Artėjant didžiajam Poezijos pavasario skersvėjui, tęsiame pradėtą pokalbių ciklą su literatūros vyksmo ir poezijos žmonėmis.

Apie tai, kaip atpažįstamas savas eilėraštis, susitikime, vykusiame Maironio lietuvių literatūros muziejuje, kalbėjosi Aldona Ruseckaitė, Viktoras Rudžianskas ir Donaldas Kajokas. Poetus kalbino Dovilė Zelčiūtė, kalbančiųjų veidus fiksavo fotografas Algimantas Aleksandravičius.

Kokie svarbiausi, kertiniai eilėraščio atpažinimo ženklai: autentiškumas, galbūt kažin kas negirdėta ar novatoriška? O gal tiesiog virptelėjęs žodžių junginys tarsi brūkštelint peiliuku per paširdžius?

Donaldas Kajokas. Kiek bandydavau įvardyti, iš ko atpažįstamas eilėraštis, visąlaik šaudavau pro šalį, kol galop lioviausi. Tiesiog skaitydamas pajunti, kad kažkas atsitinka, lyg skruzdėlytės imtų bėgioti nugara. Ir jau žinai, kad tai yra eilėraštis, nesvarbu, kokia forma jis parašytas. Daugelį metų dirbdamas spaudoje ėmiau keisčiau žiūrėti į tuos dalykus: kaip redaktorius privalau visas eileraščio kryptis mėgti, toleruoti, o kaip poetas aš turiu savo skonį, ir neduok, Dieve, kad jis prasikištų vertinant visai ne mano krypties eilėraščius. Šito labai nenoriu.

Asmeniškai man – eilėraštis turi turėti bent jau kokius tris planus. Pirmas – kai kažkas pasakojama, tarkim, zuikis yra zuikis ar pelėda yra pelėda... šiek tiek siužetiškumo, galbūt – psichologinio. Antras planas – tam tikros paslėptos prasmės, tačiau vis dėlto jos atsekamos. Ir trečiasis – „plaukiojančios“ prasmės, kurios išryškėja tam tikru metu. Vienoje epochoje gali išryškėti vienos, o kitoje – visai kitos. Jos kaip ir nepagaunamos, tačiau būtinai yra. Žodžiu, eilėraštį atpažįsti, kai pajunti, kad tie trys planai yra... Būtent, kai pajunti, tačiau neįsisąmonini.

Kiek svarbi eilėraščio forma?

Donaldas Kajokas. Forma poezijoje yra pagrindų pagrindas. Man nėra jokio skirtumo, ar tai klasikine eilėdara pagrįstas tekstas ir parašytas, tarkime, rimuotai, ar verlibru, ar balai žino kaip. Dažnai rašantysis mano, kad jis kuria verlibrą, bet ten jau visai kaži kas kita.

Ar pastebite mokėjimą „sužaisti“ eilėraštį, ar įmanoma imituoti formą?

Viktoras Rudžianskas. Man atrodo, kad ne tik įmanoma, bet tai ir daroma, šiandienei jaunajai kartai šitai neblogai ir sekasi. Mūsų kartos jaunieji taip imituoti formos nemokėjo. Kartais pagalvoju, kad tai yra kompiuterizacijos dėsningumas. Eilėraštį atpažįsti iš autentiškumo detalės (nors daugelis dabar tą autentiškumą mėgina paneigti), iš kažkokio vieno tikro mirksnio. To „mirksnio“ kompiuteriu pagaminti neįmanoma.

Nuo ko prasidėjo jūsų meilė poezijai? Nuo kokios knygos, autoriaus ar strofos?

Viktoras Rudžianskas. Labai gerai tą momentą prisimenu. Rašyti pradėjau gan vėlokai, man patiko sportas, ypač žaidimai, turėjau kokių penkių sporto šakų atskyrius. Buvau tipiškas tų laikų „produktas“, vaikis... O rašyti eilėraštukus pradėjau tada, kai atsiplėšus nuo K. Donelaičio, Maironio, A. Baranausko, S. Nėries kūrybos įvyko susitikimas su Marcelijaus Martinaičio knyga „Akių tamsoj, širdies šviesoj“. Man buvo kokie aštuoniolika metų. Iki tol skaitydavau prozą... Žiūriu knygyne – graži knygelė, jaukiai išleista (kaip tiems laikams). Ėmiau skaityti ir pagalvojau, kad labai įdomu, o aš nieko nesuprantu. Labai įtraukė toji M. Martinaičio knyga, šifravau po eilėraštį, po žodį, po prasmės žingsnelį. Eilėraščiai man keistai vėrėsi, prieš tai niekada nebuvau taip skaitęs...

Aldona Ruseckaitė. Buvau tipiška liūdna mergaitė, nemėgstanti sporto, nemokanti persiversti per galvą, gaunanti per fizinio lavinimo pamokas trejetus. Kaimo pasaulis buvo dviračių, motociklų, slidžių ir rogučių... Neatsimenu, kaip parašiau pirmąjį eilėraštį. Tą prisimena mano sesuo. Buvau antrokė, šešeriais metais už mane vyresnė sesuo ėjo pro mokyklos sienlaikraštį ir ten pamatė mano pavardę su eilėraštuku. Pirmasis stipresnis sąlytis su poezija buvo gan juokingas: mano pirmas mylimasis (buvau keturiolikmetė) iš Prienų parvežė Artūro Regračio raštus. A. Regratis – ne toks jau blogas buvo poetas, beje, Vlado Šlaito dėdė. Supratau, kad tie eilėraščiai yra silpni, buvau nepatenkinta dovana ir jos neišsaugojau. Kaip ir paties mylimojo. Kas buvo tie kūrybos mokytojai? Man jau nedarė įtakos nei Maironis, nei S. Nėris. (Nors gerai aktorių skaitomų lietuvių klasikos eilių galiu klausytis ir klausytis, kaip Donaldas sako, šiurpuliukai bėga per kūną. Per S. Nėries šimtmečio minėjimo renginius teko išklausyti begalę skaitymų ir jie visada jaudindavo.) Pirmieji poetai, kurių knygas iš tiesų prisimenu, buvo Robertas Keturakis ir Alfonsas Maldonis: „Atsigulk ant žolės ir kaip vaikas tvarsykis / lyg šaltinio vandens atsigerki tylos. / Po visų negandų patikėki bent sykį / Vienas kartas tikrai nemeluos...“ (A. Maldonis). Atmintinai mokėjau daugybę Janinos Degutytės eilėraščių. R. Keturakio knygelė „Saulabroliai“ buvo visa mano pribraukyta, atrodė, jei reikėtų pasiimti kelias knygas į negyvenamą salą, viena iš jų būtų R. Keturakio: „Atvažiuok, jau antrąkart pražydo dobilai / paskutinį kartą šiemet...“ Tai buvo mano pirmieji autoriai, tas klodas, ant kurio aš augau. Praėjusiais metais buvo išleista Roberto (Keturakio) poezijos knyga „Ir niekad vėlai“. Ir vėl viskas viduje atliepė, nes toji kalba – iš mano paauglystės ir jaunystės.

Daug eilėraščių parašiau būdama 16-17 metų, juos atspausdino Prienų laikraštyje „Naujas gyvenimas“. Man tai buvo taip svarbu, jaudino.

Donaldas Kajokas. Su sportu... viskas buvo gerai (juokiasi). Man poezija atėjo iš kažkoko užsispyrimo. Įsivaizdavau, kas yra, tarkime, mokslas arba kas – kosmonautika, bet kas yra poezija – absoliučiai nenusimaniau, ir iš užsispyrimo ėmiau artėti. Galvojau, tiek tūkstančių metų poezija pasaulyje yra gyva, žmonės ją skaito, o aš absoliučiai nieko neraukiu. Tada susiradau tokią knygelę, Tarybų Lietuvos poezijos chrestomatiją, ir pradėjau skaityti. Daugelis eilėraščių neturėjo nieko bendro su poezija, tačiau vienas kitas pasitaikė išties tikras. Skaičiau ir jutau, kad mane pagauna... Nesupratau kodėl. Ėmiau analizuoti. Tie patys klausimai, kurie man rūpėjo, kai buvau 16-17 metų... Vėliau – Justino Marcinkevičiaus poema „Siena“ tiesiog „kirto“ man per galvą! Skaičiau vienos pamokos metu ir išėjau į pertrauką svaigdamas. Daugiau turbūt nuo poezijos niekad nebuvau taip apsvaigęs. Kiti apsvaigimai buvo jau kitokie. Vėliau ir pats pradėjau rašyti. Pirmieji susidūrimai su formos dalykais – Onės Baliukonytės „Laukinės vaivorykštės“, paskui Marcelijaus knyga, kurią minėjo Viktoras, – „Akių tamsoj, širdies šviesoj“. O šiaip tai iš to mano užsispyrimo suvokti, kodėl ir kaip ši sritis – poezija gyvuoja ne tik tūkstantmečius, bet dar turi ir savo mokytojus bei mokinius, ir atsirado domėjimasis ja, kuris tebesitęsia iki šiol. Tik dabar jau – „lengvai, lengvai...“

Ką laikytumėte savo parankine, kasdienybėje gelbstinčia, būtinų būtiniausia jūsų gyvenimui poezijos knyga?

Aldona Ruseckaitė. Tikrai neturiu vieno „savo“ autoriaus, nesu nei tokia prieraiši, nei tokia ištikima. Dabar, kai jau jaučiuosi šiek tiek subrendusi, atsiremiu į klasiką, man ji ir svarbi, ir įdomi. Kaip tie atpažinimai vyksta? Pirmasis mano vertinimas labai moteriškas. Jei Donaldas sako, kad jam labai svarbi kūrinio forma, man pirmiausia rūpi turinys. Be abejo, už blogos formos būtinai užkliūvi... Tačiau eilėraštį vertinu kažkokiu giluminiu sunkiai nusakomu pojūčiu. Užverti knygą ir žinai: tai yra mano, tai – apie mane, po šituo aš „pasirašau“. Geras kūrinys sužadina ilgesį, išskelia energijos kibirkštį, pagauni save, kad pats labai vėl nori rašyti. Tokie eilėraščiai gali būti sukurti įvairiausių poetų, ir D. Zelčiūtės, ir Elenos Karnauskaitės, ir pan. Kitas momentas – eilėraštį dažnai atpažįstu pagal tam tikrą savo pačios gyvenimo įvykį. Tarkime, buvau be galo įsikirtusi į Jono Strielkūno eilėraštį „Atsisveikinimas su motina“, kai mirė mano mama. Tas eilėraštis man buvo gyvybiškai reikalingas, rėmiausi į jį, verkiau skaitydama ir rimdavau. Kitąsyk, kai išsiskyriau su mylimuoju, užvaldė D. Kajoko „Tu pamirši mane...“ Kitu metu, švenčiant jubiliejų, buvo labai svarbus Kornelijaus Platelio eilėraštis „Penkiasdešimtmetėms“. Ten K. Platelis taip gražiai „išvynioja“ moterį, gydantis eilėraštis, skaitai ir atsigauni... Po mano pagalve kasnakt gali būti padėta vis kito autoriaus lyrikos knyga. Ištikimiausia aš, žinoma, Maironiui (juokiasi). Lengviau suvokti moterų kūrybą. Tačiau kartu dažniau tenka ir nustebti, juk tariesi, kad moterišką pasaulėjautą labai gerai pažįsti, o kai susiduri su neįprasta raiška, imi svarstyti, kas atsitiko tai poetei, kad rašo štai šitaip. Vyrų pasaulis nepažinus, gal todėl jų kūryboje priimi viską (arba ne) net nesvarstydama.

Viktoras Rudžianskas. Grįžtu ne prie visų poezijos knygų. Tačiau... moterų parašytas knygas skaitau rūpestingai, atidžiai. Gal dėl to, kad noriu pažinti moters psichologiją, gal todėl, kad įdomu, kaip ji koketuoja su pasauliu ar su savimi. Kartais smalsu ją užklupti atsivėrusią. Sąžiningai skaitydavau kiekvieną Juditos Vaičiūnaitės, Onės Baliukonytės-Baliukonės poezijos knygą, kaip ir Gražinos Cieškaitės pirmąsias knygas, skaičiau ir visus Daivos Čepauskaitės, Dovilės, ir Aldonos poezijos leidinius (koketiškai linkteli greta sėdinčių moterų pusėn). Man dažnai atrodo, kad vyrai rašo sentimentaliau už moteris. Netgi D. Kajokas rašo sentimentaliau, tarkime, už G. Cieškaitę. Nesakau, kad sentimentalumas yra blogybė, – tai jautrumas, jausmingumas. Sentimentalumas yra kaip druska ar kaip cukrus, kai jo per daug – neskanu, sugadintas patiekalas. Kai norime išguiti iš kūrybos emociją (taigi ir tą patį sentimentalumą), norime išguiti dalį savęs, „robotizuojamės“? O perdėtas vyriškumas, kietumas, jėga – lygiai taip pat neskanūs poezijoje, kaip ir nesuvaldytas jausmingumas. Kažin ar suprastume, kas – vyras ar moteris – rašo tokias eiles, kaip, tarkim, dabartinė Vidmantė Jasukaitytė ar Kornelijus Platelis, jei nepažinotume jų kūrybos.

Donaldas Kajokas. Anksčiau apie tai nesvarsčiau, tačiau dabar, kai ėmėme lyginti moterų ir vyrų poeziją, ir dar po šiandieninio Aldonos patvirtinimo, kad poezijoje jai svarbu mintis, drįsčiau sakyti, kad vyrams vis dėlto labiau rūpi forma. Man pačiam bent šitai yra kur kas svarbiau, nei eilėraštį jungianti mintis ar idėja. Antrame ar trečiame plane galbūt reikšminga tampa ir mintis, tačiau visų pirma poezija man kalba per jos formą. Kad ir keista, formos reikalų vis dėlto labiau paiso poetai, o ne poetės. Talentingas eilėraštis neturi žymens – vyras ar moteris jį parašė. Skiriasi tol, kol eiles rašantysis kopia iki poetinių „lubų“. Kai tos lubos pramušamos, kai išeinama į aukštą poetinę erdvę, tuomet jau neatskirsi, kas parašė eilėraštį – vyras ar moteris.

Viktoras Rudžianskas. Kodėl net ir savo paties eilėraštį vieną smagu skaityti, o kitą – ne? Kartais dreskia nesutvarkyta forma. Nors man labai svarbu yra psichologinis eilėraščio audinys, asociacijos ir paradoksai. Nei spalva, nei dinamika tiek nerūpi, kiek psichologinė eilėraščio įtampa.

Ar daug yra tekę rasti savo kraujo grupės poetų ir eilėraščių?

Viktoras Rudžianskas. Regis, rudenį „Bernardinų“ interneto svetainėje buvo skelbtas Marijos Jurgelevičienės poezijos pluoštas iš jos būsimos knygos. Ten dominuoja provincijos ženklai (plg. su mano „Miesteliai.lt“). Paklausiau Marijos, ar kartais jos ne antra kraujo grupė. Ji nustebo, iš kur aš žinau. Tai tokie juokai.

Kūryba yra dialogas, kuriame dalyvauja rašytojas ir skaitytojas. Ką reiškia sąvoka „autorius jaučia skaitytoją“?

Aldona Ruseckaitė. Viename Wislawos Szymborskos eilėraštyje rašoma, kaip atėjo į poetės vakarą 12 skaitytojų, o pusė jų – giminės. Atsisėdu rašyti tik tada, kai jau kitaip negaliu, skaitytoju nesirūpinu, man tuomet svarbiausia – mano pačios raiška. Galvoti realiai apie skaitytoją pradedi jau sudarinėdamas knygą, kai ima rūpėti knygos kompozicija ir dar aibė kitų dalykų. Mano skaitytojai daugiausia – moterys. Kažkuri parašė, kad knyga jai suteikė jėgų, dar kita – kad atpažino save, savo gyvenimą. Tai brangūs dalykai. Tačiau sąmoningai galvoti apie skaitytoją tada, kai rašau, tikrai negaliu, man tai visai nesvarbu, per daug tuomet jaudinuosi prieš baltą popieriaus lapą.

Vidinis dialogas rašant eilėraštį vis dėlto, manau, būtinas, nors ir negalvoji apie konkretų skaitytoją. Donaldai, patardamas jaunesniam rašančiajam, redaguodamas kūrybą, kaip ir iš kur žinai, kas „suveiks“, o kas – ne? Juk Tavo pastabos būna labai konkrečios...

Donaldas Kajokas. Tu dabar pasakei – „redaguodamas“. Tai visai kas kita, nei – pats rašydamas. Redaktorius privalo galvoti apie skaitytoją. Skaitytojo problema poezijoje yra dvilypė. Žinoma, pats rašydamas apie jį tikrai negalvoji (bent jau aš). Tačiau... grįžtu prie to paties: poezija vis dėlto yra formos menas, ir rašymas „į stalčių“ iš principo neįmanomas. Nebent yra ideologiniai suvaržymai. O kitaip – eilėraščio nepaleidi tol, jį grynini, nepadedi, kol jis netampa poezija. Dirbi, kol lieka autentiškumas, bet dingsta asmeniškumas. Tada, kai išgrynini formą, nebeturi nuo ko slėptis, gali tuo, ką turi, pasidalyti su kitais (šiuo atveju – skaitytojais).

Ar poezija atspindi tikrovę, ar ją perkuria? Yra manančiųjų, kad pats pasaulis – tik atspindys...

Donaldas Kajokas. Tai kaip tada išeina? Nebežinome, apie ką šnekame: pasaulio nėra, tavęs nėra, „tikrovė – tik atspindys“. O tu pabandyk to pasaulio kūryboje neatspindėti! Pažiūrėtume, ar tai pavyktų...

„Nemunas“