„Nemuno“ puslapiuose jau keletą kartų nuvilnijo dienraščio „Draugas“, leidžiamo Čikagoje, apžvalginiai pristatymai. Plačiajai visuomenei „Draugas“ mažiau girdėtas, tačiau besidomintieji išeivijos gyvenimu žino, kad laikraštis gyvuoja daugiau nei devyniasdešimt metų. 1909 m. liepos 12 d. Wilkes– Barre, Pensilvanijoje, Lietuvių kunigų vienybė įsteigė savaitinį leidinį „Draugas“. Vėliau laikraštis leistas Čikagoje, o nuo 1916 m. kovo 31 d. pradėjo eiti kasdien. Nuo 1919 m. visas rūpestis dėl „Draugo“ išleidimo užgulė Marijonų vienuolių pečius. Per devyniasdešimt šešerius gyvavimo metus laikraštis tapo populiarus, jis laukiamas lietuvių, gyvenančių visame pasaulyje.

Didžiausias nuopelnas dėl to tenka redaktoriams. Jie sugebėjo sumaniai ir įžvalgiai skaityti laiko ženklus, skaitytojui pateikdami įdomiausią ir naujausią medžiagą.

Iki 1992 m. „Draugo“ redaktoriai buvo vien vyrai, o bendradarbių gretose moteris irgi buvo retenybė. Ilgiausiai dienraštį redagavo Leonardas Šimutis (daugiau nei 40 metų), kun. Pranas Garšva, MIC (36 m.). „Draugo“ redakcijoje dirbo žymūs išeivijos rašytojai bei visuomenės veikėjai – Aloyzas Baronas, Kazys Bradūnas, Česlovas Grincevičius, Bronius Kviklys, kun. Vaclovas Bagdanavičius, Aušrelė Liulevičienė, Kazys Pakštas, kun. Juozas Prunskis, Stasys Džiugas, Nijolė Jankutė-Užubalienė ir kt.

Dabar „Drauge“ viešpatauja moterys. Prieš trylika metų profesionali rašytoja Danutė Bindokienė perėmė vyriausiosios redaktorės naštą. Kiekvieną dieną ji pirmoji praveria redakcijos duris ir paskutinioji jas uždaro. D. Bindokienė kruopščiai rengia kiekvieną laikraščio numerį. Atsakomybės jausmas prieš skaitytoją įpareigoja tikrinti tekstus – nuo pirmos eilutės iki paskutinės. Redaktorės intuicija, įžvalga, erudicija žavi ne vieną skaitytoją. Didžiausią skaitytojų prielankumą ji yra pelniusi savo kiekvienos dienos vedamaisiais, kuriuose profesionaliai nagrinėja aktualiausius ir skausmingiausius ne tik išeiviams rūpimus reiškinius bei įvykius. Jos vedamieji paremti konkrečiais faktais, sušvelninti lengvos ironijos, taiklaus humoro jausmo, žodžiai talpūs, paprasti, elegantiški.

Danutė Bindokienė yra kilusi iš Bartninkų (Vilkaviškio r.). Suvalkijos lygumų žemėje gimė ne vienas talentingas rašytojas, garsinęs Lietuvą užjūriuose. 1944 m. su tėvais ji pasitraukė nuo antrosios rusų okupacijos į Vokietiją. Nuo 1949 m. gyvena JAV. Baigė Švento Kazimiero akademiją, lankė Aukštesniąją lituanistinę mokyklą ir Pedagoginį lituanistikos institutą Čikagoje. Meilę rašytam žodžiui pajuto jau Vokietijos stovykloje, tačiau tik Čikagoje, mokykliniame žurnaliuke „Švento Kazimiero aidai“, atspausdino pirmąją apysaką. Literatūriniame gyvenime ją globojo gabūs mokytojai, skatinę kurti. Vienas iš jų buvo rašytojas Aloyzas Baronas. Jis įkūrė literatūros būrelį, kurį pradėjo lankyti ir būsimoji rašytoja. A. Barono rūpesčiu būrelio narių literatūriniai bandymai spausdinti „Drauge“, „Ateityje“. Vėliau D. Bindokienė bendradarbiavo beveik visoje išeivių spaudoje. Didelę reikšmę ji teikė lietuviškam žodžiui. Gal todėl daugiau nei 25 metus dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą Kristijono Donelaičio aukštesniojoje lituanistinėje mokykloje. Mokomosios literatūros išeivijoje trūko. Norėdama užpildyti šią spragą, ji parengė ir išleido „Lietuvių kalbos vadovėlį“, „Lietuvių literatūros skaitinius“ su atitinkamais konspektais kiekvienai klasei, „Lietuvių kalbos sinonimų žodynėlį“, „Lietuvių papročiai ir tradicijos išeivijoje“ (lietuvių ir anglų kalbomis). D. Bindokienės ypatingas pomėgis – lietuvių kalba, tautosaka ir kraštotyra. Šiomis temomis parašyta daug straipsnių. Jai buvo aktualu ir svarbu supažindinti išeivijoje gimusius lietuviukus su įvairiais lietuvių papročiais. Sukūrė nemažai muzikinio pobūdžio scenos veikalų (juose atsispindi lietuviškos vestuvių, Užgavėnių, Joninių, Sekminių ir kt. tradicijos). Šie veikalai buvo pastatyti. Parašė libretą A. Jurgučio operai „Pamario pasaka“ (1976).

Įstojusi į Lietuvių rašytojų draugiją ir Žurnalistų sąjungą, drąsiau pradėjo reikštis ne tik spaudoje, rašė bei spausdino savo knygas. JAV lietuvių periodikoje paskelbė novelių, apysakų, feljetonų, humoristinių eilėraščių, recenzijų. Išleido knygas vaikams „Keturkojis ugniagesys“ (1964), „Baltosios pelytės kelionė į mėnulį“ (1966), apysakas jaunimui „Mieste nesaugu“ (1970), „Parkas anapus gatvės“ (1973), „Angelų sniegas“ (1981). Paskelbė romaną „Viena pasaulyje“ (1971).

D. Bindokienei teko dirbti įvairiose redakcijose ir krimsti rupią redaktorės duoną. Nuo 1970 m. tapo „Laiškų lietuviams“ redakcijos kolektyvo nare, dvejus metus redagavo Lietuvių bendruomenės švietimo tarybos žurnalą „Švietimo gairės“, šešerius buvo Ateitininkų federacijos leidžiamo „Ateities“ žurnalo redaktorė.

Ji priklauso įvairioms visuomeninėms organizacijoms, draugijoms. Aktyvi ateitininkė, „Šatrijos“ korporacijos narė randa laiko dirbti lietuvybės puoselėjimo darbą išeivijoje.

Už nuopelnus puoselėjant lietuvybę bei dirbant Lietuvos kultūros labui ji apdovanota Gedimino 4-ojo laipsnio ordinu, Šaulių žvaigždės ordinu, Šaulių sąjungos „Už nuopelnus“ ordinu. Čikagoje esančio Balzeko kultūros muziejaus išrinkta „Metų moterimi“, Amerikos Lietuvių Romos Katalikų moterų nominuota „Iškiliąja moterimi“, pelniusi ir kitokių apdovanojimų.

Veiklioji „Draugo“ redaktorė nuoširdžiai tiesia draugišką ranką ir sveikina „Nemuno“ skaitytojus, atsakydama į keletą klausimų.

– Pastaruoju metu išeivijoje atsirado daug spaudos lietuvių kalba, bet „Draugo“ dienraštis – vienas stipriausių išeivijoje. Kaip pavyksta išsilaikyti konkurencinėje rinkoje?

– Kiekvienas laikraštis turi stovėti ant savo kojų. Jeigu neišlaiko konkurencijos – neturi teisės gyvuoti. Jau porą mėnesių turime naują administratorių, tad ruošiame daug pasikeitimų (įskaitant ir laikraščio formatą). Stengiamės prisitaikyti prie skaitytojų, kurių daugumą sudaro antrosios emigrantų bangos žmonės. Jie labai konservatyvūs, neatleidžia už menkiausius „nukrypimus“. Esame tolerantiški ir iš dalies liberalūs. Visi geros valios žmonės mums priimtini, svarbūs ir reikalingi. Naujų laikraščių pasirodymą sveikiname, taip ir turi būti. O patys stengiamės sudominti skaitytoją, spausdiname populiarius sveikatos, sporto, „virtuvės“, „Žalianykščio“ (apie daržą ir darželius) skyrius. Laikraštyje atspindima ateitininkų, skautų veikla, išsamiai informuojame, kas vyksta lietuvių bendruomenės telkiniuose.

– Redaktorės darbas nedėkingas: jeigu viskas gerai – šlovė visai redakcijai, bet jei menka klaidelė, pirmučiausiai „galvą kerta“ redaktorei. Turite pati už viską atsakyti. Žinau, kad Jūsų mylimiausias kūdikis – literatūrinis priedas. Jis patrauklus, informatyvus, įdomus, atgaiva ir protui, ir sielai, ir akiai. Kaip pavyksta tai pasiekti?

– „Draugo“ pasididžiavimas – šeštadieninis kultūrinis priedas „Literatūra, menas, mokslas“, kuris spausdinamas nuo 1949 m. iki šių dienų. Jau daug metų priedą redaguoju aš pati. Tai man patinka, nes čia daugiau mano „srities darbas“. Turiu ypač gerų bendradarbių iš abiejų Atlanto pusių. Stengiamės parodyti kultūrinio gyvenimo apraiškas ir iš ten, ir iš čia. Atrodo, kad dažniausiai pavyksta.

– Esate ne tik redaktorė, rašytoja, bet ir keturių sūnų mama, puiki žmona. Kaip sugebate viską lengvai ir su šypsena suderinti?

– Darbo diena prasideda 5 val. ryte, baigiasi apie 10 val. vakaro su mažomis pertraukomis (juk turiu namus, vyrą, vaikus, anūkus). Šią vasarą su vyru Vytautu atšventėme 52 metų vedybų sukaktį. Bet, mano nuomone, kiekviena diena, praleista kartu, yra šventė. Esu laiminga, kad jauna mergiotė turėjau pakankamai išminties ištekėti už to žmogaus. Keturi sūnūs – taip pat džiaugsmas. Visi vedę. Turime du anūkus, vyriausias jau universitete. Trys sūnūs su šeimomis gyvena netoli Čikagos, jaunėlis jau daugiau kaip dešimt metų – Lietuvoje.

– Jūsų darbo diena įtempta ir intensyvi. Trylika metų diena dienon rašote laikraščio vedamuosius, tarsi vizitinę viso laikraščio kortelę. Ar turite pagalbininkų?

– Pasak mano vyro Vytauto, dirbu 26 valandas per parą. Neturiu nei atostogų, nei savaitgalių. Esame trys redaktoriai, bet pagrindinis darbas tenka man. Visi mano redakcijos darbuotojai yra neseniai atvykę iš Lietuvos. Nuostabūs žmonės, vienas malonumas su jais dirbti. Jokių konfliktų ar trukdžių nėra. Kasdien rašau vedamuosius (iš viso yra apie 3000 straipsnių, gal kada išleisiu knygą, jei turėsiu laiko atrinkti...). Rašau ir apžvalgas, žinutes, kartais ir recenzijas į priedą. Ką reikia, tą ir darau. Toks jau redaktorės darbas. Kartais pasiilgstu rašymo, bet žurnalistinis stilius, manau, jau ir tą polinkį bus sugadinęs.

– Iš kur semiatės įkvėpimo, kaip atsigaunate po sunkios dienos, savaitės?

– Iš kur? Nežinau... Gal iš gamtos, gal iš to, kad daug meldžiuosi ir jaučiu Šventosios Dvasios globą. Aš apie tai daug negalvoju. Atlieku darbą, ir tiek. Žinau, kad reikia. Tokia realybė.

Virginija Paplauskienė

„Nemunas“