Būties harmonijos ilgesys: Antanui Vaičiulaičiui - 100

Dukra Aldona Vaičiulaitytė prisiminimus apie Tėvelį pradėjo jo sukurtu eilėraščiu „Debesėlis“:

Tesie pagirtas debesėlis
ant žolės...
Odysseus Elytis

Mano siela – debesėlis,
Debesio šešėlis.
Bėga pievom – ir pradžiunga:
Žydi ramunėlė.

Ežerais nubėga,
Upėmis nuplaukia
Ligi žemių tolimųjų,
Kur gyvena kaukas.

Nebijoki tu šešėlio,
Aitvare apžėlęs:
Pas tave beržais atbėgo
Mano geras debesėlis.

Antano Vaičiulaičio (1906–1992) gimimo šimtmečio išvakarėse Lietuvių literatūros ir tautosakos institute įvyko jubiliejinė mokslinė konferencija „Būties harmonijos ilgesys: Antanui Vaičiulaičiui – 100“, kurią organizavo Naujosios literatūros skyrius, vadovaujamas Rimanto Skeivio. Išskirtiniai konferencijos svečiai iš JAV: rašytojo dukros – Aldona De-Bold, Joana Vaičiulaitytė-Buivys, Danutė Vaičiulaitytė-Nourse – ir penki vaikaičiai. Aldona Vaičiulaitytė kalbėjo, kad Tėvelis jai ir kitoms dukroms bei anūkams suteikė tvirtą moralinį pagrindą, mokė mylėti šeimą ir kitus: „Mūsų namuose šeimos gyvenimas buvo apipintas meile Dievui, Tėvynei, muzika, menu ir rašytu žodžiu. Mūsų durys buvo atdaros rašytojams, menininkams, kunigams ir kūrybingiems žmonėms. Tėtis vesdavosi mus į muziejus, kuriuose supažindino su menu, gamta ir technologija. Prisimenu pasivaikščiojimus prie upelio, kur stebėjome gamtą, ypač paukščius ir gyvūnus. Tik paaugus supratau, kad Tėtis ir Mama mums, dukroms ir anūkams, buvo supylę ypatingą gyvenimo taką, kuris nurodė, kas gera, gražu, šviesu ir kūrybinga. Tėtis eilėraštyje man rašė: „Vaivorinį sapną / Atiduosiu tau“ (“Aldonai Teresei. Dvejų metų sulaukus“). Viena iš Tėvuką prisiminusių anūkių pabrėžė: „Mes visi šeimoje turim dalelę jo kūrybingumo, kuris padeda mums gražiai gyventi ir dirbti“.

Džiugu, kad į konferenciją, be garbingų svečių ir instituto mokslininkų, susirinko pranešėjų iš Vilniaus universiteto, Vytauto Didžiojo universiteto, Šiaulių universiteto, Maironio lietuvių literatūros muziejaus. Konferenciją atidarė instituto direktorius Algis Kalėda. Apie vieną žymiausių nepriklausomos Lietuvos prozininkų, literatūros kritiką, vertėją, poetą, vaikų knygų autorių, daugelio leidinių redaktorių, diplomatą Antaną Vaičiulaitį kalbėjo Laimutė Tidikytė. Ji priminė rašytojo gyvenimo faktus, akcentavo jo kūrybos svarbą XX a. lietuvių literatūrai. A. Vaičiulaitį kurti paskatino knygos, ypač Jono Balvočiaus-Geručio versta „Zoologija“, Alphonse’o Daudet „Laiškai iš mano malūno“ ir tėvo už parduotas žąsis nupirkta Homero „Odisėja“, su kuria nesiskyrė visą gyvenimą. Palankios sąlygos formuotis menininko asmenybei buvo Vilkaviškio „Žiburio“ gimnazijoje. Kūrybinį kelią A. Vaičiulaitis pradėjo eilėmis: būsimasis rašytojas nesitvėrė džiaugsmu, kai 1925 m. du jo eilėraščius Kazys Puida paskelbė žurnale „Krivulė“. Vėliau po pareikštos poezijos kritikos rašytojas pasirinko prozą. 1926 m. jo noveles palankiai įvertino „Ateities“ redaktorius Antanas Januševičius. 1927–1933 m. A. Vaičiulaitis Kauno universiteto Teologijos-filosofijos fakultete studijavo lietuvių literatūrą, paraleliai – prancūzų literatūrą, pedagogiką ir psichologiją. Gavęs Lietuvių katalikų mokslo akademijos stipendiją, 1936–1937 m. studijavo Grenoblio ir Sorbonos universitetuose. Prancūzijoje turėjo puikias galimybes susipažinti su kultūros laimėjimais, lankyti muziejus, koncertus, bendrauti su kūrėjais: Oskaru Milašiumi, Pauliu Claudeliu, François Mauriacu. Nauja europietiška kultūrinė terpė buvo itin palanki formuotis estetinėms A. Vaičiulaičio pažiūroms ir kūrybai. Pasak Alfonso Nykos-Niliūno, „Kuomet dauguma mūsų jaunesnės kartos beletristų tebeužsiiminėjo sentimentaliu gimtojo kaimo idealizavimu, toli gražu nepasiekdami nei Jono Biliūno, nei Krėvės, nei Vaižganto lygio, Vaičiulaitis nuosekliai ir sistemingai pasiekė Vakarų Europos rašytojo formatą, nepasiduodamas populiariai „grįžimo į kaimą“ idėjai (kuri iš esmės buvo nesąmoningas atsilikimo idealizavimas) ir savo kūryboje išlaikydamas lietuvišką charakterį“. Lietuvių rašytojas grįžo prie „naujojo humanizmo“, kai kūrinyje pateikiamas visas žmogaus vaizdas, „su visomis jo kūno ir sielos galiomis“, ir magiškojo realizmo, kad atskleistų susintetintą realybės vaizdą (“pilną gamtą su visu tuo, kas joje aiškaus ir slaptingo“).

Magiškojo realizmo terminas, kuriuo romano „Valentina“ autorius apibūdino savo kūrybą teoriniuose straipsniuose, iki šiol literatūros mokslininkams kelia neaiškumų. Kad šio rašytojo kūrybai (kaip reta) tinka daug skirtingiausių terminų – „magiškasis realizmas“, „neorealizmas“, „estetizmas“, „neoromantizmas“ ir kiti, – kalbėjo literatūrologė Loreta Mačianskaitė (pranešimas „A. Vaičiulaitis – novelistas: apibūdinimo ieškojimas“). Ji siūlė A. Vaičiulaičio kūrybai taikyti „realizmo“ terminą ir tai argumentavo. Pranešėja pasidalijo savo patirtimi, kaip ieškojo A. Vaičiulaičio kūrybos rakto. Rašytojo kūrybai būdingas daugiaprasmiškumas, kuris byloja apie meninio teksto gelmę ir įvairių interpretacijų galimybes. Tuo įsitikinta išklausius Dalios Čiočytės pranešimą „Teologinis Antano Vaičiulaičio kūrinių aspektas“. Juozas Stonys lygino dviejų didžiųjų lietuvių klasikų – Vaižganto ir Vaičiulaičio –kūrybą, iškeldamas panašumus ir skirtumus. Diskusijų metu buvo išsakyta mintis, kad būtų prasminga A. Vaičiulaičio kūrybą palyginti su katalikiškos pakraipos prancūzų rašytojų André Maurois, François Mauriaco, Paulio Claudelio, kurie turėjo įtakos lietuvių autoriui, kūriniais.

Vienas meniškiausių A. Vaičiulaičio kūrinių yra romanas „Valentina“ (1936), kuris yra pelnęs „Sakalo“ premiją. Prozininkas šiuo romanu kreipė lietuvių literatūros raidą poetinio realizmo, subtilaus psichologizmo linkme. A. Vaičiulaitis kūrinio struktūrą pagrindė individo jausenomis, intuicija, o ne tradicine fabula, priežasties ir pasekmės ryšiais. Prozininko kūryba alsuoja spiritualizmo dvasia. Romaną „Valentina“ su menkai žinomu kito lietuvio Ivošiškio romanu „Spūdai“ modernumo aspektu taikliai lygino Gintaras Lazdynas. Naujosios literatūros skyriaus vadovas Rimantas Skeivys pranešime „Meilės vizija A. Vaičiulaičio romane „Valentina“ pateikė įdomių įžvalgų. Archetipų klodą šiame romane atvėrė Vita Gaigalaitė.

Antano Vaičiulaičio novelės, perteikiančios humanistines idėjas, pasižyminčios tobula turinio ir formos derme, aiškiu bei skaidriu stilium, tapo etalonu lietuvių rašytojams. Apie jo novelių poetiką kalbėjo Eugenijus Žmuida. 1943 m. prozos antologijoje „Kas girdėti kalnuose“ A. Vaičiulaitis pristatomas kaip pripažintas prozininkas, o jo kūryba – kaip „epochinis reiškinys lietuvių prozoje“, nes autorius nedeklaruoja savo ideologijos, nemoralizuoja. Jo proza tapo pavyzdžiu jauniesiems rašytojams Juozui Kruminui, Stepui Zobarskui, Nelei Mazalaitei, Juliui Kaupui ir kitiems. Dažnai literatūriniai manifestai, juose dalyvaujantys kūrėjai (kad ir vėliau neišgarsėjantys) išreiškia svarbiausias generacijos idėjas ir naujoviškus estetinius principus. Tai Ramutis Karmalavičius ir radęs an­to­logijoje „Kas girdėti kalnuose“. Apie A. Vaičiulaičio legendas, jų pasakojimo strategijas, tikrovės ir fantastikos elementų dermę įdomiai kalbėjo Dalia Kuizinienė. Vaikų literatūros specialistas Kęstutis Urba supažindino su A. Vaičiulaičio pasakomis, apibūdino jų savitumą (kai kurios jų skirtos ne tik vaikams). Konferencijos dalyviai svarstė, kaip moksleivius sudominti A. Vaičiulaičio kūriniais. Siūlyta literatūros vadovėlių sudarytojams ne visada rinktis meniškiausią ar populiariausią vieno ar kito rašytojo kūrinį, o kai kada – ir antraeilį, aktualesnį, pavyzdžiui, A. Vaičiulaičio kelionių knygas „Italijos vaizdai“. Žinoma, būtina atsižvelgti į moksleivių amžių. Rašytojo A.Vaičiulaičio dukros teigė, jog jų Tėvelis labai troško, kad Lietuvoje būtų pakartotos jo kelionių knygos. Apie jas pranešimą „A. Vaičiulaičio kelionių apybraižos: dokumentas ar išmonė“ padarė Imelda Vedrickaitė.

A. Vaičiulaitis buvo reiklus literatūros kritikas. Dalia Jakaitė gvildeno žemininkų kartos sampratą Antano Vaičiulaičio kritikoje – generacijos ir poezijos modernumo klausimus, aptarė kritikos straipsnius „Žodžiai apie literatūrą“ (1953) ir „Naujoji generacija I–II“ (1968). Su vienintele A. Vaičiulaičio poezijos knyga „Ir atlėkė volungė“ (1980), jos ypatybėmis supažindino Gintarės Bernotienės pranešimas (autorei negalėjus atvykti, jis buvo perskaitytas). Muziejininkė Virginija Paplauskienė konferencijos dalyviams papasakojo apie su Maironio lietuvių literatūros muziejuje esantį A. Vaičiulaičio archyvą (nuotraukas, laiškus, kitus svarbius dokumentus), taip pat apie naują muziejaus leidinį „Antanas Vaičiulaitis. Archyvai“.

Išsamiau su konferencijos medžiaga bus galima susipažinti būsimame moks­linių straipsnių rinkinyje.