Rašyk
Eilės (78094)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 15 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Antano Vaičiulaičio šimtmetis Arsenale

2006-07-04
Per pačią vasaros sodrumą, prieš šimtą metų per Jonines, Didžiųjų Šalvių kaime prie Vilkaviškio turėjo būti dviguba šventė, mat gimė Vaičiulaičių šeimoje Antanukas, o kultūros žmogui – Antanas Vaičiulaitis, viena reikšmingiausių XX a. lietuvių literatūros figūrų.

Galėtume priekaištauti istorijai, kuri kartais negrabiai pasitvarko su žmonėmis, iškeldama ir išgarbindama vidutinybes, o asmenybes, apdovanotas talentu, stengiasi pablukinti ar pastūmėti į paraštę. Antanas Vaičiulaitis ne ta asmenybė, kurią sovietinė cenzūra būtų gebėjusi išstumti mūsų literatūros akiračio, nors stengtasi buvo pasiutusiai. Su tokiais „dekadentais, buržuaziniais nacionalistais, kurie ištisą ketvirtį amžiaus pylė pagiežingą purvą ant šviesių tarybinių galvų ir dergė mūsų gyvenimą per Amerikos balsą“, buvo pirmo būtinumo reikalas susitvarkyti visam laikui. Šis bei tas, be abejo, ir pavyko. A.Vaičiulaičio kūryba iki pat „atlydžio“ nebuvo Lietuvoje leidžiama, jo pavardė išbraukta iš vadovėlių ir švietimo programų, ir tos manipuliacijos gerokai iškreipė praeito šimtmečio mūsų literatūros vaizdą. Rašytojo jubiliejus galėtų būti tas riboženklis, įpareigojantis mūsų literatūros mokslininkus ir kitus kultūros žmones Antaną Vaičiulaitį pagaliau įkurdinti toj mūsų literatūros peizažo vietoj, kurios jis nusipelnė. Pirmosios kregždės jau pasirodė: vis reikšmingesniu faktu tampa A.Vaičiulaičio literatūrinė premija, Maironio lietuvių literatūros muziejus išleido gražų albuminį leidinį „Antanas Vaičiulaitis. Archyvai“, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla perleido vienoje knygoje „Valentiną“ ir noveles su Juozo Apučio įvadiniu straipsniu, surengtos parodos Vilkaviškyje, Kaune ir Vilniuje (kai kurios ekspozicijos tikriausiai pakeliaus ir po Lietuvą), žodžiu, yra kaži kokie judesiai teisinga kryptimi. Būtų gerai, kad tas bruzdesys tęstųsi ir pasibaigus proginiams minėjimams. Išnaudojus kuklias valstybės paramas, ir patys gražiausi ketinimai dažniausiai atidedami iki kito jubiliejaus. Žiūrėsim, kaip bus šį kartą.

Bene centrinis renginys tarp visų kitų, minint rašytojo šimtmetį, įvyko birželio 20 dieną Vilniuje, Taikomosios dailės muziejuje. Minėjimas turėjo rengėjų sugalvotą paslėptą intrigą. Kiekvienas atėjęs pabūti renginyje ant kėdės rado po klausimyną.

Anketa lietuvių kultūros klausimu:

1. Kaip iš viso vaizduojatės lietuvių kultūrą ir jos paskirtį?
2. Ką laikytumėte pačiais didžiausiais lietuvių kultūros stulpais visoje mūsų praeityje? Kas, jūsų nuomone, turėjo daugiausia neigiamos reikšmės mūsų kultūros vystymuisi?
3. Kuriuos svarbiausius uždavinius skirtumėte lietuviškajai kūrybai (visoms meno šakoms, mokslams) šiais lietuvių tautai sunkiais laikais?
4. Kurios idėjos ir nuotaikos, manytumėte, būtų pabrėžtinos mūsų kūryboje?
5. (Išbrauktas klausimas.) Ar tokiais laikais, kaip mūsų, kūrėjai gali rinktis bet kurias temas?
6. Kaip kūryboje turėtų atsispindėti Lietuvos tragedija?
7. Kaip žiūrite į kai kieno skelbiamą šūkį: nuo lietuvio vaizdavimo mums reikia pereiti prie žmogaus apskritai?
8. Kaip vaizduojatės lietuvio kūrėjo kelią į pasaulinį meną ir pripažinimą?
9. Kaip reikėtų tremties metu organizuoti mūsų kultūrinį gyvenimą, kad būtų bent kiek normalesnės sąlygos lietuviškajai kūrybai?
10. Kokis turėtų būti šiandien lietuviškosios visuomenės ir mūsų kūrėjų santykis? Kaip žiūrite į spaudoj pasirodžiusius balsus, kad mūsų kūrėjai turi derintis, mokėti prieiti prie visuomenės?
11. Ar tremtis yra palanki duoti naujų didelių kūrinių, ar yra vilčių, kad tremtyje išaugtų naujos lietuvių kūrėjų kartos?
12. (Išbrauktas klausimas.) Ar nemanote, kad yra pavojaus mūsų kūrėjams nudžiūti, netekti ryšio su gyvuoju tautos kamienu?
13. Ką laikytumėte svarbiausiu lietuvių kultūros laimėjimu per pastarąjį dešimtmetį?
14. (Išbrauktas klausimas.) Kaip apibūdintumėte savo mokslinį ar meninį darbą?
15. (Išbrauktas klausimas.) Kokių dar minčių galėtumėte pateikti dėl lietuvių kultūros ir jos kėlimo?


Tai anketa, kurią lietuvių išeivijos inteligentams daugiau nei prieš pusę amžiaus pateikė Antanas Vaičiulaitis, imdamasis redaguoti „Aidų“ žurnalą. Vakaro vedėjas aktorius Darius Meškauskas susirinkusius paragino pamąstyti, ką jie dabar atsakytų į šiuos rašytojo klausimus. Ar šis klausimynas nėra lygiai taip pat aktualus ir šiandien?

Prieš pradedant meninę programą, turėjo būti atlikti „privalomi“ formalumai – įteikta A. Vaičiulaičio literatūrinė premija. Apie jos prasmę ir garbingumą kalbėjo vertinimo komisijos pirmininkas Vytautas Martinkus. Jis paminėjo ankstesnių metų laureatus – Juozą Aputį, Romualdą Granauską, Renatą Šerelytę, Petrą Dirgėlą ir paskelbė šiųmetę laimėtoją – Danutę Kalinauskaitę, kuri, komisijos nuomone, savo novele „Namo“ nurungė kitą pretendentą į laurus ir vokelį – Alvydą Šlepiką. Pagrindinės ceremonijos dalyvės buvo rašytojo dukterys Danutė, Joana ir Aldona Vaičiulaitytės, kurios pasižadėjo šią tradiciją tęsti, kol gyvos, o valandai išmušus, įsipareigojimą perduoti pačiai jauniausiai Vaičiulaičių kartai, kurių atstovų minėjime buvo gal penketas.

Danutės Kalinauskaitės kalba sukosi apie niūrokus dabarties dalykus. Ji išskleidė vienos neparašytos novelės epizodą, kuriame personažas žvalgosi po apleistus, apgriuvusius, prišiktus (gal savo tėvų? – L.J.) namus. Slogi buvo ir laureatės kalbos reziumė, kuri skambėjo maždaug taip: „Jei Bronius Radzevičius nebūtų nusižudęs tada, jis tikrai nusižudytų dabar“.

Juozas Aputis buvo paprašytas pakalbėti apie rašytojų brolystę ir bičiulystę, kuriai neegzistuoja amžiaus skirtumai ir geografinė atskirtis. Jis prisiminė susitikimus su Antanu Vaičiulaičiu Lietuvoje ir už Atlanto ir pabrėžė, kad šia tema iš Lietuvos rašto žmonių daugiausia pasakyti būtų galėjęs Albertas Zalatorius.

Meninei minėjimo programai buvo pasitelkta kelionės metafora, sustojant prie dramatiškiausių istorijos ir rašytojo gyvenimo epizodų. Beje, ir pats A.Vaičiulaitis buvo didis keliautojas, savo kelionių memuarus vertinęs net labiau už grožinę kūrybą.
Pirmasis sustojimas – gyvas testamentinis rašytojo balsas iš seno radijo aparato apie žodį, kuris tautai galėtų tapti kūrybos ir gyvasties substancija. „Iš kur tas žodis turėtų ateiti? – klausė rašytojo balsas. – Gal net visai ne iš klasikos, ne iš literatūros, o iš skaudžios ir autentiškos patirties, kurią tauta yra patyrusi, bet iki šiol nėra permąsčiusi“.

Paskui buvo kitos stotelės: „Vaikystė“, „Paryžius“ – susitikimas su Oskaru Milašium, Roma, iš kur 1940-ųjų vasarą Seimo rinkimų išvakarėse rašytojas rašo laišką į Lietuvą Jonui Aisčiui, baisėdamasis lietuvių inteligentijos laikysena valstybingumo griūties akivaizdoje (ištraukas iš laiškų ir dienoraščių skaitė aktorius Rimantas Bagdzevičius).

Mintimis keliamasi iš vienos erdvės į kitą, iš Amerikos į Lietuvos laiką, kuriame mergaitė (aktorė Dalia Michelevičiūtė) skaito Valentinos monologą.

Laiškai žmonai Joanai ir dienoraščiai, prisiminimai – tai punktyriniai stabtelėjimai, kuriantys daugiašakės asmenybės ir gyvenimo paveikslus, kuriuos sušildo meilės tema.

Pagaliau sustojimas ramesniame užutėkyje. Tokia lagūna rašytojui buvo menas ir kūryba.

Publikos nuostabai aktorius Andrius Bialobžeskis atmintinai paskaito ilgą novelę „Benvenuto di Giovani pristato mecenatui savo paveikslą“. Skaito puikiai, ir tai geras pretekstas pakalbėti apie mūsų laikais neįprastą dalyką – menininko (šiuosyk – aktoriaus) atsakingą ir kūrybingą požiūrį į savo darbą, amatą ir pašaukimą. Dažniausiai panašiuose renginiuose atlikėjas nesispyriodamas sutinka dalyvauti, nes tai jam papildomas, o kartais ir pagrindinis pragyvenimo šaltinis, leidžiantis „prisikrapštyti“ trupinių prie mizeriško mėnesinio atlyginimo. Ne paslaptis, kad tas žanras turi ir savo pavadinimą – „chaltūra“. Beje, tuo žodžiu dažniausiai galima būtų nusakyti ir tos veiklos turinį. Todėl atsitinka tiesiog šventė, laiminga akimirka, patiri tikrą katarsį, kai netikėtai iš tos rutiniškos kasdienybės išnyra menininkas ir pridurmu sako „ne“, ne greiti pinigėliai yra svarbiausia. Kur kas svarbiau ištikimybė menui ir talentui, duotam iš aukščiau. Andriaus Bialobžeskio „benefisas“ buvo neįtikėtinai tikslus mūsų dienų menininko atsakas į klausimą, kurį savo gyvenimu ir kūryba kėlė Antanas Vaičiulaitis, – kokia yra meno ir menininko vieta bei misija nužmogėjimą teigiančiame pasaulyje?

Po šio tyliai džiugaus įvykio minėjimo kelionė tarytum sugrįžo į pradžią. Vakaro vedėjas pakvietė visus išeiti ant Vilnios kranto ir paleisti žemyn srove plaustą su šimtu degančių žvakelių ir anketa, kuri buvo visiems išdalinta minėjimo pradžioje. „Gal Neries ar Nemuno srovė priplaks šį plaustą kur nors prie kranto, kur sėdės žvejys ar šiaip poilsiautojas. Suras Vaičiulaičio klausimus. Ir susimąstys, ar tie klausimai ir jam?“ – taip užskliaudė vakarą vedėjas. Tiesa, tarp stotelių įvairiose geografinėse ir laiko platumose pianinu grojo Darius Mažintas ir smuikavo Joana Valentinavičiūtė.

Plaustas aplenkė pirmąjį Neries sėklių ir, pagautas srovės, nutolo Žaliojo tilto link.


Liudvikas Jakimavičius
 

Rašytojai

Antanas  Vaičiulaitis
1906 - 1992
 
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
 
Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą