiai.
Ir slėnyje b. ančiukus kankino mirtinas troškulys; jie gėrė, gėrė ne tik vandenį, arbatą ar kavą, bet ir alų, vyną, degtinę, konjaką, romą. Viskio tuomet, beje, jie nebuvo ragavę, bet ir šis vargu ar būtų padėjęs. Jiems trūko platesnių ir gilesnių vandenų. Tokių, kuriuos neva buvo matęs Drazdauskas, Grušas, Jankauskas, Jasiūnas, Katilius, Papečkys, Šiugždinis, Viskanta, Žlabys Žengė... Net Alpas Liepsnonis-Kukanka, – ir tasai, kurs rašyti buvo pradėjęs smetoniniame kalėjime, ir jis buvo daugiau vandenų matęs.

B. ančiukai sapnuodavo „Keturis vėjus“, ‚Pjūvį“, „Trečią frontą“, „Naująją Romuvą“, „Aš esu visur“ ir panašius vaiduoklius. Pabudę jie rikiuodavosi prie vandens kolonėlių gatvėse ar čiaupų komunalinėse virtuvėse.

Kodėl ir kaip b. ančiukai vandenų ieškojo?

Jau supratote: b. ančiukai buvo ne tik išdykę, jie ne tik nesimokė, nedirbo (normaliai), bet ir kitaip buvo bjaurūs. Štai, kaip ir visi ančiukai, jie labai mėgo plaukyti. Koks ančiukas be vandens? Literatūriniai vandenys Kaune po užtvankos statybų ties Pažaisliu labai buvo nusekę. Beveik niekas jau neprisiminė tų dienų, kai valtimis į Konrado kavinę plaukdavo. Tik viena kita balutė buvo likusi arba po lietaus atsirasdavo. Prie „Kauno tiesos“ redakcijos joms išdžiūti neleido ten vos ne kasdien krypavę savi bjaurieji ančiukai, tiesa, turėję karališkus, šventus ar kitaip ypatingus vardus (Vaidilutė, Marija, Leonas, Rūta). Kas savaitę čia kažkas galėdavo suvilgyti snapą ar kojeles pamirkyti, todėl tą šventą literatūrupį (ar literatūrfontanį) vadino „Kūrybine savaite“. Daugiatiražiniuose (taip vadinosi menki intakėliai, kuriuos leido aukštosios mokyklos ir dideli fabrikai) literatus prie stalo su jų sava literatūrinio vandens taure pakviesdavo tik per valstybines šventes. Buvo galima parašyti tekstų tostų. Tai buvo platūs panegirinės literatūros vandenys. Bet jie būdavo labai seklūs. Reikėdavo labai stengtis, kad juose augtų kukurūzai, tačiau nekyšotų nebaigę griūti Kauno pilies pamatai. Laimė, įsigudrindavo tie b. ančiukai rasti akvariumų, vadinamų almanachais. Bet tokius akvariumus Kaune turėdavo retas namas, juos įsigiję šeimininkai labai prižiūrėdavo ir juose leisdavo plaukioti tik menkoms, tegu ir auksinėms, žuvelėms.

Vilniuje b. ančiukų iš Kauno plaukymai buvo prastai organizuoti. Beveik ir nebuvo jų. Juk aišku, kad Nerimi prieš srovę net ir garlaiviu sunku iki Vilniaus nuplaukti, o ir kaip tą srovę įveikti ančiukams be plunksnų? Be to, kažkas pasakė, kad po 1952 m. Kaune literatų ir su žiburiu nerasi, jau nebėra kam į Vilnių plaukti. Ir ėmė atrodyti, kad jų tikrai nebėra. Krypuojant į „Pergalę“, į „Literatūrą ir meną“, ‚Švyturį“, „Jaunųjų“ almanachą, į pirmąją knygą greitesni būdavo tie, kurie arčiau tų vandenų lizdus susisuko. Literatūros olimpiadose šimtą kilometrų „forų“ gavusieji, iki starto nenuvargusieji visada būdavo pranašesni.

B. Kauno ančiukai labai daug ir visiems labai negražiai apie išdžiūvusius vandenis Kaune kalbėdavo. Vargu ar kas jų balsus išgirsdavo. Tačiau jiems padėjo dangus. Neapsieita be saulės, tik ne tos, kuri buvo patekėjusi virš Gorio. Atšilus klimatui, prasidėjo ledynų tirpimas Maskvoje, ir jis pripildė ir užtvindė Lietuvos upelius. Jie tapo panašūs į nemunų nemunus, ir kai kam ėmė atrodyti, kad Kauno slėnyje, ties ta vieta, kuri tarp geležinkelio ir Aleksoto tilto, Nemunas gali skalauti ne tik salos krantus, bet ir tekėti dviem vagomis. Tereikia prakasti sąšlavomis per karą ar tuoj po jo užverstą senvagę.

Tuoj savo plėvėtomis kojytėmis b. ančiukai puolė kapstyti, kasti tas šiukšles ir jas užnešusį smėlį, – paskui jie taip džiaugėsi ištryškusiu pirmuoju vandeniu, taip turškėsi jame, taip smarkiai irstėsi po tą Nemuną „kvadrate“ ir savo forma vienintelį pasaulyje kvadratinį „Nemuną“, sukėlė jame tiek daug putų ir bangų, kad po metų kitų „Nemunas“ tapo garsesnis už visus į Kuršmares pro miestą nutekančius vandenis, – be to, jis, kaip ir „Žalgiris“, tapo Kauno sinonimu, t. y. dar vienu jo vardu, ir visi b. Vilniaus ančiukai susirikiavo į eilę iki pat Vievio, kad nepavėluotų į literatūrinius plaukiojimus Kaune, tai yra „Nemune“. (Ir aš ten bandžiau plaukioti, ir jei ne plaukti, tai bent neskęsti pramokau.)

Visus plaukiojimus „Nemune“ nuo nelaimių sergėjo šv. Antanas Paduvietis.
Ne vien b. ančiukai iš visos Lietuvos, o ir labai žymūs lietuvių literatūrinių vandenų paukščiai, gulbės ir gulbinai pradėjo dairytis „Nemuno“ link. Jie džiūgaudavo, kai jiems būdavo leista bent sykį per metus panardyti antrajame Kauno „Nemune“.
Tai, sakyčiau, buvo tikras stebuklas mieste, kuriame po Antrojo pasaulinio karo niekas nenorėjo rašyti. Nieko panašaus, anot literatūros istorikų, po to jau niekur nėra nutikę, – net literatūrinėje Lietuvos Šiluvoje, tai yra Druskininkuose.

2007 m. balandžio 19 d.
Vilnius-Kaunas

Vytautas Martinkus

„Nemunas“