„Draugas“: šeštadieninių priedų apžvalga

Vartant „Draugo“ dienraščio šeštadienių kultūros priedus – vis stiprėjantis Kazio Bradūno rengtų literatūros ir meno puslapių ilgesys. Kam teko skaityti senesnius, jau gelstelėjusius šeštojo bei septintojo dešimtmečio laikraščius, manau, patyrė, su kokiu kultūriniu išmanymu ir meile jie būdavo rengiami. Nuolatinis naujų autorių ieškojimas, tekstų telkimas. Nuolatos rašomi laiškai poetams, prozininkams, gilus ryšys su jais. Išradingai, nebanaliai, be didelių pagyrų minėtos sukaktys bei jubiliejai. Retas kuris menininkas likdavo nepastebėtas.

„Vasaros karščiai išdžiovino visus poezijos šaltinius. Kultūrinis „Draugas“ be poezijos taipgi vysta. Skaitytojai kartais taipgi ūžia, girdi, ką jūs ten vis apie kažkokias nenukramtomas egzistencijas bei filosofijas eiliuojate – duokite mums egzistencijai palaikyti gerų eilėraščių. Tai va, tų eilėraščių, tegu ir puse lūpų, esate man juodu ant balto pažadėjęs. Taigi laukiu ir visa širdimi dėkoju“, – 1962 m. liepą rašė šeštadieninius kultūros puslapius rengęs K. Bradūnas satyros riteriui Antanui Gustaičiui. Tokių laiškų sulaukdavo daugelis egzodo rašytojų, išsibarsčiusių po visą pasaulį. Ir būdavo prasmingų publikacijų, atradimų.

„Draugo“ skaitytojams toks atradimas šį vidurvasarį, manau, buvo Daivos Čepauskaitės publikacija su Romualdo Rakausko fotografija. Pateikiami penki Daivos – 41-ojo Poezijos pavasario laureatės eilėraščiai ir Prano Visvydo mini recenzija apie jos trečiąją poezijos knygą „nereikia tikriausiai būtina“. P. Visvydas D. Čepauskaitę lygina su amerikiečių dainininke ir poete Jewel, prieš kelerius metus išleidusia eilėraščių knygą „Naktis be meilės“. „Ten prie knygos populiarumo prisidėjo ne tik turinys, bet ir poetės brangakmeniškas vardas ir nepaprastai gražus veidas viršelyje. Meilės ryšius gvildenančių kūrinių Daivos Čepauskaitės knygoje labai nedaug. Vis dėlto jei esi vyras ir mėgsti poeziją, ilgai lydės poetės žvilgsnis ir veido grožis viršelyje“, – rašo P. Visvydas. Vasaros pradžioje gerokai išsekusius kultūros puslapių poezijos šaltinius nūnai atgaivina ir Eglės Juodvalkės bei Bernardo Brazdžionio eilėraščiai.

E. Juodvalkės eilėraščių ciklas „Atidavėm tėvynei, ką turėjom“ rezistencine tema (pavojinga poetui tapti banaliam, deklaratyviam). Tačiau Eglė sugeba jaudinti, patraukti skaitytoją tekstų nemeluotu skausmu:

palaidosiu tave širdyje
negulėsi turgaus aikštėje
lavonas patvory
šuliny pagriovy smegenim
ištaškytom ant dulkėto kelio
tavo kraujo latakai teka
mano mintimis tavo
negyvi pirštai gniaužia
laisvę tu buvai tu
esi broli tu liksi

Liepos 11-ąją suėjo treji metai nuo Bernardo Brazdžionio išėjimo į Amžinybę. Publikuojamas pluoštas eilėraščių, išlaikiusių brazdžioniškąją poetinę jėgą:

Aš regiu balandį baltą ir verkiu, –
Ir pasaulis visas verkia su manim.

Alė Rūta bene pirmoji užrašė savo atsiminimus apie šį poetą. „Kai buvo sveikas, pralinksmindavo būrelius ir moterų, ir vyrų, ir pagyvenusių močiučių. Pradėdamas savo kūrybos vakarą, neskubėdavo skaityti eilėraščių, o kalbėdavo. Krėsdavo juokus! Ir kai kam tas net labiau patikdavo, negu rimtieji eilėraščiai…“ – Alė Rūta teigia rašinyje „B. Brazdžionis iš linksmesnės pusės“.

Nemažai įdomių rašinių kultūrinio priedo publicistikos ir kritikos bare. Vienas įdomiausių – Lidijos Šimkutės „Lietuvių poetai nepakliuvo į pasaulinės antologijos atranką“. Autorė nuotaikingai aptaria Česlavo Milošo redaguotą poezijos antologiją „Švytinčių dalykų knyga“, išleistą anglų kalba.

„Nobelio premijos laureatas išrinko 300 geriausių eilėraščių, pasižymėjusių realistiniu pobūdžiu. Juos suskirstė į tokius skyrius: tikrovės atskleidimas, šventė, gamta, daiktų paslaptys, kelionė, vietos ir akimirkos. Kartu su įvadu Č. Milošas pateikia trumpus ir gilius komentarus apie kiekvieną poetą“, – rašo L. Šimkutė. Č. Milošas ne kartą lankėsi Lietuvoje, pelnė įvairių garbės titulų, kalbose teigė, kad Lietuva esanti dainių šalis, tad įdomu, kodėl jis nenorėjo į šią antologiją įtraukti nė vieno lietuvio poeto, stebisi rašinio autorė. Knygoje, kurią pats Milošas pavadino „žavesio knyga“, pristatytas tik „lietuvių kilmės Kalifornijos poetas Al. Žolynas, dėstantis San Diego universitete“. Pateikiami du jo eilėraščiai – „Meilės klasėje“ ir „Namų ruošos Zen“.

Loreta Žvironaitė aptaria profesorius Vinco Aurylos sudarytą dviejų tomų antologiją „Lietuvių egzodo vaikų ir jaunimo literatūra 1945-1990 metais“. Autoriui talkino išeivijos rašytojas Stasys Džiugas ir Lietuvių rašytojų draugijos pirmininkė Stasė Petersonienė.

Stasys Goštautas „Užrašuose iš provincijos“ mini anglų kalba leidžiamo žurnalo „Lituanus“, kurį redaguoja Violeta Kelertienė, 50-metį. „Retas akademinis žurnalas sulaukia penkiasdešimties metų. Aš žinau tik vieną – „Lituanus“. Sumanymas leisti šį žurnalą priklauso Ilinojaus universiteto lietuvių studentams. Pasak literatūrologo Rimvydo Šilbajorio, „Lituanus“ turi būti ne tik buvusios tikrovės veidrodis, bet ir šiandieninės lietuviškos tikrovės kūrėjas“. Daugybė knygų, straipsnių apie Lietuvą buvo parašyta „Lituanus“ dėka. Jis išgarsino M. K. Čiurlionį: „Beveik visi kitataučiai, rašantys apie Čiurlionį, naudojasi akademine informacija, paimta iš „Lituanus“.

Viktoras Stankus liepos 9 d. ,,Drauge“ aprašo trisdešimt penkerių metų lituanistinės programos ir dvidešimt penkerių metų latvių programos iškilmes, vykusias Kent State universitete (Ohajo valstija). Dr. V. Stankus, Lituanistinės programos pirmininkas, supažindina su studijomis, pateikia išsamių žinių apie kaupiamus lituanistinius archyvus bei plačią veiklą šiame universitete.

Lijana Šatavičiūtė liepos 2 d. praneša, kad „birželio 25 dieną užgeso Lietuvos dailininko, lietuvių tekstilės patriarcho, nenuilstančio liaudies meno tyrinėtojo, Vilniaus dailės akademijos garbės profesoriaus Antano Tamošaičio gyvybė“. Autorė apžvelgia A. Tamošaičio ir jo žmonos, taip pat menininkės Anastasijos Mažeikaitės gyvenimo ir kūrybos kelią. Įdomus faktas – abu menininkai 1934 m. Ąžuolų Būdoje atidarė privačią audimo studiją, kurioje buvo audžiami kilimai pagal dailininko projektus. „1935 metais Kaune, Vytauto Didžiojo Kultūros muziejuje surengė pirmąją kilimų parodą Nepriklausomoje Lietuvoje. (…A. Tamošaitis) savo kilimais garsino Lietuvos vardą pasaulinėse parodose (1937 m. Paryžiuje ir 1939 m. Niujorke bei 1938 m. Pirmojoje tarptautinėje amatų parodoje Berlyne)“. Pasitraukęs į Vakarus, „A.Tamošaitis nesėdėjo sudėjęs rankų, ėmėsi lietuvių liaudies tradicijų populiarinimo išeivių tarpe. Liaudišku stiliumi įrengta Tamošaičių sodyba Kingston – tai buvo tikras liaudies meno puoselėjimo centras ne tik Kanadoje, bet ir visoje Šiaurės Amerikoje. Čia telkėsi ir jų iniciatyva įkurto Lietuvių tautodailės instituto veikla. Sukauptos puikios kolekcijos, kurios sugrąžintos į Lietuvą ir eksponuojamos menininkų iniciatyva įkurtoje galerijoje „Židinys“. A. Tamošaitis surengė daugiau nei 40 parodų Kanadoje, Amerikoje. Didelis nuopelnas – knygos apie lietuvių meną anglų kalba. Dailininkas atgulė amžino poilsio Vilniuje, Antakalnio kapinių menininkų kalnelyje.

Audronė V. Škiudaitė rašinyje liepos 2 d. pasakoja apie dailininkės, visuomenės ir kultūros veikėjos Magdalenos Stankūnienės šių metų viešnagę Lietuvoje. „Šiemet jos vasaros kelionės tikslų buvo keletas – bent penkiuose įvairių regionų muziejuose esantys jos darbai buvo susumuoti atskiruose kataloguose ir ji buvo pakviesta dalyvauti jų pristatymuose“. Išsamiau aprašomi katalogai, kuriuos rengė žurnalistė Aldona Žemaitytė, dailėtyrininkė Ingrida Korsakaitė, žurnalistė Gražina Mareckaitė. A. V. Škiudaitė pasakoja apie dailininkės darbus, eksponuojamus jos globojamose institucijose – Vilkaviškio, Plungės Žemaičių, Biržų krašto „Sėlos“, Oginskio kultūros istorijos (Rietavas), Molėtų krašto bei Vilniaus Dailės muziejuose.

Kristina Jokubavičienė liepos 9 d. numeryje pasakoja apie dailininko Pr. Domšaičio paveikslus, eksponuojamus Dachau. Autorė pateikia išsamų pasakojimą apie Dachau muziejų ir galerijų susivienijimo „EuroArt“ narių iniciatyva birželio 19 d. atidarytą parodą „Europos dailininkų kolonijos svečiuojasi Dachau“. Šioje parodoje pateikti darbai iš dvidešimt aštuonių Europoje veikusių ar tebeveikiančių dailininkų kolonijų. Joje eksponuojami ir trys tapytojo Prano Domšaičio peizažai, kurie atstovauja Nidos dailininkų kolonijai.

Monika Bončkutė liepos 23 d. numeryje pateikia rašinį „Bet ponia, aš kankinimo pusėje!” Tai nuotaikingas pasakojimas apie Salvadoro Dali parodos atidarymą Zygmant Voss galerijoje Čikagoje. Joje eksponuojama daugiau nei penkiasdešimt originalių graviūrų, akvarelių ir Aubusson gobelenų, sukurtų 1930-1960 m.

Emilija Pakštaitė-Sakadolskienė pateikia „Kelis prisiminimus apie Balį Pakštą“, žinomą išeivių muziką, tėvo gimimo 100-ųjų metinių proga.

Kultūriniuose „Draugo“ prieduose spausdinamos poetės ir dailininkės Irenos Gelažienės, poeto Prano Visvydo eilės. Tęsiami rašytojo Bronio Žalio memuarai „Vieno gyvenimo fragmentas“.

Literatūros kritikas Kęstutis Keblys rašinyje „Petronėlės Orintaitės šimtmetis“ liepos 9 d. pristato spalvingą kūrėjos paveikslą bei nueitą kelią nuo gimtojo Liepalotų kaimo iki Vilkaviškio, Kauno, Vokietijos, Amerikos. Svarbiu faktu autorius laiko tai, kad dar Nepriklausomoje Lietuvoje Orintaitė pirmoji rūpinosi moters išsilaisvinimo problemomis. 1938 m. ji išleido publicistikos knygą ,,Kviečiai ir raugės“. Joje nedviprasmiškai propagavo moters teises šeimoje ir visuomeniniame gyvenime ir teigė, kad moterys privalo išlaikyti savigarbą, kad joms būtina turėti galimybę rinktis individualią laisvę. Tuo Orintaitė stojo į pirmąsias ankstyvųjų feminisčių gretas. Būtent šioje knygoje ji svarsto apie moterų pavardžių galūnių pakeitimą į ė, ar į a. Autorius pastebi, kad „jos idėja atsirado dar laikui nesubrendus”, tačiau tai tikrai įvyko, tik po 40 metų – Saulaitytė ir Juodvalkė tapo Saulaite ir Juodvalke, o poetė Baliukonytė virto Baliukone.

Kiekviename „Draugo“ priede rasime įdomios informacijos apie naujus leidinius, knygas, žurnalus. Profesorė Ona Voverienė rašinyje pristato Viliaus Bražėno knygą „Po dvylika vėliavų“, Laima Apanavičienė rašo apie Jono Dautarto knygą „Pedagoginis Lituanistikos Institutas. 1958-2003“, Vladas Krivickas pateikia informaciją apie „Metmenų“ žurnalą, rašytojas Vytautas Volertas pristato Vinco Maciūno rinktinius raštus.