Rafinuotos kultūros rašytojas

Pranešimas, skaitytas Maironio lietuvių literatūros muziejuje vykusiame Antano Vaičiulaičio 100 metų jubiliejaus minėjime.

Kalbėti apie Antaną Vaičiulaitį per jo gimimo šimtmetį – didelė garbė, nes tai aukštos, rafinuotos kultūros rašytojas, rodantis mūsų kultūros brandą.

A. Vaičiulaitis niekada nerašė siekdamas kokių kasdieniškų politinių tikslų, nerašė dėl populiarumo, vienadienės sensacijos; savo kūryba niekada nesiekė ir teismukai moralizuoti, pamokyti skaitytoją. Kūryboje jam visada rūpėjo esminiai būties klausimai ir grožis.

Į mūsų raštiją A. Vaičiulaitis atėjo savotiškai pasipriešindamas angažuotai, pabrėžtinai aktualumo siekiančiai literatūrai. Jis debiutavo XX a. trečiajame dešimtmetyje, triukšmingų sąjūdžių – „Keturių vėjų“, kiek vėliau „Trečio fronto“ metu. A. Vaičiulaičio ir kitų Lietuvos universiteto meno draugijos „Šatrija“ narių literatūrinis credo – „Menas grožiui, grožis gyvenimo tobulumui“, kurį pasiūlė profesorius Stasys Šalkauskis. Šiam šūkiui jis liko ištikimas visą savo kūrybinį kelią. Debiutavo išoriškai nerėksminga knyga – apsakymų vaikams rinkiniu „Vakaras sargo namely“ (1932), tačiau jau pirmieji kritikai pastebėjo, kaip subtiliai ir rimtai jame rašytojas kalba. Tokių pačių išoriškai neišsiskiriančių temų yra ir novelių suaugusiems rinkiniai „Vidudienis kaimo smuklėj“ (1933), „Pelkių takas“ (1939). Tokia ir žymioji „Valentina“ (1936) – meilės romanas be aistringų meilės scenų, tačiau meilė čia stipri kaip mirtis.

Tas A. Vaičiulaičio kūrybos savitumas ypač išryškėjo karo ir pokario metais, kada daugelis jo kartos kūrėjų laikė savo pareiga arba aplinkybių buvo priversti prabilti piliečio ir politiko balsu. Taip atsitiko su Bernardu Brazdžioniu, Jonu Aisčiu, Salomėja Nėrimi. A. Vaičiulaitis toliau rašė tobulas, ilgesio, šilumos ir geliančio grožio kupinas noveles.

Kaip toks į amžinus, aukštuosius meno idealus besiorientuojantis kūrėjas ir buvo atpažintas. Labiausiai man įstrigo 1943 m. sudaryto, o 1944 m. nelegaliai išleisto jaunųjų prozininkų rinkinio „Kas girdėti kalnuose“ įvado žodžiai. Šiame rinkinyje savo kūrybą skelbė Stepas Zobarskas, Nelė Mazalaitė, Jurgis Jankus, Julius Kaupas, Stasys Tamulaitis, Vytautas Mačernis ir kiti pradedantys ar jau garsėjantys rašytojai. Įvade, remiantis amerikiečių rašytojo Ralpho Emmersono žodžiais, metaforiškai kalbama apie kalnų ir turgaus aikštės priešpriešą, apie aukštąją meno, dvasios, kultūros paskirtį. Kaip aukštosios literatūros pradininkas Lietuvoje nurodomas būtent A. Vaičiulaitis. Taigi tokie rašytojai yra mūsų kultūros subrendimo ir atsparumo ženklas: gebantys atlaikyti istorijos sukrėtimus ir neatsisakyti dvasinės kultūros idealų. Jis galėtų būti tarsi takoskyros figūra: kiti jo kartos autoriai to išbandymo neatlaikė ar nemanė esant reikalinga atlaikyti, o A. Vaičiulaitis – atlaikė. Nors, aišku, ne karta čia yra svarbiausias kriterijus. Tokie rašytojai buvo ir vyresnieji Henrikas Radauskas, Jurgis Savickis. Vienas didžiųjų A. Vaičiulaičio laikysenos atstovų yra ir Bronius Krivickas, žemininkų kartos rezistencijos poetas, partizanų žeminėse rašęs tobulus klasikinius eilėraščius. Jo vienas pirmųjų pokario metų kūrinių – poetinis vaizdelis „Mes esame kalnai“.

Šitos pastabos jokiu būdu nereiškia, kad A. Vaičiulaitis buvo nuo gyvenimo ir laiko užsisklendęs estetas. Kiekvienas, nors kiek susipažinęs su jo biografija ir raštais, žino, kad tai žmogus, kuris buvo pilietis ir patriotas pačia skaidriausia ir kilniausia prasme. Toks buvo tarnaudamas savo tautai, kultūrai nepriklausomoje Lietuvoje, 1940 m. diplomatinėje tarnyboje Italijoje, toks jis liko ir Amerikoje, išeivijoje, būdamas žurnalistas, informacijos centro darbuotojas, kultūros veikėjas.

Kas A. Vaičiulaičio kūryboje atrodo svarbiausia šiandien?

Pirmiausia, ką galima išskirti, tai mažųjų didybė. Rašytojo kūrinių siužetai ir temos dažniausiai labai paprasti, juose veikia žmonės, kurių kasdienybėje net nepastebėtume, tačiau vaizduodamas jų gyvenimus ir likimus rašytojas atskleidžia pačius svarbiausius būties ir mūsų gyvenimo klausimus. Kuo lėčiau, atidžiau skaitai, tuo daugiau galmės tuose paprastuose puslapiuose, siužetuose ir žodžiuose atsiveria. Imkime kad ir novelę „Ponia“ iš antrojo rinkinio „Vidudienis kaimo smuklėje“. Kalbama apie dvi nedidelio miestelio moteris: miestelio kampininkė ir vietos raštininko žmona susibara dėl netinkamai pasėtos lysvės ridikučių; siuvėjo prikurstyta teta paduoda raštininkienę į teismą, bet šiai, teisėjo raginimu atsiprašius, viską dovanoja. Atidžiai perskaitę suprasime, kad tiesiog anekdotiškai kalbama apie pačius svarbiausius dalykus: žmogaus orumą, garbę, gebėjimą atleisti, įsiklausyti ir suprasti kitą. Tai tikras dar visai jauno rašytojo šedevras. Panašiai gyvenimas skleidžiasi ir kitose novelėse bei didesniuose kūriniuose – „Pelkių takas“, „Mūsų mažoji sesuo“, „Kriokininkų Ievutė“, „Valentina“, „Čipsintis žvirblukas“.

Kitas didis šio rašytojo bruožas – anapusybės, amžinybės spinduliavimas kasdienybėje. Prisiminkime, pavyzdžiui, vieną dažniausiai minimų rašytojo novelių – „Tavo veido šviesa“. Sena moteris (A. Vaičiulaitis dažnai rašo apie senas moteris, gebėdamas per jų gyvenimus perteikti didžiausius dalykus), užgauta dukters, išeina į naktį ir vėją ir keliauja tolimos girios link, kurioje tikisi surasti ją užjaučiantį žentą. Audringos nakties vidury, laukuose sutinka pakeleivį, bevardį žmogų, kuris kalba jai „senus ir gerus žodžius“. Keleiviui prisidegant pypkę, liepsna akimirkai nušviečia šio nepažįstamo žmogaus veidą. Taip paprasta buitinė situacija tampa didžiuoju žmogaus būties simboliu, žmogaus būtiškosios vienatvės, susitikimo su Kitu, didžiojo Laukiančiojo veido šviesos lūkesčiu. Arba nuostabi novelė „Popiežiaus paukštė“, kurią pats rašytojas norėjo matyti išspausdintą Lietuvoje leidžiamoje savo novelių rinktinėje: paprastų kaimiečių padovanota paukštė, tarsi Šventosios Dvasios įsikūnijimas, pragystanti per Mišias Švento Petro bazilikoje Romoje, mąsliai žvelgianti į popiežių, išvargintą sielvartingų minčių dėl beprotybėn besiritančio pasaulio...

Vienas dažniausiai apmąstomų A. Vaičiulaičio kūrybos išskirtinumų – grožio, gėrio, meno išaukštinimas. Grožiu, rimtimi, džiugesiu pagrįstu santykiu su pasauliu spinduliuoja rašytojo stilius, žmonių paveikslai, dažno kūrinio siužetas. Vis prisimenu nedidelę novelę „Rogės“: kaip senukas vyskupas, atvykęs baigti savo dienų į nuošalų vienuolyną, nesimeldžia suklupęs bažnyčios prieblandoje, bet eina į girią, kalbasi su medžiais ir paukščiais, ten patirdamas Kūrėjo artumą ir malonę. Vienuolyno vyresnysis, sutikęs ganytoją, parbridusį iš miško per pusnis, jam sako: „Viešpats su mumis padarė didžių dalykų: mes tapome linksmi“. Ir iš tiesų – vienuolynas spinduliuoja džiugesį ir meilę: broliukai, eidami vandens, linksmai čiužinėja ledu nuo kalnelio; dainuoja broliukas kalvis, dailindamas rogių, kurias vienuolija nori padovanoti vyskupui jo gimtadienio proga, apkaustus. Ir nors novelės siužetas išoriškai nelinksmas – rogės sudega dėl broliuko kalvio nuovargio kilus gaisrui, o senelis vyskupas miršta, taip ir nesulaukęs savo gimtadienio, kūrinys nėra liūdnas: jis baigiasi gražia pastraipa, kad gerojo ganytojo siela buvo su didžiu rykavimu ir džiugesiu sutikta danguje, Viešpatį šlovinant angelams ir giedant patriarchams... Arba pasakiška (pasakiškas elementas būdingas daugeliui A. Vaičiulaičio kūrinių) novelė „Motiejaus šulinys“ iš vėlyvojo laikotarpio: kiek kalbos žaismo, džiugesio, šilumos ir meilės su humoru papasakotoje istorijoje apie ūkininką Motiejų, kurio šulinyje apsigyvena didžiulė piktvarlė, tačiau žiniuonės pamokyti žmonės jos atsikrato, o šulinio vanduo tampa toks skanus, kad net pats karalius atvyksta jo paragauti.

Kita vertus, A. Vaičiulaičio kūriniuose neretai galima pajusti rimtį ir skausmą. Rašytojas stipriai jaučia ir atskleisdamas didžiąsias būties priešybes, neišsprendžiamus klausimus, kurių žmogus negali išvengti, apeiti, juos tenka tiesiog priimti. Labai dažnai šis skausmas, būties priešybių jutimas susiję su neįvykusia, nutrūkusia, dėl lemties ar žmogui nepavaldaus atsitiktinumo prarasta meile. Tai novelės „Tarp šieno pradalgių“, „Vieversė“, viena didesnių rašytojo apysakų „Šiaurietė“, taip pat ir garsusis romanas „Valentina“. Neretai šis būties skausmingumo išgyvenimas susijęs ir su smurtu, karu. Antai rašytojo antrojo rinkinio titulinė novelė „Pelkių takas“ (1939): karo metu, naktį tėvas grįžta per pelkes namo, nešdamas vaikams duoną; glausdamasis nuo vėjo, jis netyčia paliečia ištrūnijusio gluosnio įduboje užsiglaudusį priešo sargybinį. Netikėtai užkluptas kareivis žvelgia į jį vaiko akimis; abu yra taip išgąsdinti, kad susikimba žūtbūtinėse grumtynėse ir paskęsta, nusiritę į pelkės akivarą. Visiškai beprasmė mirtis, paliečianti skaitytojo širdį. Tokios yra ir pokario metais rašytos novelės, sklidinos prarasties ir ilgesio: „Budėtojas ir keleivė“, „Žvejų duktė Banguolė“, „Upė teka“, „Kada obelis žydėjo“.

Baigiant šią apžvalgą, norisi dar kartą paminėti: rašytojo kūryboje labai stipriai skamba žmogiška meilė, didžioji būties jėga. Net vėlyvųjų metų novelės kartais stebinančiai vitališkos, erotiškos, gaivios, jaunatviškos, stiprios ir džiugios. Tokia yra „Ežerai“ iš paskutiniojo rinkinio „Vidurnaktis prie Šeimonos“ (1986), kalbanti apie jauną moterį, meilės lūkestį, jos džiugesį.

***

Taigi A. Vaičiulaitis turi viską, ko reikia, kad jį pavadintume didžiu rašytoju. Jis – gilus, įvairiapusis, meistriškas, su niekuo nesupainiojamas. Nors nėra parašęs tokių didelių veikalų, kaip L. Tolstojus ar F. Dostojevskis, tačiau neabejotinai yra pasaulinio lygio rašytojas, lietuvių literatūros klasikas.