Rašyk
Eilės (72027)
Fantastika (2158)
Esė (1686)
Proza (10316)
Vaikams (2455)
Slam (48)
English (1090)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 8 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter





Daug ką darantis dėl nuotykio

2006-02-12
Vieta – Vilniaus universiteto Lietuvių literatūros katedra.
Laikas – 2003 m. gruodžio 9 d.
Dalyviai – studentai.
Klausinėtojas – Donaldas Kajokas.
Atsakinėtojas – Kęstutis Navakas.


Donaldas Kajokas. Norėčiau prisiminti naujausią Kęstučio Navako eilėraščių knygą Žaidimas gražiais paviršiais. Išėjus šiam rinkiniui, kalbėjau su juo telefonu ir pasakiau, kad iš dviejų knygos skyrių man mielesnis antrasis. Pirmas skyrius parašytas verlibru, antras – pasitelkus klasikinę eilėdarą, rimuojama labai tiksliai, meistriškai. Ir net pavadinimai tarp skyrių neutralūs – „Pirmas“ ir „Antras“. Šią knygą reikia skaityti ne priešokiais, todėl pats ją prisijaukinau ne iš karto. Antrą kartą skaitant mane geriau „priėmė“ jau „Pirmas“ skyrius. Šiuo metu būtent jis man mielesnis. Beje, verlibriniai eilėraščiai yra tarsi eilėraščiai akims, o rimuoti – ausims.

Vienas žmogus užsiminė: tai gera knyga, tik neaišku, kodėl taip formaliai sudaryta. Nemanau, kad ji sudaryta formaliai, juoba kad išėjo po ilgesnės pauzės. Navakas apskritai nėra knygas greitai „kepantis“ poetas. Taigi ir norėčiau paklausti apie kompozicijos dalykus.

Kęstutis Navakas. Na, manau, kad geros knygos kompozicija gera būna todėl, kad paprasta. Tikrai gali pasirodyti, kad tai formalus požiūris. Bet kodėl eilėraščiai apskritai yra skirtingi? Kodėl aš vienus parašiau rimuodamas, o kitus – ne? Todėl kad abi poetikos man priimtinos, tačiau jos irgi skirtingos. Vieni eilėraščiai išties gal labiau tinka klausymui, muzikalesni, kiti – akims, tai irgi skirtingų poetikų bruožai. Kai eilėraščiai nesumaišyti, jų kūrimo principai vieni kitus paremia. Vienas eilėraštis sudaro palankų kontekstą kitam. Šių poetikų formalūs pasauliai labai skirtingi. Vienur aš pradedu dainuoti, kitur nustoju. Pirmojo skyriaus eilėraščiai išties gal tinkamesni akims, nes ten pridėliota įvairių keistų ženklų: įstrižų brūkšnių, visai ne vietoje vartojamų dvitaškių. Tas jų vartojimo keistumas man natūralus. Juk eilėraštis savaime yra sukeistinta realybė, ne tokia, kokią matom už lango, ji šiek tiek perlaužta per kūrėjo asmenybę ir todėl turi kitokią tvarką. Šie ženklai ne tam, kad atrodytų kiečiau. Man jie visi ką nors reiškia, noriu, kad reikštų ir skaitytojo akiai. Trijų vienas po kito einančių dvitaškių balsu neperskaitysi. Bet skaitant turi būti tariami ir skyrybos ženklai.

D. K. Kalbą pradėjom lyg ir apie formalius dalykus. Bet jie tikrai įdomūs. Dvitaškius eilutės pradžioje, mano galva, pirmas Lietuvoje pradėjo vartoti būtent Kęstutis. Tai gali reikšti, kad po jo einantis sakinys turi kažkokią slaptą menamą erdvę, kurią jis aiškina. O kartais dvitaškis dirba įprastą darbą – aiškina prasmę, kuri yra prieš tai esančiame sakinyje. Būna, kad šie niuansai įdomiai susipina, susižaidžia. Kai kas gal pamano, kad tai padaryta tik dėl eilėraščio grafikos. Arba įstrižas brūkšnys... Jei poezijos eilutę ištiesini, jis gali reikšti „arba“, jei sužaidi kitaip – tiesiog pauzę ar grafinį ženklą, ornamentą. Kodėl kilo noras žaisti ne tik gražiais paviršiais, bet ir tokiais dalykais?

K. N. Kaip žmogus perteikia informaciją bendraudamas? Juk ne vien žodžiais. Jis pakelia antakį, pirštą, gestikuliuoja, šypsosi. Visa tai – papildoma informacija. Eilėse aš nesu linkęs kalbėti sąvokomis. Negaliu nupaišyti pakelto antakio. Bet ketinu suteikti savo tekstui papildomų dimensijų. Tarkim, prasminių intonacijų. Pradėdamas nuo to, į kokias eilutes aš skaidau žodžius. Noriu, kad tie žodžiai ten gyventų jaukiai ir kad jiems nieko netrūktų.

D. K. Vadinasi, kai kalbi, o vėliau tą kalbą kas nors užrašo, pamatai, kad joje liko tik 50-60 proc. informacijos. Kalbėdamas studentų auditorijai, kartais pajusdavau, kad ji supranta, ką norėjau pasakyti, ir galėdavau tiesiog vidury sakinio sustoti. Vėliau, perskaitęs tekstą, kurį sakiau susitikimo metu, pasijaučiau nejaukiai ir net gana kvailai, supratau, kad iššifruotą savo kalbą būtina papildyti.

K. N. Tarkim, ir mes su tavimi kartais apskritai nešnekėdavom, tik išleisdavom garsus „a“, „aha“ ir pan. Bet žinodavome, apie ką tas tylėjimas.

D. K. Užrašyti aukštos prabos tylėjimą labai sudėtinga. Pratęsiant: man pasirodė, kad tavo tekstuose labai mažai jungtuko „o“. Pirmąkart tai pastebėjau skaitydamas A. Nykos-Niliūno dienoraštį. Jame labiau pasitikima „bet“ kryptimi. Tavo eilėse „o“ dažnesnis, bet irgi nedažnas. „O“ turi daugiau emocijos, jis kitokios spalvos. Nyka kalbėjo apie savo nesugebėjimą neapkęsti. Iš pradžių tasai nesugebėjimas jam buvo gal net smagus, vėliau jis tai pradėjo vadinti „emociniu invalidumu“. Kažko jam stigo. Ar esi apie tai mąstęs?

K. N. Savo eilėraščiuose nesiekiu kaip nors atsiverti paviršine prasme. Greičiau siekiu užsidaryti tekste. Pasakoju viską ne atviru tekstu, bet žaisdamas. Todėl man rūpi distancija tarp subjekto ir objekto. Kai ji yra, objektą gali apžiūrėti iš visų pusių.

D. K. Antroje Tavo knygoje („Pargriautas barokas“) atsivėrimo drąsos, regis, buvo mažiau. Šiame rinkinyje vidines dureles pravėrei plačiau, ėmė sklisti kur kas daugiau šilumos. Kada ateina neabejotina būtinybė atsiverti ir įsileisti? Jei per anksti save išduosi, padvelks grafomanija, banalumu. Kai banalybės suvaldytos, gali slaptąsias mintis, vidines vibracijas išleisti ir apgyvendinti tekste. Man regis, kad „Žaidimuose...“ kaip tik ir įvyko toks šuolis.

K. N. Estetizmas kaip idėja yra labai gražus, man artimas, bet dabar tai tėra idėja, kuri lemia visišką vienatvę, jokių sąsajų su aplinkiniais nebuvimą. Pavyzdžiui, S. George‘as specialiai izoliuodavosi, leisdavo knygas kuo mažesniu tiražu, manydavo, kad jas gali skaityti tik išrinktieji. Manau, kad ir mano knygas mažai kas supras, bet tegul jas skaito. Vienatvė yra graži kaip idėja. Kita vertus, ir gyvenimas, ir pasaulis pernelyg gražūs, kad nuo jų atsiribotum ir liktum savo popieriniam pasauly. Kadangi man svarbi distancija, tą pasaulį laikau stipriai atitrauktą nuo savęs, bet laidų nenukerpu ir vartų neuždarau.

D. K. Man pasirodė, kad „Pargriautam baroke“ buvo daugiau sureikšminamas kultūros pasaulis. Šioje knygoje jau esama keisto nepasitikėjimo pačia poezija. Bet kai pradedi nepasitikėti poezija, ji kartais ima labiau pasitikėti tavimi, nustembi – tasai nepasitikėjimas sklinda iš vidaus. Sykiu išryškėja slinktis gyvenimo link.

K. N. Nesakau, kad kultūra yra viena ligų, kuriomis persergama. Bet galima ir taip teigti, nes būdamas jaunas kimbi į kultūrą, pasitiki jos galiomis ir galvoji, kad gyventi nebereikia – užtenka skaityti. Taip pat pasitiki ir savo kultūra, ta, kurią kuri, – savo kūryba. Poezija – tarytum šventas žodis. Galiausiai pasirodo, kad nėra visai taip. Tai nereiškia, kad prarandi pasitikėjimą poezija, bet ji nebestovi hierarchijos viršūnėje. Šioje mano knygoje mažesnis pasitikėjimas kultūra reiškia, kad ankstesnėje knygoje tas pasitikėjimas buvo pernelyg didelis.

D. K. Gal čia tiktų pasakyti, kad kelerius metus visai nerašei, buvo atsitikusi kažkokia krizė. O gal ši informacija klaidinga?

K. N. Tai labai keistai susiję. Kadaise turėjau progą Kaune atidaryti knygyną. Porą trejetą metų intensyviai dirbau – rengiau vakarus, praleisdavau pro pirštus daug tūkstančių puslapių. Ėmiau prarasti pojūtį, kas yra ta viena atskira knyga. Per tuos metus apskritai praradau knygos pojūtį. Pradėjau mąstyti lentynom, bibliotekom, lioviausi pirkti knygas, beveik neskaičiau. O kam tada rašyti? Ir dėl to nė kiek nekentėjau. Bet perskaičiau Nyką-Niliūną – „gyvenu tobulai kaip akmuo“. Pasidarė labai gera, supratau, kad susikūrus tokią vidinę harmoniją joje niekas netrukdo rašyti ir skaityti. Išėjau iš knygyno, ir knygos grįžo pas mane.

D. K. Jei turėtum laiko, ar galėtum atsidėti vien kūrybai?

K. N. Daug ką darau dėl nuotykio. O nuotykiai prasideda vaikystėje. Kai įlendi į vamzdį pro vieną galą ir išlendi pro kitą – tai yra vienas pirmųjų didelių nuotykių. Kūliavirstis yra nuotykis. Paskui nuotykiai sudėtingėja. Knygos tampa nuotykiais. Dar vėliau nuotykis – tai susitikimas su mergina po laikrodžiu ar kelionė į Paryžių. Dabar man nuotykiai darosi vis labiau vidiniai.

Balsas iš auditorijos. Kūliavirsčiai vyksta viduje?

K. N. Taip, viduje aš turiu pakankamai daug vamzdžių ir landžioju po juos.

Domantas Razauskas Ar neatsitinka taip, kad tie nuotykiai virsta traumom? Pavyzdžiui, versdamasis per galvą susižaloji?

K. N. Niekada nesi bekūnis intelektas. Tų traumų, aišku, būna. Nuėjai po laikrodžiu susitikti su mergina, o ji neatėjo. Baisi trauma. Kitas nuotykis yra eilėraščio rašymas. Jauti kaži ką nesuvokiamą, pagauni už uodegos ir... pamažu rašai. Ima ryškėti konkretūs pavidalai. Arba tai nesudomina tavęs, arba sudomina.

Lukas Miknevičius. Bet knygos pavadinimas tarsi rodytų, kad bėgama nuo tų kūliavirsčių ir vamzdžių.

D. K. Va ir apgavai visus...

K. N. Man kažkaip negražu pradėti interpretuoti tokius šventus daiktus. Jei būčiau skulptorius, kurio skulptūros viduje – armatūra, o iš viršaus – labai gražūs paviršiai, negi turėčiau pradėti plėšyti tą armatūrą ir rodyti – va, pažiūrėkite, kokia armatūra, kokie štankietai?

D. K. Pirmas knygos skyrius nustebino nuolatiniu dialogu su kažkokiu pašnekovu. Kas jis? Gal menamas? Sudėtas iš kelių žmonių? Beje, knygoje neradau nė vienos dedikacijos, nors kiekvienas eilėraštis yra tarsi dedikacija...

K. N. Aš esu visai asocialus elementas. Linkęs užsidaryti, sėdėti prie savo lango Žaliakalnyje ir žiūrėti į gatvę. Jei žmonės eina į „Suokalbį“ išgerti su draugais, tai aš galiu ir vienas išgerti prie to lango. Bet pasišnekėti su kažkuo reikia. Dažnai šnekuosi sėdėdamas. Šnekuosi savo galvoje. Aptariu įvairiausias temas. Tas mano pašnekovas yra tarsi „ne aš“, bet jis sėdi manyje, dažnai man pasako gana naujų dalykų. Eilėraštį irgi rašau aš, bet eilėraštis taip pat pasako dalykų, kurių nežinojau. Taigi dialogai yra iš ten ir buvimas prieš kažką irgi yra iš ten. Taip gyvenu kažkokius kitus gyvenimus. Bet aš atskiriu save nuo kitų žmonių. Jie yra mano oponentai, pašnekovai.

D. K. Kai skaitau Vlado Baltuškevičiaus eilėraščius, man būtina girdėti jo balso intonaciją. Skaitant šią knygą, pasidarė labai svarbu žinoti, kur Kęstas gyvena. Žinoti tą Molėtų gatvę, namą, kambarį, nuo lubų iki grindų prikrautą knygų. Rinkinyje metaforos segmentas dažniau yra raidė, šriftas, eilutė, knyga. Tai daugiau ne kalbos, o rašto dalys...

K. N. Tai nėra jau taip svarbu. Viename eilėraštyje sakau – raštas, kablelis, dvitaškis, o kitame – akmuo, stalas, medis ir pan. Rašau ant popieriaus raidėmis, tegul tas pasaulis toks ir būna. Rašyčiau šakėmis ant vandens, eilėraštyje būtų pakrantės meldų ir ratilų. Man atrodo, kad tai nėra esminis pasirinkimas.

D. K. Bet jis kažką liudija?

K. N. Manau, taip. Termometras liudija, ar turi temperatūros, ar ne. Jis netgi likimiškesnis...

D. K. Termometrą gali įsidėti pats arba ateis mama, priglaus delną prie kaktos ir be jokio termometro pasakys, ar turi temperatūros...

K. N. Aš ir be mamos jaučiu, kad jos turiu.

D. K. Visada?

K. N. Taip...

D. K. Žaidimas gražiais paviršiais – čia esama blefo. Jei prisimintume vieną Rytų mintį: tai, kas dieviška, fiziniam pasauly pasireiškia per grožį, – galėtume pasakyti, kad tai žaidimas dieviškais paviršiais. Arba kitaip: kad ir kiek žmogui būtų leista suvokti, patirti, vis tiek aukštesnės sąmonės prasme tai tebus tik paviršiai. Šis pavadinimas man siejasi ir su Narcizo mitu. Gal be reikalo vakarietiška tradicija tą mitą perskaito vien neigiamai? Iš Narcizo palieka tik narciziškumą, kažkokį savimylos tipą. O juk tą mitą galima suvokti ir kaip itin gilią kontempliaciją. Žodžiu, rinkinio pavadinimo interpretacijų skalė labai plati. Tai tikrai ne paviršiai. Jeigu norėjai ką nors apgauti, tau pavyko.

K. N. Jei kas mato paviršių ir jam to pakanka, viskas gerai, tvarka. Ten ir tiesiogine prasme yra gražių paviršių.

D. K. Kritikai nuolat pabrėždavo vokiečių poezijos įtaką tavo kūrybai. Gal todėl, kad puikiai moki tą kalbą? Apskritai kokios tavo literatūrinės simpatijos?

K. N. Poetų ratas nėra toks didelis. Kritikams reikia ieškoti įtakų, spėlioti, kas iš ko mokėsi. Tiktų perfrazuoti žinomą posakį: poetams kritika rūpi tiek pat, kiek ornitologija – paukščiams. Žinoma, skaičiau vokiečius. Neblogai moku rusų ir lenkų kalbas, bet vokiečiai buvo artimiausi. Pavyzdžiui, S. George‘as... O labiausiai mane veikė vokiečių ekspresionistai: G. Heimas, G. Bennas. Tos įtakos nesibaigia, tai nuolatinis procesas. Visada gali padaryti tą patį, tik savaip, pagal savo poetiką. Simpatiški man daugelis poetų.

D. K. O ką gali pasakyti apie savo kartos žmones? Debiutavai su A. Marčėnu, J. Keleru.

K. N. Kalbant apie šalia esančiuosius, prasideda bjaurūs reikalai – tie žmonės dažnai simpatiški, bet kaip poetai man nereikalingi. Iš lietuvių poetų bendraamžių ar truputį vyresnių, jaunesnių, atrodo, mažai yra didelių, rimtų poetų. Kai aktyviai kūrė G. Patackas, A. A. Jonynas, D. Kajokas, A. Grybauskas, idėjų buvo daugiau. Dabar tik atskiri atvejai. Tarkime, man visiškai priimtinas A. Marčėno atvejis, o paskui prasideda išlygos.

D. K. Kalbėjai kažkada apie N. Abrutytę.

K. N. Taip. D. Čepauskaitė, N. Abrutytė man artimos. Jos savitos, tą savitumą suformavusios. Dažnai pasigendu poetų kūrybos vientisumo. Patiko ir A. Žagrakalytės pirmoji knygelė.

D. K. O kaip žiūrėtum į dabartinę kritikos situaciją? Kadaise A. Marčėnas ir tu rašydavote labai šmaikščias literatūros apžvalgas. Buvo miela stebėti ir tam tikrą idėjų kibirkščiavimą, bet sykiu ir tarpusavio pagarbą.

K. N. Kokia čia situacija... Bet ji po truputį keičiasi. Prieš porą metų buvo dar prastesnė. Tie ankstesnieji mano rašymai nebuvo kritika tikrąja prasme. Poetų svarstymai apie literatūrą man įdomesni, o tada jau strigo kritikos varantysis ratas. Paskui kritika atsidūrė klinikinės mirties būsenoje. Dabar atsiranda šiokių tokių straipsnių, bet, mano manymu, kritikos, kaip turiningo proceso, kaip reiškinio, nėra. V. Daunio laikais kiekviena nauja knyga būdavo reflektuojama. Kiekviena poetų karta privalėtų turėti savo kritikus, nuolat stebinčius jų kelią.

D. K. Dabar atsiranda dar viena kultūros savaitraščių pozicija – įsileidžiamos pačių autorių užsakytos recenzijos. Redaktoriai tai nedraudžia daryti. Apie prastą knygą rašoma teigiama recenzija.

K. N. Situaciją iškraipo ir leidybos praktika. Bet kas gali ką nors išleisti. Anksčiau beviltiškos knygos tiesiog neišeidavo. Kita vertus, jei žmogus apie knygą sprendžia iš recenzijos ir ta recenzija jam svarbi patarėja, tai nėra gerai. Reikia žinoti kontekstą ir pačiam nuspręsti, kur tos knygos vieta.

D. K. Ką Tu manai apie formulę: rašytojas – tai 50 proc. darboholikas ir 50 proc. alkoholikas?

K. N. Kalbėdamas apie save, darboholizmą išbraukčiau (auditorija juokiasi). Su darboholizmu – prasti reikalai. Nemėgstu dirbti. Gaila, neatsivežiau, galėčiau parodyti savo juodraštį. Kai rašau eilėraštį, būnu darboholikas. Dirbu kelias valandas, mane apsėda piktoji dvasia. Šiaip dirbti sunku. Sėdėjau prie pjesių, libretų vertimų, kuriuos reikia skubiai atlikti. To labai nemėgstu. Alkoholizmas manęs neslegia. Aš su juo draugiškai bendrauju. Bet reikia kalbėti ne kūrybos, o kūrėjo kontekste. Gerdamas alų ar vyną, nieko gero neparašysi.

Vienas didesnių mano kompleksų yra tas, kad aš labai apraudu prarastą laiką. Kartais tai labai malonu. Reikia pasirėmus į beržą dėl ko nors paraudoti, o kai neturi kitų problemų, išskyrus prarastą laiką, tai dėl jo ir raudi. Visaip aš jį bandau susigrąžinti. Esu išsaugojęs įvairių to laiko liudininkų – artefaktų (raštelių ir pan.), susijusių su ankstesniu manimi. Esu prirašęs daugybę daiktų, kurie niekada nebus spausdinami, tai yra tiesiog maloni saviapgaulė.

Studentė. Jūs parašote eilėraštį, jį išspausdinate, tai taip pat yra nuotykis. Kaip jaučiatės, kai jį persirašinėja, kopijuoja?

K. N. Aš nelabai galvoju apie kitus žmones.

S. Kalbu ne apie žmonių, o apie eilėraščių likimą.

K. N. Kiekvienam eilėraščiui paglostau galvą ir išleidžiu į gyvenimą, įdėjęs duonos kriaukšlę ir žibučių puokštę. Man visada malonu pamatyti savo eilėraštį pas kitus žmones. Galvoju: va vaikas į žmones išėjo...

D. K. Gailiesi praėjusio laiko, bet po eilėraščiais nerašai datų. Tai sava filosofija?

K. N. Turiu visus juodraščius. Juose yra ir datos, ir pastabos, ką veikiau tą dieną.

D. K. Jie atstoja dienoraštį?

K. N. Jei eilėraščius rašyčiau kasdien, tai būtų dienoraštis.

D. R. Eilėraščiuose randu pavadinimus – „litanija“, „upanišados“... Koks jūsų santykis su tikėjimu?

K. N. Nežinau. Dėl religijos – atskiras klausimas. Tekstai – tai kitokio pasaulio reiškiniai. Nei induizmas, nei budizmas nedalyvauja harmonijos paieškose.

D. K. Kai paskutinį kartą skaičiau Kęsto knygą, kažkodėl prisiminiau senuką Czeslawą Miloszą, kuris pakėlė akis nuo savo raštų, pamatė gatvėmis vaikštinėjančias jaunas paneles ir nustebo: matai, jos vis dar gimsta... Kai nuolat skubi, leki paknopstom, sykiais ir pats nustembi: matai, geros knygos vis dar rašomos...

K. N. Tūkstančiais knygų aš jūsų neužversiu. Šiuo metu leidyklai esu atidavęs eseistiką. Tai nenuobodi knyga. Aš pats labai nemėgstu nuobodulio.


 

Rašytojai

 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
 
Blogas komentaras Rodyti?
2006-02-12 14:55
Strelnikovas
gerai pasakė milošas
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą