Lietuvoje išleistos trys rašytojo Jaroslavo Melniko prozos knygos („Rojalio kambarys“, 2004; „Pasaulio pabaiga“, 2006; „Labai keistas namas“, 2008) ir nors, paties autoriaus žodžiais tariant, kultūrinėje Lietuvos spaudoje jo kūryba bei publicistika spausdinama jau daugiau kaip dvidešimt metų (nuo 1989 m. yra Lietuvos rašytojų sąjungos narys), tačiau daugelis skaitytojų šį vardą pirmą kartą išgirdo tik tuomet, kai jo apsakymų bei apysakų knyga „Pasaulio pabaiga“ buvo nominuota geriausiai metų knygai.
Tiesą sakant, tuo stebėtis neverta – rašytojo kūryba dirgina ir verčia klausti, o jo kuriamas pasaulis – kupinas absurdo poetikos ir nerimo, gimstančio veikėjų sąmonėje, kuomet į įprastą jiems realybę įsiveržia tai, kam nebeužtenka vien logiško paaiškinimo. „Tikroji kultūra nėra patogi – ji suteikia tikrą diskomfortą vartotojui“ – taip viename straipsnių J. Melnikas apibūdino rašytojo situaciją masinės kultūros akivaizdoje.
Rašytojo pašaukimas – ieškoti tiesos ir visai nesvarbu, kokiomis priemonėmis tenka kapstytis už to absurdo kevalo viliantis prasiskverbti į kitą paviršių...
„Bernardinai.lt“ skaitytojams siūlome pašnekesį su Vilniuje gyvenančiu ir kuriančiu rašytoju Jaroslavu Melniku.
Esate gimęs ir augęs Ukrainoje, o dabar gyvenate Vilniuje. Per pastaruosius ketverius metus išleidote net tris prozos knygas ir visos jos parašytos lietuviškai. Papasakokite, kaip atsidūrėte Lietuvoje.
Na, atvirai pasakius, man ne itin suprantamas nuolatinis susidomėjimas tuo, kas aš, iš kur atsiradau, kaip „atsidūriau“ Lietuvoje. Ar pasikeis kas nors dėl to, jei pasakysiu, kad čia gimiau? Ką tas pridės prie mano tekstų? Tokie klausimai, mano nuomone, atspindi masinės kultūros epochos ir postmodernizmo visuomenės, kada „biografija“ tampa svarbiau už „produkciją“, poreikius. Seniau produkcija (rašytojui – tekstai) patys savaime sukurdavo vardą. Šiandien atvirkščiai – publika nori žinoti, kas tu toks, iš kur atsiradai, kiek turi lietuviško, kiek žydiško, kiek slaviško, o kiek galbūt čigoniško kraujo. Kokio ilgio tavo nosis, ir ar kartais neturi meilužės. Ar ne žydė tavo žmona, ar ji nėra moterų žurnalo, kuris ima iš tavęs interviu, vyriausioji redaktorė. Galiu nuraminti, kad mano žmona lietuvė ir vadovauja katedrai Vilniaus universitete. Kad pats gyvenu Lietuvoje ne vieną dešimtmetį, kad turiu filologo profesiją, po studijų universiteto Filologijos fakultete tęsiau mokslus Literatūros instituto aspirantūroje, kur, kaip žinoma, anksčiau buvo rengiami profesionalūs rašytojai, kalbos – mano pasaulis. Moku daug kalbų, ir lietuvių kalba man – kaip gimtoji.
Beskaitant Jūsų apysakas ar apsakymus į akis ypač krinta griežtas tekstų konstruktyvumas, tradicinis pasakojimas bei siužeto vystymas, ir tai ypač kontrastuoja su tuo kuriamu pasauliu, pilnu iracionalumo bei netikėtumo žaismės. Kaip gimsta Jūsų kūriniai?
Jūs teisingai pastebėjote daugelio mano tekstų „konstruktyvumą“. Bet aš jų nekonstruoju iš anksto, pagal kokią nors schemą. Tuomet tai būtų negyvagimiai kūriniai. Jokios schemos nėra. Priežastis turbūt ta, kad tuo pat metu esu ir rašytojas, ir filosofas. Paraleliai rašau filosofiją, ir mano mąstymas labiau filosofinis, tai yra negaliu pasitenkinti tiesiog jausmų ar aplinkos aprašymu. Pati savaime formuluojasi mintis. Nežinau, kaip tai išeina. Tie kritikai, kurie sako, jog „konstruoju“ kūrinius, neteisūs tuo atžvilgiu, jog supainioja skaitytoją. Nes galima pagalvoti, kad iš pradžių sukuriama schema, planas, o paskui pagal jį rašoma. Parašęs pirmąją frazę, niekada nežinau, kokia bus antra, ir kaip apsakymas ar apysaka baigsis. Judi kaip rūke, sekdamas paskui intuiciją. Ir visuomet į priekį veda paveikslas – idėja, kuri nuolat formuojasi, pati vystydama siužetą.
O su tuo, jog mano kūrinių turinys susijęs su būties iracionalumu, sutinku. Gyvename pasaulyje, kuris iš pirmo žvilgsnio atrodo absurdiškas, neturi prasmės. Jame nėra jokios logikos. Ir nuo to pavargsti. Jei nuolat ieškosi logikos, tai gali išprotėti. Esame Sizifo kailyje. Geriau palikti tą pasaulį tokį, koks jis yra, nemėginant suprasti. Svarbus pats absurdo suvokimo faktas, kad esame absurdiškoje situacijoje, bet nereikia stengtis jo suvokti.
Šiuolaikinėje literatūroje, kaip ir apskritai mene, dažnai pasineriama į įvairiausių formų žaidimus, mėgaujamasi pačiu kūrybos procesu ar tik stengiamasi padaryti naujai, kitoniškai mėginant nustebinti, šokiruoti skaitytoją ar žiūrovą. Tuo tarpu Jūsų prozoje itin pabrėžtini egzistenciniai, būties klausimai, į kuriuos mėginama rasti atsakymų toje pačioje buityje. Tai gal neretai skamba absurdiškai, paradoksaliai, bet tie klausimai iškeliami ir nuo jų jau niekur nepasidėsi. Ar menas, literatūra šiandien gali padėti žmogui? Kokia apskritai šiandien yra literatūros paskirtis mūsų visuomenėje?
Beje, aš irgi esu parašęs kūrinių, kurie galbūt gali ir šokiruoti. Bet aš niekada specialiai nesistengiu kieno nors šokiruoti. Esmė ta, kad tiesa, jei iki jos prisikapstysi, – visuomet šokas (nėra nešokiruojančios tiesos). Tai gali būti susiję su seksu. Bet taip pat ir su mirtimi. Jūs kalbate apie „egzistencinius“ klausimus mano kūryboje. Tai todėl, kad man kūryba yra savaiminga. Man net keista girdėti, kad „esu rašytojas“, „filosofas“ ir t. t. Visa tai socialiniai vaidmenys, į kuriuos stengiuosi pernelyg neįsijausti, nelabai jais tikėti. Aš tiesiog rašau. Išreiškiu tai, kas vyksta giliai viduje. O kadangi aš, kiek save pamenu, gyvenu bendromis problemomis, bandydamas suprasti savo gyvenimą ir gyvenimą, pasaulį apskritai – tai ir išeina, kad visas tas mano vidinis pasaulis atsispindi per žodį. Ir kritikai kalba apie „egzistencines problemas“, iškeliamas mano kūryboje.
O tai, kad pačioje buityje kyla egzistencinių klausimų – tai ne tik neskamba absurdiškai, paradoksaliai. Tai skamba dėsningai. Kitaip ir būti negali. Tarkim, kad ir tas pats Dostojevskis, kurio kūriniai yra Peterburgo miesčionio buities aprašymas. Bet ten mes kiekviename žingsnyje susiduriame su bedugne. Buitis – tai mūsų gyvenimo kūnas. Bet joje, kaip ir tikrame kūne, gyvena dvasia. Kada žmogų užvaldo dvasia – buitis, smulkmeniškumas išgaruoja. Bandžiau tai išreikšti apsakyme „Dievo namuose“. Ten Dievas įgauna paprasto darbininko išvaizdą. Bet mes visuomet esame šalia Dievo, tik esame nuo jo atskirti savo sąmonės būsena.
Literatūros kritikai, mėgindami apibūdinti Jūsų kūrybą, vartoja „mokslinės (metafizinės) fantastikos“, „filosofinių pasakų“ „magiškojo realizmo“ terminus, lygina su F. Kafkos, J. L. Borgeso, Ch. Kortasaro kūriniais. Knygoje „Pasaulio pabaiga“ rašote: „Mane visuomet domino, kas dedasi su žmogumi už rėmų, į kuriuos jį įspraudė jo aplinka, auklėjimas. Nevilties gelmėse žmogus yra arčiau būties paslapties...“ Kitokios, iracionalios realybės įsiveržimas į miesčionišką gyvenimą ir mąstymą kaip tik ir padeda apnuoginti tai, kas yra už tų rėmų?
Šiais žodžiais norėjau pasakyti, kad mane domina žmogus, kuris patiria neįprastų jausmų ir neįprastų sąmonės būsenų. Tose būsenose moralės sampratos tarsi netenka savo absoliučios prasmės. Tai, kas uždrausta, liaujasi būti uždrausta. Bet ne todėl, kad išnyksta apskritai vertybių sistema, o tik todėl, kad ta sistema keičiasi. Įprastą vertybių sistemą pasikeičia kita (gilesne? pirmykšte?) vertybių sistema. Visi mano herojai ne amoralūs, kaip gali kam nors pasirodyti, – tiesiog jie vadovaujasi kita moralės sistema, kuri kartais mums atrodo laukinė. Bet lygiai taip pat mūsų moralė gali atrodyti laukinė kitų moralinių sistemų atstovams (pirmiausia kalbu apie praeities civilizacijas ir kultūras).
Mano knygoje, išleistoje prancūzų kalba Paryžiuje, vienas iš herojų susipažįsta su mirtina liga sergančia mergina. Nes jis jos gailisi. Jis ją įsimyli. Jie gyvena kartu kurį laiką, mylėdami vienas kitą, patirdami aukščiausių jausmų. Jie kartu verkia. Tai giminingumas. Bet merginai ateina laikas palikti šį pasaulį. Ir ji jaučia patį tikriausią siaubą dėl to, kad jos kūną sugrauš kirminai. Ji maldauja savo mylimojo užkirsti tam kelią, suvalgyti jos kūną. Štai pas mus, mūsų kultūroje, susiformavo vienareikšmiška „kanibalizmo“ kaip žudymo ir žvėriškumo sąvoka. Bet negalima gyventi tik savo kultūros viduje. Reikia suprasti, kad buvo daug kultūrų ir moralinių vertybių sistemų. Ir mes sprendžiame tik savo sistemos viduje – dažnai nesuprasdami savo tolimų protėvių, kitų pasaulių ir civilizacijų moralės ir jausmų. Tiems mūsų protėviams artimo žmogaus užkasimas į žemę ir pasmerkimas kirminams – atrodė ne mažiau siaubingas, negu šiandien siaubingas atrodo artimo žmogaus suvalgymas jam numirus. Tai tik tradicijos ir įpročio dalykas, ne daugiau. Tai mūsų siaura sąmonė mėgina iškart vienareikšmiškai, kategoriškai vertinti ir smerkti. Paklauskite, kodėl senovės Egipte artimų žmonių neužkasdavo į žemę kaip šunų? Kokie jausmai, kokios moralinės vertybės slypėjo už mumifikavimo kultūros atsiradimo? Tai atsakymas į klausimą apie mano susidomėjimą „žmogumi už rėmų“ ir apie „šoką“ kūryboje.
O kai dėl jūsų paskutinio klausimo, tai iš tiesų – tokie dalykai, apie kuriuos čia kalbu, tarsi priverčia pakilti virš buities, kasdienio gyvenimo smulkmeniškumų. Jei galvojate apie tokius dalykus – ką reiškia, kad neturite paskutinio mobiliojo telefono modelio? Ar tuomet kankinsitės, kad kaimynas įsigijo naują automobilį? Tam tikru atžvilgiu ta „kita realybė“, apie kurią kalbate, ir yra tai, „kas už ribų“. Aš tą pavadinčiau „aukščiausiais jausmais“ ir „aukščiausiu mąstymu“.
Jūsų kūriniuose vis iškyla Dievo vaizdinys – kaip kažko netikėto, neįprasto įsiveržimas į kasdienybės rutiną, pašnekovo, dažniau prabylančio tyla ar pasaulio Kūrėjo, atidavusio viską į žmogaus rankas. Tačiau bet kuriuo atveju čia ieškoma santykio su Juo, kad ir koks jis būtų. Koks Jums yra religijos, tikėjimo ir literatūros ryšys?
Religija ir tikėjimas – skirtingi, nors ir glaudžiai susiję dalykai. Už religijos stovi Bažnyčia. Religijų daug. Bažnyčių – dar daugiau. Pažįstu gan piktų žmonių, kurie kiekvieną dieną meldžiasi ir kiekvieną sekmadienį lankosi Mišiose. Jie neabejoja, kad jų vieta – rojuje. Ir pažįstu labai puikių žmonių, kurie gyvena pagal aukščiausius humanizmo, gailestingumo įstatymus, – ir kurie niekada nesimeldžia ir niekada nesilanko bažnyčioje. Ir net nemėgsta kunigų. Nes jie išaugo aplinkoje, kuri neįskiepijo jiems meilės tam tikram kultui. Štai Levas Tolstojus – jis laikė dvasininkus „magais“, kurie naudojasi stabmeldžių žynių triukais, norėdami paveikti žmonių psichiką. Jį už tai atskyrė nuo Bažnyčios. O jis giliai tikėjo Dievu. Liuteris išsižadėjo Romos popiežiaus. Visa tai labai sudėtinga. Šiomis dienomis kažkoks protestantų Bažnyčios pamokslininkas per „Žinių radiją“ įrodinėjo, jog iš krikščionybės išplaukia, kad reikia „priešą“ ir žudyti, ir bausti mirtimi – kad neva Dievas kvietė tą daryti... Jis rėmėsi Kristumi. Mano nuomone, tai – siaubas.
Ką aš noriu pasakyti? Negalima spręsti vienareikšmiškai. Ir tuo pat metu, kas mums davė teisę spręsti už Dievą, kam skirtas rojus, o kam – pragaras. Ar nepatenka į rojų kaip tik ta moteris, kuri niekada nesimeldė, bet kuri visus myli, gailisi ir padeda kitiems nelaimėje? Na ir kas, kad ji nesimeldžia? Jau nė nekalbu apie tai, kad man atrodo įtartina idėja dievo sadisto, kuris verda iš nusidėjėlių muilą didžiuliuose katiluose, kai tuo tarpu šventieji mėgaujasi paukštelių čiulbėjimų. Nieko sau šventieji, kurie žiūri į „amžinas“ kitų kančias ir mėgaujasi savo rojumi. Čia kažkas ne taip. Žinoma, mes nepažįstame Dievo, bet yra intuicija.
Kai dėl religijos, tikėjimo ir literatūros ryšio, tai pasakyčiau, kad tik tam tikro tipo rašytojai atspindi tą ryšį. Religijos, kaip kulto, savo kūriniuose neatspindžiu. Veikiau tikėjimo problemas. Ir tai tik todėl, kad neretai atspindžiu archetipus, o ne aprašinėju prototipus. O Dievas – stipriausias mūsų pasąmonės archetipas. Kas skaitė Karlą Jungą, tas supranta, apie ką kalbu. Dievo idėja buvo būdinga visoms tautoms visose epochose. Ji įgimta. Jei priimame Dievo egzistavimą, tai turime priimti ir tai, kad Dievas įdėjo šią idėją į žmogaus pasąmonę. Kad suteiktų žinių apie save. Mano herojus yra net tiek konkrečiame laike ar vietoje, kiek archetipiškoje, egzistencinėje situacijoje. Ir kada jis leidžiasi ieškoti Dievo – tai reiškia, kad jame nubunda tas Dievo archetipas. Rašytojo užduotis – suteikti tam archetipui balsą.
Jūsų apsakymų ir apysakų knyga „Pasaulio pabaiga“ praėjusiais metais buvo geriausių knygų penketuke. Kaip jaučiatės lietuvių literatūroje? Kokius laikus, Jūsų manymu, šiandien išgyvena lietuvių literatūra?
Kad mano knyga nominuota geriausiai metų knygai – tai man buvo netikėta, nepretenduoju į jokią ypatingą vietą, tiesiog išreiškiu tiesą. Pažvelgti į save iš šalies – visuomet išbandymas. Lietuvių literatūroje jaučiuosi gerai. Bet ką reiškia jaustis lietuvių literatūroje? Galbūt geriau užduoti platesnį klausimą: kaip jaučiuosi Lietuvoje? Tai labai aktualu ryšium su masine emigracija iš Lietuvos. Galiu tiesiai pasakyti: man kelia siaubą išvažiavusiųjų iš Lietuvos žodžiai, kuriuos kartais tenka skaityti internete. Aš daug keliauju. Štai ką tik sugrįžau iš Italijos, gyvenau Prancūzijoje, lankiausi Egipte ir Tunise. Jau nė nekalbu apie šalis, esančias į Rytus nuo Lietuvos. Dėl to galiu atsakingai pasakyti, kad Lietuva – visiškai normali šalis, niekuo iš esmės ne prastesnė už kitas šalis, taip pat ir Vakarų Europos, turinti savo minusų, bet ir didžiulių pliusų (kurių niekas neakcentuoja). Tai joks dugnas ir jokia „bananų respublika“. Didžiausias lietuvių priešas – jų kompleksai, ir pirmiausia – nevisavertiškumo kompleksas, matyt, išugdytas per totalitarinio režimo dešimtmečius. Kaip toli nuo Europos centro yra Islandija, Airija - o tų šalių gyventojai neturi nė lašo komplekso, kad jie kažkokie „provincialai“. Kaip kad ir švedai su suomiais. Veikiau atvirkščiai. Taip yra todėl, kad jie jaučiasi esą „pasaulio centre“. Lietuvoje turi atsirasti lygiai toks pats pojūtis, kad gyvename „pasaulio centre“ – tik tada žmonės, čia gyvenantys, galės pasijusti laimingi.
O lietuvių literatūra išgyvena pereinamąjį periodą. Ir tas periodas susijęs ne su perėjimu nuo sovietinių laikų prie Nepriklausomybės (mano nuomone, tas periodas seniai baigėsi), o su perėjimo nuo elitiškumo prie masiškumo. Seniau lietuvių poeziją spausdindavo 100 000 egzempliorių tiražu. Nes visi norėjo būti elitas, prisiliesti prie „dvasiškumo“. Šiandien dviejų tūkstančių tiražas – svajonė. Šiandien proza leidžiama vieno tūkstančio tiražu. Ir net 700 egzempliorių.
Mes neišvengiamai žengiame į visuomenę, kada kaip Prancūzijoje pagrindiniais rašytojais taps televizijos vedėjai, kino žvaigždės, moterų žurnalų redaktorės ir jų dukterys. Ne todėl, kad jie genijai, o todėl, kad jų veidas ir pavardė žinomi ir (arba) kad jų rankose galingas reklaminis plotas. Bet ten suformuota sustruktūrinta knygų rinka, kuri leidžia egzistuoti ir vadinamiesiems „profesionaliems“ rašytojams, tai yra tiems, kurie sėdi kurs nors namelyje Normandijoje ant jūros kranto ir mėgina sukurti ne bestselerį, o išreikšti kažką aukštesnio, kažkokią tiesą. Jei kalbėtume aukštu stiliumi – „kurie kalbasi su Dievu“. Pažįstu tokią vieną prancūzų rašytoją, kurios kūryboje, beje, irgi jaučiama aukščiausios jėgos egzistavimas, kuri rašo specifinę, sudėtingą prozą. Tai štai ji Prancūzijoje turi „savo“ dešimt tūkstančių skaitytojų. Tai nedaug, bet toks tiražas jai leidžia gyventi iš literatūrinio darbo.
Gaila, Lietuvoje, knygų rinka nesustruktūrinta, skaitytoją dezorientuoja reklama, kuri propaguoja vienus „bestselerius“ – vietinis „profesionalusis“ rašytojas įvarytas į kampą ir išgyvena epizodinės valstybės paramos, atsitiktinių uždarbių dėka. Pavyzdžiui, mano kūryba lieka nežinoma masiniam skaitytojui. Tik akcijos „Metų knyga“ dėka nuskambėjo pati pavardė. Daugelis skaitytojų ėmė klausinėti, kas čia dar per Melnikas atsirado. O Lietuvoje spausdinuosi daugiau kaip dvidešimt metų. Rinka turi atspindėti įvairus skonius – kam nors reikalingi detektyvai, kam nors meilės romanai, o kam nors ir intelektualioji proza. Ir žmonės turi žinoti, kur ko ieškoti ir ką kas rašo.
O kai dėl talentų lietuvių literatūroje – tai nemanau, kad jų mažiau negu kurioje kitoje. Ir jei tarp lietuvių rašytojų nėra tarptautinių premijų laureatų ir pasaulinių bestselerių autorių – tai tik todėl, kad jiems nepasisekė gimti amerikiečiais arba bent jau švedais. Na ką gi – mes neturime savęs matuoti kažkokiomis premijomis. Turime būti patys savaime, nes laimė priklauso ne nuo to, kaip žiūri į mus, o nuo to, kaip patys žiūrime į save ir kaip suprantame pasaulį, kuriame gyvename.
Šiandien Lietuvoje susidaro toks įspūdis, kad rašytojai vengia kalbėti apie tai, kas vyksta visuomenėje, nesivelia į diskusijas aktualiais klausimais, pasilikdami sau galimybę vien tik rašyti knygas. Ar, Jūsų manymu, kūryba ir visuomenės gyvenimo analizė – nesuderinami? Ar visuomenė dėl šios rašytojų – intelektualų tylos nepraranda daugiau?
Matote, yra įvairių rašytojų tipų. Beje, o dėl manęs, nors laikau save „kabinetiniu“ žmogumi, mane jaudina visa tai, kas dedasi aplinkui. Ir aš sutinku, kad visuomenė, kuria intelektualai liovėsi rūpintis, – pasmerkta prarasti orientyrus. Štai Lietuvoje yra keletas tokių intelektualių židinių – tarp kurių ir jūsų svetainė. O įsivaizduokime, jei jų nebūtų. Kas tada? Kuo tada apskritai virstų Lietuva? Ir taip joje viešpatauja neišrankus masinis skonis, nemeilė savarankiškam mąstymui, viskam sudėtingesniam, vadinamųjų „bestselerių“, „šou“ lygis. Nekalbu apie vienetus, kurių visada buvo ir visada bus bet kurioje visuomenėje. Aš kalbu būtent apie tam tikrą masiškumą. Netiesa, kad masė turi būtinai išpažinti neskoningumą ir primityvizmą. Masę tokią galima padaryti. Bet galima ir pakelti jos lygį. Turiu naujų įspūdžių iš Florencijos – buvau sukrėstas skulptūrų, stovinčių centrinėje to miesto aikštėje, didybe. Tik pagalvokite, kad patys miestiečiai užsakinėjo profesionaliems dailininkams meno kūrinius. Ir buvo vertinama tai, kas netilpo į rėmus, išsiskyrė naujumu. Renesanso epochos skonis buvo nepalyginamas su mūsų šiandieniu skoniu.
Jei nuo ryto iki vakaro formuosime vertybių sistemą, kurios viršūnėje bus televizijos šou dalyvis – tai visas jaunimas tik ir svajos, kaip patekti į šou ir tapti „žinomas“. Jei niekas žmonėms nepaaiškins, ko vertas toks žinomumas, tai jaunimas ir nesupras, kur tikrosios vertybės, o kur fiktyvios. O mokės už tai visuomenė. Jei nuo ryto iki vakaro gąsdinsime savo žmones visokiais siaubais, ligomis, rodysime laidotuves, mirtis, tai galiausiai ir sulauksime nekrofilinės visuomenės. Bet jei jausime saiką ir suprasime, kad negalima juokauti su galingiausiu mirties instinktu, negalima jo panaudoti tam, kad išpirktų daugiau laikraščio egzempliorių (kartą suskaičiavau viename vieno lietuviško laikraščio numeryje šešis straipsnius, susijusius su mirtimi, septynis su ligomis, tris – su tragišku likimu), tai turėsime sveiką visuomenę. Bet kas mums prineš veidrodį, kad išvystume save pačius?
Tą gali padaryti tik mąstantys žmonės, tie, ką čia vadinate „intelektualais“. Jie neturi tylėti. Jie turi būti sąžinės, proto balsas, šviesa. Nors puikiai suprantu tuos, kas to nedaro. Tai gana sunkus psichologinis žingsnis. Štai esi poetas, prozininkas – kuri tekstus. Ir staiga prabyli apie kažkokią visuomeninę problemą. Ir tavo įvaizdis jau transformuojasi. Daugelis su tavimi gali nesutikti. Tu tarsi susilpnini savo pozicijas. Tai visiškai kitas įvaizdis – kitas, pasakyčiau, vaidmuo. Tam tikra prasme tai irgi talentas. Publicisto talentas, kuris gali ne trukdyti, o koegzistuoti su rašytojo pašaukimu. Galbūt priverstinė sovietinių laikų publicistika, kada iš rašytojo reikalaudavo ideologijos, atmušė norą šiuolaikiniams lietuvių rašytojams būti publicistais?
Deja, šventa vieta tuščia nebūna. Jei nėra intelektualo, kuris parodytų problemos toje gilumoje, kurią jam suteikia jo išsilavinimas, kultūra ir mąstymo lygis, tai visuomet atsiras kas nors su visai kitu išsilavinimo ir kultūros lygiu, kuris viską supaprastins, iškreips, pateiks problemą taip, jog tai nepaskatins susimąstyti, kažką keisti. Šiandien dažnai susiduriame su tokia situacija, kada intelektualai nedirba visuomenei – bet kalta ir pati visuomenė, kuri jaučia tam tikrą panieką kultūros žmonėms, apkaltindama juos „elitarizmu“. Daugelis net niekina „pernelyg protingus“ – o tie jiems irgi atsimoka tuo pačiu. Nėra harmonijos, nėra vientisos visuomenės.
Pažvelkime į antikos laikus – tuomet tos problemos nebuvo. Didieji antikos filosofai gyveno savo miesto, savo šalies problemomis – mėgino paprotinti ir nukreipti žmones. Ir jų autoritetas tarp žmonių buvo didelis. Nemanau, kad šiandien, postmodernizmo epochoje, rašytojas iš tiesų privalo „žinoti savo vietą“ ir nepulti „mokyti“. Tokiu atveju mus mokys koks nors diletantas pagal savo lygį. Koks nors žinomas krepšininkas atliks gyvenimo mokytojo vaidmenį, o televizijos šou dalyvė mokys, kaip suprasti pasaulį (taip pas mus ir yra). Tada ir turėsime atitinkamą kartą, apmokytą krepšininkų, estrados žvaigždžių ir televizijos šou dalyvių. Mano nuomone, „intelektualai“ (kalbu apie tikruosius, o ne apie pseudointelektualus) dėl to nieko nepraras, nes jie, turėdami tiesioginį ryšį su tiesa (o gal su pačiu Dievu – jei jau pripažįstam, kad „Dievas yra tiesa“), priprato gyventi ir išgyventi vienatvėje (ir net galima pasakyti, kad tai jų stichija), o štai visuomenė, man regis, praras.
