Vasario 23 d. Kaune, Maironio lietuvių literatūros muziejuje, vyko rašytojo Vytauto Martinkaus apysakų rinkinio Šuns mazgas ir jo parengto spaudai Ramūno Klimo romano Maskvos laikas sutiktuvės. Renginyje, be autoriaus, dalyvavo profesorius Petras Bražėnas ir Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriaus pirmininkas Petras Palilionis.
Muziejaus direktorė Aldona Ruseckaitė sakė su dideliu susidomėjimu perskaičiusi Šuns mazgą. R. Klimo knygą skaityti kiek sunkiau, ji reikalauja didelio susikaupimo ir pasiruošimo.
V. Martinkus pirmiausia pristatė paskutinį R. Klimo romaną, kuriame kalbama apie vertybių tuštėjimo metą. Sudarytojas sutiko, kad R. Klimo knygą iš tikrųjų sunku skaityti. Ruošdamas šį romaną spaudai, V. Martinkus manė darąs didžiulį darbą, tačiau apgailestavo, kad susidomėjimas juo kol kas mažas. Pasak jo, tai labai rimta knyga, kurios R. Klimas nespėjo pabaigti. Į raginimus paskubėti autorius nereaguodavo. Romaną jis rašė dešimt metų, stengėsi, kad kiekvienas sakinys būtu tobulas, dvasingas. Tai, kad knyga nebaigta, dar nereiškia, kad ji bloga ar neįdomi. Tai talentingo autoriaus darbas, kuriame kalbama apie tai, kas tų laikų žmogui buvo svarbu: pokario metų siaubas, eilės prie duonos, lageriai. Knygoje šiek tiek atspindimas nepriklausomybės laikotarpis, bet tokių vaizdų nėra daug. Apie Sąjūdį čia nerašoma, šis judėjimas lieka pasakotojo patirtyje. Dauguma teksto yra autentiški liudijimai. „Šią knygą verta paskaityti, nes tai be galo stiprus tekstas, jame atsispindi didžiulė dvasinė patirtis“, – kalbėjo V. Martinkus. Sunkiausia sudarytojui buvo sugalvoti, kaip užbaigti romaną, tačiau po ilgų apmastymų pavyko sukurti bendrą vaizdą.
Paties V. Martinkaus apysakos Šuns mazgas labiau primena esė ar autobiografinį pasakojimą, kuriame atsispindi septyniolikos metų svarbiausi Lietuvos ir asmeninio gyvenimo įvykiai. Rašytojų sąjungos leidyklos išleista knyga yra savotiška išpažintis, išpasakojimas to, kas kaupėsi per porą dešimtmečių. Knygos anotacijoje kritikas Valentinas Sventickas yra parašęs, kad tai šuniškos istorijos. Tačiau pats autoriaus mano, kad ne šunys, o žmonės jį viliojo. Šunys – tiesiog priedanga, būdas apmąstyti ir visuomenės pokyčius, ir žmogaus kelią šiame pasaulyje.
Knyga labiausiai žavi rašytojo sąžiningumu, atvirumu sau pačiam ir skaitytojui. Joje gausu filosofinių idėjų, apmąstymų apie kūrybą, žmonių nesusikalbėjimą.
P. Bražėnas, kalbėdamas apie abi knygas, negailėjo pagyrimų. Pasak jo, tai, ką turime prieš akis, neišeina paversti kritika. V. Martinkaus Šuns mazgas – labai rimtas darbas, kaip ir visi kiti jo kūriniai. Tai dramatiška, filosofiška knyga, kurioje vartojama įspūdinga leksika, daug tarptautinių žodžių, o šitai eiliniam skaitytojui turėtų būti sunkokai suprantama.
P. Palilionis taip pat įvertino V. Martinkų už meistriškumą, tačiau priminė, kad trūksta kai kurių detalių apie ano meto situaciją. Autoriaus kartos skaitytojams viskas bus suprantama, tačiau jaunesniems žmonės praverstų platesnis kontekstas.