Tiesą sakant, norėjau iš viso nerašyti šitos kronikos. Mat visi festivaliai atima mažų mažiausiai aštuonias gyvybes iš devynių… Pamatęs daugiau negu šimtą poetų vienoj krūvoj, net nejučia iš profesinio džiaugsmo apgirsti, ką jau kalbėti apie kitokį svaigulį, kurio irgi netrūksta. Vis dėlto – kadangi Liudvikui Jakimavičiui yra pažadėta, tai, jam paliepus, prisiverčiau brūkštelėti vieną kitą žodelį apie tai, ką regėjau ir girdėjau.

Iš trečiadienio užrašų

Skaitymai Amerikos centre Vilniuje. Trys amerikietės poetės (Patricia Goodrich, Rebecca Seiferle, J. C. Todd), kiek primenančios mūsų Nacionalinio dramos teatro fasadą, skaito ir kalba angliškai, suprask, viskas yra poezija ir apie poeziją, net aš su savo skurdžiom anglų kalbos žiniom, spoksodamas į PDR almanachą, galiu sekti įvykius aikštelėje. Skaito gražiai, tvarkingai atsakinėja į klausimus, išklauso vieno pagrindinių festivalio rengėjų K. Platelio ir JAV kultūros atašė sveikinimų. Vis dėlto smagiausią poeziją iš visų plaučių už stiklinių durų skaldo vienas jauniausių šventės dalyvių Pranas Žagrakaliukas…

Afterparty. Jo metu sužinau, kad bene metus po atviru Lietuvos dangumi ir su jaunaisiais literatais intensyviai bendravęs slovėnų vertėjas Boruta K. išvyksta namolio turbūt visam laikui, taigi tenka lėkti prie „Bibliografijos“ atsisveikinti. Tai trunka minimum keturias valandas. Siūlau tokius atsisveikinimus įtraukti į festivalio programą kaip privalomus, nes subėgo ten visas ateinančiųjų į nomenklatūrinę poeziją elitas ir demonstravo mūsų tautos vienybę visaip besiglėbesčiuodamas bei gąsdindamas pro šalį einančius atsitiktinius policininkus. Taip aš praradau pirmąją gyvybę.

Iš ketvirtadienio užrašų

Jaunųjų poetų skaitymai Rašytojų klube. Šiais laikais nieko nenustebinsi, prisipažinęs, kad tau tuoj sukaks trisdešimt metų, bet vis dar jautiesi jaunas kaip poetas. Tačiau Agnės Žagrakalytės diriguojamame vakare tokių prisipažinimų neišgirdome. Skaitė arti dešimties kūrėjų, vienaip ar kitaip susijusių su interneto svetaine www.rasyk.lt. Ir, liudiju, skaitymai nusisekė. Įsiminė Ilzės Butkutės (jai Antanas A. Jonynas įteikė vardinį prizą) kerintis balsas, Olgos Dedovos intymios intonacijos, aktoriniai Dariaus Jurevičiaus skaitymai bei vieno sparčiai garsėjančio prozininko laipiojimai per klausytojų galvas. Matyt, taukšteltas jo lakuotu batu, ir pamečiau gyvybę antrąją.

Iš penktadienio užrašų

Kelionė iš sostinės. Rytą pažadino skambutis iš vėluojančio į PDR autobusą poeto, kuris manėsi vėluojąs, nors buvo likusios dar geros dvi valandos iki transporto pajudėjimo maršrutu „Uždarytas trečias brolis“ (Vilnius) – „Atverta širdelė“ (Druskininkai). Štai ką reiškia pareigingumas! Beje, pareigingųjų daugėjo kas penkiolika minučių, todėl teko apsimesti, kad nemoki atsiliepti į įkyrius telefono zyzimus. Kas vyko autobuse, deja, aprašyti neįmanoma. Mat šių eilučių autorius keliavo lengvąja mašina, o tai primena, kad mūsų šalyje (kai kuriems asmenims) gyvenimas po truputį gerėja.

Popietė Druskininkų amatų mokykloje. Niekada nemaniau, kad esu vertas gauti vaikiškom rankom drožinėtą skrynutę rudens gėrybėms susidėti. Vien už tai, kad paskaičiau keletą eilėraščių. Vis dėlto gavau. Taip pat panašus daiktas buvo įteiktas ir kartu skaitymuose dalyvavusiam, gražiai apie literatūrą ir meną kalbėjusiam, skambiai skaičiusiam savąsias eiles Arvydui Geniui. Auditorija plojo, mes lankstėmės, o už mokyklos lango į sunkvežimį kažkas ne mažiau skambiai krovė metalo laužą.

Vakarienė. Ir pataikyk tu man atsisėsti tarp dviejų užsieniečių vegetarų! Kol jie kirto pasičepsėdami savo brokolinį ŠįBeiTą (pasak Pūkuotuko ir a.a. Jurgio K.), nebeturintį nieko bendra su mėsa, spėjau išgalvoti jau kadais išrastą teoriją apie visuomenių lepumo laipsnį. Nors tai netrukdė man su pasigardžiavimu doroti kepsnį. Anaiptol.

Vladimiro Tarasovo skaitymai. Visada žavėjausi J. Brodskiu. Kiek mažiau – T. Venclova. Tiksliau, jų eilėraščiais. Dabar galiu pridurti – ir V. Tarasovo sugebėjimu skaityti žaviuosi. Jau nekalbant apie nuostabius muzikinius intarpus. Blyksėjo fotoaparatai „Širdelės“ kavinėje. Ne Druskininkų, o Kanų festivalis. Lėtai geso trečioji mano gyvybė.

Iš šeštadienio užrašų

Skaitymai, į kuriuos nėjau iš principo. Viskas prasidėjo „Amerikos pirtyje“ atspindžiais. Pirmieji atspindžiai buvo Druskininkų meras Zenonas Streikus ir dailininkas Andrius Mosiejus, pasiūlę man ir poetui Lukui Miknevičiui iš pat ryto pernešti porą tarybinio sunkumo vonių, – mat neseniai atsidariusiame pirčių komplekse šmaikščiais K. Navako tekstais ir A. Šlepiko režisūra tuoj pat turėjo būti žemiškai inscenizuojamos keturios stichijos. Sutikom su pasiūlymu. Pernešėm. Praradau ketvirtą savo gyvybę nė nemirktelėjęs. O paskui mirktelėjęs praradau penktą. Nežinau, kiek gyvybių Dievo kompiuteris skyrė Lukui. Todėl apie stichijų skaitymus terašie kas nors kitas.

Paroda. Poetas Dainius Gintalas nufotografavo 50 tualeto būdelių. Bent jau tiek nuotraukų „Sofos“ galerijoje pateikė autorius, neapdairiai prasitaręs, jog vyrai, moterų siaubui, gali savo lengvuosius reikalus atlikti visur. Būdelės gražios. Norėčiau apsigyventi kurioj nors. Ypač miela būtų gyventi signataro… hm, pavardės nebepamenu… namelyje. Nors, mano nuomone, jam trūksta balkono ir vandens parko.

Duobė. Ričardas Šileika iškasė 1,83 m duobę. Joje, padedant kopėčioms, visi galėjo mandagiai fotografuotis ir šypsotis. Ne visi tai darė. Bet buvo smagu. Kiek suprantu, gruntiniai vandenys Druskininkuose yra daug giliau po žeme. Ir, kiek suprantu, troškulys kankino ne mane vieną. Gelbėdamasis nuo dehidratacijos, nusikračiau šeštąja gyvybe.

Kameriniai skaitymai. Poetas Marius Burokas ten turėjo skaityti pasirinktą eilėraštį iš „žemininkų“ antologijos. Sakė, J. Kėkšto eiles skaitys. Ar skaitė, dabar sunku man prisiminti. Tačiau, lydėdamas akimis Laimantą Jonušį, nešiną kėde iš „Širdelės“, supratau, kad kameroje vietos kaliniams ne itin daug. Kur žiūri teisėtvarka?!

Iškilmingas vakaras. Paskelbti laureatai. Perskaityta T. Venclovos atsidėkojamoji kalba Jotvingių premijos gavimo proga. Sonatai Paliulytei įteikta premija už geriausią poetinį debiutą. Stovėdamas „galiorkoje“, pagaunu save mąstantį apie gyvenimo trapumą, būties lengvybę nepakeliamą bei mieląjį baltarusį Andrejų Chadanovičių, kuris, padedamas V. Braziūno vertimo, laimėjo pirmąją vietą anoniminio eilėraščio konkurse. Kas laimėjo trąšiausią eilėraštį, neatsimenu, bet žadu duoti į snukį tam, kuris 53-iajame „Širdelės“ kambaryje paliko savo ekskrementinį Salvadoro Dali dienoraštį. Gerbiamasai ar gerbiamoji, negėda jums?.. Dėl jūsų mirdamas iš gėdos pralaimiu septintąją.

Iš sekmadienio užrašų

Išvykimas. Kadangi, dalyvaudamas daugelyje festivalio renginių, pasimečiau tarp savaitės dienų, maniau, jog iš Druskininkų išvykau pirmadienį. Deja, realybėn grąžino uždarytas „kabakas“ Pirčiupiuose. Susinervinau taip, kad iki šiol mintyse šaudau fašistus. Jie mane irgi. Aštuntosios gyvybės kaip nebūta.

Iš pirmadienio užrašų

Respublika Užupio. Paskutiniajai gyvasčiai likus, nebedrįsau rizikuoti savuoju vardu ir skaičiau Užupyje, prisistatęs kaip poetas iš Transilvanijos. Bent jau mano mylimi baltarusiai tuo patikėjo ir klausė: „Nu, kak tam u vas, v Rumyniji?“ Nežinau. Drakulos paklausiu… Gal bent jis šiam kompiuteriniam gyvenimo žaidime suteiks nemirtingumą? Viešpatie, man teliko viena gyvybė! O PDR’ų kiek?

Antanas Šimkus

„Literatūra ir Menas“