Georgijus Jefremovas (gim. 1952 m. vasario 11 d. Maskvoje) – poetas, vertėjas, dramaturgas, publicistas. Lietuvos ir Rusijos rašytojų sąjungų narys. Maskvoje mokėsi specialiojoje fizikos-matematikos 2-oje mokykloje, 1969–1971 m. studijavo Lietuvoje, Vilniaus pedagoginiame institute. 1991–1995 m. Maskvos M. Gorkio vardo literatūros institute dėstė kursą vertėjams iš lietuvių kalbos. Pirmieji vertimai pasirodė 1970 m. Į rusų kalbą vertė J. Baltrušaičio, Maironio, S. Nėries, M. Martinaičio, B. Brazdžionio, H. Radausko, S. Gedos, T. Venclovos, A. Šlepiko, S. Parulskio ir kt. poetų eiles; J. Kunčino, M. Ivaškevičiaus prozos kūrinius; E. Gudavičiaus „Lietuvos istoriją“. Taip pat vertė Č. Milošo, R. Kiplingo, B. Dylano eiles. Išleido šešetą eilėraščių rinkinių, publicistikos rinkinį „Vieni kitiems mes esame žmonės“ apie Lietuvos įvykius 1988–1991 metais. (1991 m.)
Georgijus Jefremovas 1988–1991 metais buvo aktyvus Lietuvos Sąjūdžio dalyvis, redagavo Lietuvos sąjūdžio dvasią atspindinčius laikraščius „Atgimimas“ ir „Santarvė“ (rusų kalba). 2006 m. jam skirta Jurgio Baltrušaičio premija už nuopelnus lietuvių ir rusų kultūroms.
Plačiau apie Georgijų Jefremovą mokantiems rusų kalbą: www.jefremov.net; http://jurginas.livejournal.com/
Kaip atradote savo pašaukimą? Ar daug ieškojote, klydote, abejojote?
Ligi šiol nesu tikras, kad atradau savo pašaukimą. Vaikystėj ir net paauglystėj svajojau būti chirurgu, keturias vasaras iš eilės dirbau veterinarijos klinikoj, iš pradžių sargu, po to – valytoju, dar po to – asistentu. Jau 16 metų būdamas įsidarbinau sanitaru didžiulėj klinikoj, ir tik tada supratau, kad nesugebėsiu būti taip arti svetimos fizinės kančios. O rašyti ir versti pradėjau vienu metu. Įsimylėjau lietuvaitę (man buvo 14, jai – 16), mes pradėjom bendrauti, susirašinėti (gimiau ir ilgą laiką gyvenau Maskvoje). Labai norėjau įtikti, padaryti gerą įspūdį, – teko išmokti lietuvių kalbą. Tada pradėjau skaityti – ir ne vien laikraščius, kartą radau Širvio eilėraštį „Nežiūrėk, nežibėk“ ir panorau perpasakoti jį irgi eilėmis, bet – rusiškai. Tai buvo ir yra mano pirmas eilėraštis ir pirmas vertimas.
Kas yra Jūsų autoritetai? Ką laikote savo mokytojais? Kodėl?
Mano autoritetai – tie (pasak rusų prozininko Sergejaus Dovlatovo), kas nepaiso savo naudos bei interesų. Man labai pasisekė su aplinka, laiku bei vieta. Mano mokykla („spec. matematinė“, kaip tada vadindavo) buvo geriausia Maskvoje, o gal ir visoje Rusijoje. Tarp dėstytojų buvo ir akademikų, ir profesorių, bet svarbiausia buvo ne laipsnis, ne rangas – ypatinga laisvės atmosfera. Tada prasidėjo ir ligi šiol tęsiasi mūsų – mokytojų ir mokinių – brolystė. Beje, mano tėvai – rusų kalbos ir literatūros mokytojai. Gal neatsitiktinai pats tapau literatu. Poetai ir prozininkai, kuriuos verčiau, irgi buvo ir yra mano autoritetai ir mokytojai. Senelė sakydavo: tikras žmogus visada mato ir girdi kitus. Tikiuosi, kad ir aš esu išgirstas.
Kas Jus įkvepia? Kokios knygos, muzika, filmai ir/ar kita?
Daug kas „įkvepia“. Norisi pasakyti: grožis. Jaunystėj buvau baisus „bitlomanas“, ir dabar muzika (melodingumas, dainingumas) man labai daug reiškia. Ne tik todėl, kad šiaip taip dainuoju, pritardamas sau gitara... Lietuvių poezijoje mano skausminga meilė – Jonas Strielkūnas. Draugavom 40 metų, ir vis tiek mažai ką spėjau jam pasakyti. Visą laiką (žodžiais ir be žodžių) kalbuosi su Alfonsu Maldoniu, Albinu Bernotu, Jurgiu Kunčinu. Su Vytu Kernagiu ir Sigitu Geda. Mane visada labai jaudino Bobas Dylanas... Ir dabar jaudina.
Ką galvojate apie mus, šiuolaikinį jaunimą?
Gaila, bet žmones, tautas, kartas skiria natūralios ribos – todėl sunku objektyviai įvertinti „šiuolaikinį jaunimą“. Įdomu ne jaunimas, bet asmenybės, sudarančios vadinamąjį jaunimą. Tų asmenybių yra labai ryškių... Be to, manau, kad mes visi – broliai ir seserys, nepriklausomai nuo metų ir tautybių.
Kaip informacinės technologijos keičia mūsų visuomenę? Ar naudojatės socialiniais tinklais?
Labai pakeitė ir keičia. Pasirinkimo galimybės dabar visai kitokios, o tai yra nepaprastai svarbu. Turiu savo tinklalapį, kur sudėjau beveik viską, ką esu prirašęs per gyvenimą (labai patogu – duodi kam nors nuorodą, ir tegu pats žiūri). Dažnai naudojuosi socialiniais tinklais, neįsivaizduoju gyvenimo be LJ. Tame virtualiame žurnale jau 10 metų įgyvendinu savotišką proektą pavadinimu „Poetinis kalendorius“.
Kodėl svarbu išlaikyti tautinę tapatybę? Ką Jums reiškia ištikimybė Lietuvai?
Todėl, kad žmogus turi būti savimi, žmonės ir tautos – irgi. Negaliu atsakyti į antrą klausimo dalį, nes nežinau, pavyzdžiui, kas yra – ištikimybė motinai, savo vaikui, sau pačiam...
Kokie dalykai Jums svarbiausi bendraujant su kitu žmogumi?
Atvirumas.
Kokie yra Jūsų ryškiausi vaikystės ir mokyklos metų atsiminimai?
Jų yra neapsakomai daug. Atrodo: pirmi 17 metų – 90 gyvenimo nuošimčių. Kaip jau sakiau, mokykla buvo man – ir ne tik man – kaip namai, mes ten gyvenom, vos nenakvojom. Ir taip susiklostė, kad man ir tada, ir vėliau teko susipažinti ir susidraugauti su labai laisvais žmonėmis... Juos kartais vadina disidentais, kartais – teisių gynėjais, nesvarbu. Galima sakyti, kad tos jaunos, mokyklinės vėžės vėliau atvedė mane į tikrąją Lietuvą, leido prisiliesti prie laisvos spaudos skaitymo, vertimo ir platinimo. Ir dar vėliau – į Sąjūdį, į Sąjūdžio seimą. Tokios buvo „žmogiškumo“ pamokos.
Ar tikite pasirinkimo laisve? Ar matote gamtoje harmoniją, grožį, ar tik atsitiktinumų grandinę?
Tikiu, bet matau viską – ir harmoniją (grožį), ir atsitiktinumų grandinę. Be to, manau, kad ten, kur mes matome tiktai atsitiktinumų grandinę, – iš tikrųjų yra ne visada ir ne visų suprantama harmonija ir dėsningumas. Bet gal ir klystu...
Ar tikite likimu, Apvaizda? Ar yra tekę kreiptis pagalbos į Išganytoją?
Kartais netikiu, arba taip tik atrodo... Melstis nemoku, bet negi Dievui tai yra svarbu?
