Graikų mitologijos enciklopedinis sluoksnis Antano Vaičiulaičio „Italijos vaizduose“

Atspindžio problemas atliepiančios Vaičiulaičio knygos perteikia kinematografinius bei natūralistinius bergsonizmo paženklintus susidūrimus su gamta, iliuzija. Vaičiulaičio emocijos, karo pradžioje vedančios jį Apeninų pusiasalio archetipinėmis vietomis (vietovių tropais) ir maldos keliais, primena karo aptemdytą Romą, tai, kas joje normatyvu, paslėpta ar juokinga. Lietuvių literatūrologai jau pažymėjo Vaičiulaičiui būdingą ticianišką galią įsijausti (Imelda Vedrickaitė). Iš archyvų jubiliejine proga prikeltas epistolinis Vaičiulaičio paveldas, nušviečiantis jo itališkos diplomatijos labirintus (Sorbona, Grenoblis, VDU, Amerika). Persiėmęs F. Mauriaco ir Oskaro Milašiaus dvasia, šis lietuvių rašytojas emigrantas nenugrimzta į Pelkių takų kūlgrindas. 1940 m. pradėjęs dirbti Lietuvos ambasadoje Romoje diplomatinį darbą, mokėjęs ir prancūzų kalbą, stilizavo pats save. Šimtmečio proga nusakyti Vaičiulaičio ryšiai su J. Eretu, H.Nagiu. L. Mačianskaitės, R. Skeivio, G. Lazdyno, G. Bernotienės žodžiai apie retorines diskurso strategijas ir rašytojo polinkį į fantastiką privalo būti papildyti Vaičiulaičio teorinėmis ir enciklopedinėmis žiniomis apie teatrą ir antiką. Savo straipsniu ir bandau tokią spragą užtaisyti.

Vaičiulaičio itališka novelistika primena sartrišką Veneciją, ledinio amžiaus Palidiją. Pati dinastinių karų volungė atstovauja dar rusenančiai lietuvybės kibirkštėlei, pasitraukus į Ameriką, bet dirbant diplomatinį darbą Italijoje. Įdirbis – visuotinė literatūra dar iš smetoniškos Lietuvos, Oskaro Milašiaus vertimai. Taigi šis tas prancūziška. Rašymo laikas Vaičiulaičiui atrodo kaip šekspyriškas sapnas. Neringa Klišienė yra užsiminusi apie merdėjantį mirties „geną“ Vaičiulaičio „Belle Epoque“ pasakojimuose. Man rodos, Vaičiulaičio atveju pravartu taip pat pagvildenti literatūrinius ir diplomatinius „rožių karų“ atitikmenis. Jo jugendiška Venecija atrodo kaip viduržemiška leksikos mada. Čia vyksta jo smulkiosios psichologinės prozos šekspyriška mankšta – megeros sutramdymas. Italija lyg Villa Discordia jam prikelia ikonas ir Mater dolorosa, o ypač teatro meną, apie kurį rašo ir J. Vėlaikis. Falsifikuotos legendos su žvaigždutėmis Vaičiulaičiui ar jo skaitytojui virsta europinio komparatyvizmo archeologija. Jo fikcijos autobiografija dokumentuojama kaip laikas ir pasakojimas.

Nuginkluoti Vaičiulaičio satyros teatro veikėjai ypač baugina savo banalumu. Vaičiulaitis bucatiško caso clinico pateikia kaip komedinį atvejį. Jo nuomone, moterų mokykloje visuomet gali sulaukti klastos, ne vien meilės (Schilleris). Pamaldžiųjų konjunkcijos jam atrodo susijusios su kornelišku klanu ir besivaidijančiais aktoriais. Jo įžeidžiančios intervencijos remiasi Beaumarchais barzdaskučio, čia ir ten esančio tarno, teatrališkumu. Brookas, Brechtas, knygų aplinkos akcentavimas ir Vokietijos teatro epika apibendrina mizerabilizmą ir dvasinius transcendencijos lobius. Paryžietiškos bufonados Vaičiulaičiui visuomet turi stilistinio dekoro ir kaukės teorinį pagrindą. Iliuzijos realybės riteris Vaičiulaitis puikiai improvizuoja žodžiu. Jo „Kaukė ir smilkytuvas“, romantinis instinktas, metafizinės pusiau nuleistos uždangos subtilybės perteikia meno suvaržymų kamuojamą gyvenimą. Praskriejantys tylos angelai ir vištidės rojaus imigrantų vaikai lietuviai Vaičiulaičio pasakojime džiaugiasi panašiai kaip Kipro vaikai, bet primena le théâtre opprimé – priespaudos teatrą. Vaičiulaičio „La mechera mobile“ asocijuojasi su barokinės dramos vokiška kilme. Choreografijos žodyno bousculade Vaičiulaičio tekste elegantiškos ir danuncijiškos. Pats Vaičiulaitis, savitai konstruodamas tekstą, suprantama, neatsižvelgia į meno suvaržymus.

Vaičiulaičio burletta (panika „La Scaloje“ ir anekdotinė fabula)
„Kaprio saloje“, inspiruotas Šecherezados naratyvų, Vaičiulaitis iškelia vizijos gaisais raibuliuojančiame teksto paviršiuje „tūkstančius žavesių“. Sorento sodai Amalfio mieste jam kristologiški, besisiejantys ir su lietuvių tautiniu atgimimu, primena Maironio žodinius įrašus. Sienas. Amžinai žydinčią vasarą. Kaprio renesansinės lipdybos angelai vaikai žaidžia aštriais akmenukais ant tako su šiurkščia žole. Jie keturi. Ant Solaro kalno. Vaičiulaičio kelionių nuotrupos iš visuotinės literatūros istorijos ir estetikos lobynų knygose sugulę vasaros žiedai – malonės rožės ir glicinijos. Ir kontrastai – fašistų persekiojamas „Osservatore Romano“. Milano lošėjai Vaičiulaičiui siūlo lyrinių ekvivalentų. Su dešimt lyrų kišenėje jis nori pamatyti Leonardo da Vinci’o „Paskutinę vakarienę“. Forzos pilis jam žadina lietuviškas reminiscencijas, o lentučių savininkas skatina nudūlinti Milano kapinių link. Pasivaikščiojimai Italijoje poetui, vertėjui, literatūrologui suteikia progą konstruoti savąją moralinės teologijos versiją. Transcendentinė Postumija ragina jį įveikti save – per ekstazę ar kančią „Paskutinė vakarienė“ jam sukelia intymius vidinius keistų vaizduotės žiedų regėjimus. Žiūrėdamas į ramias romaniško stiliaus kolonas, poetas mintimis pasivaikšto po Eliziejaus laukus, Pragarą ir Rojų. Visa tai jam Postumijos grotos. Didžioji išdavimo naujiena evangelisto vasarotojo lūpose komplikuoja švelnumo gijomis siejamas sielas ir nudailina dailidės tikėjimo poetiką. Kristaus vakarienė jam kaip ir Nervalio poezijoje pridengta mąslumo – kiparisai ir citrinmedžiai. Galilėjos žvejų ir muitininkų sielvartas jam primena, viena vertus, generuojančiąją Genezę, antra vertus, Jobo akmenskaldišką dramą.

Svajos verpimas Vaičiulaičio tekste (dialogo secreto)

Italijos šeimininku Vaičiulaitis vadina Mussolinį. Dučės propagandinis patriotizmas lietuvių skaitytoją pasiekia per vaičiulaitišką griniškojo katalikinio integrizmo estetikos senstelėjusią prizmę. Imperija – cezarių palikuonė – Vaičiulaičiui pasireiškia Laisvės ir Vienybės majestotų statulomis, nežinomais Italijos kareiviais. Luomų ir verslų minia su fašizmo dignitoriumi, naujosios Italijos statytoju duče Vaičiulaičio tekste prabyla naujų žodžių liūtimis. Legionieriai ir juodmarškiniai pergalę švenčia nuo Alpių ligi Indijos vandenyno. Citrinmedžiais ir teatru kvepiantys Vaičiulaičio Sicilijos bažnytkaimiai primena „Cavalleria rusticana“ galopą. Italija „žudanti „lavoną“, pasirodo – Prancūziją, vokiečių sugniuždytą, bejėgę ir nelaimingą.

Vaičiulaitis platoniškai nušviečia Vatikano mūrus gintarinėmis spalvomis. Su vaikiškais vainikais regimos Vatikano kalvos Vaičiulaičio vizijoje atnaujina žalsvą krištolą. Makiaveliškas aksominis žudymas Romos mieste Vaičiulaičiui sujungia Poe ir Shakespeare’o žanrų gijas, žodiniam įstatymui užmaukšlinama raudona kepuraitė. Neregimų karalijos ribų perstūmimas vaizduotėje primena slaptingo kuklumo kupiną vaidinimą, siejamą su altorium, stalu, smaragdinėmis lentelėmis. Lietuviška pasiuntinybė Vaičiulaičio itališkuose vaizdeliuose perteikia marmurinės lyros šatobrianišką transcendenciją. Žaismingi vandenų paviršiuje išrašyti vardai pažadina elegijų melancholiją, kadaise Keatso ir Shelley aprašytas adoniškas eiles. Kretančios senės, kolektyviniai bendravimo dėsniai asocijuoja feodalizmą su bankininkų užmiesčio vilomis ir vienuolynų žemėmis. Koncertai, šventovės, Neapolis ar Pompėja Vaičiulaičiui įkūnija amžiną sugrįžimą.

Šekspyriškas Vaičiulaičio kelias nuo skalpelio prie knygos

Galantiškos vaikštynės, arlekino metamorfozės, aktoriaus tema Vaičiulaitį padaro vos ne lietuvių literatūros Voltaire’u. Prancūzų ir italų teatro mitų išlikimas beveik garantuojamas anekdotinėje istorijoje. Vaičiulaitis parodijuoja anglišką romantinį komedinį pakilumą.

Pageltę, nešvarūs lapai Vaičiulaičiui primena restauracijos tikimybę. Kaprio salos vaidinantys vaikai jam įsikomponuoja į teatro istoriją. Įspūdingose nuotraukose elegiškai prabyla paminklai, tai ir aliuzijos į cultos falicos, į arte rupestre. Meno degenerado Vaičiulaičiui dvelkia Keatso eilėmis ir vaistinėmis. Vaičiulaičio žodyno stilistikos muginis tonas grindžiamas teatro teorija. Meldžiasi ir meldžiasi jo Italų spektaklio žmogus.

Nuo vienos Vokietijos prie kitos: atotrūkis

Geradarysčių politika ir aistrų apsėsti žmonės Vaičiulaičiui irgi atrodo parankūs todėl, kad kviečia laukti klasicizmo giedros. Romantinis stichiškas pasilypėjimas laiptais charakterizuoja Kauno valdininkų atmosferą, kur Paryžiaus sienos turi kardinolų ausis. Nusikalstamas elitarizmas Vaičiulaičiui įgauna musolinišką atspalvį. Dabar jau esame atsidūrę nuobodžioje, elitinio sluoksnio neturinčioje civilizacijoje su egalitarine biurokratija. Prestižinė praeitis Vaičiulaičiui leidžia perteikti itališką eleganciją, dekoratyvių menų teikiamą džiaugsmą ir malonumą. Energijos sutelkimas vienoje vietoje jam buvo privalomas kaip psichinis ir fizinis integralumas.

Itališkuose piešinėliuose Vaičiulaitis įamžina Kleopatros ar Šecherezados įsivaizduojamą profilį. Aljansų Žizabelė, Kamelijų Dama ar paskutinę naktį gyvenanti Marija Stiuart perteikia pouvoir et fragilité, elžbietišką dérision, žvaigždinę architektoniką, respublikonišką triumfą. Ieškodamas itališko įspūdžio – reto žodžio ar antikinio niekelio, – Vaičiulaitis rašo apie bijou d’exception. Vaičiulaičio politikos teatro identités meurtrières – poetiški. Jo tercinomis mes tartum skverbiamės į flamandų meistrų paslaptis, generuodami dekadentišką lyrizmo kalbą, susipynusią su špionažo romanais. Vaičiulaičio žodinė mimologija lietuvių literatūroje prikelia tartum XVIII a. stilistikos nuspalvintą aristotelišką „tipų fundamentalizmą“ bei vienuolišką sovietinę „kodylų“, žirandolių ir konfeksionato kultūrą. Himenėjo mazgais saistanti santuoka ir prancūziškas adulteris Vaičiulaičio tekste įgalina mus vaizduotėje žaisti su hekubomis, atridėmis, penelopėmis, eurimachėmis.