Kito dienoraščio fragmentas

Šeštadienio popietė, 16 val. Villa Mauritanica salėje turėjo vykti kameriniai poezijos skaitymai. Žmonių susirinko gana daug, vos tilpo atsisėsti. Marcelijui Martinaičiui teko minkštos sofos kamputis tiesiai po gražiai žydinčia gėle, kuri skleidė kvapus virš Poeto galvos, mačiau, kaip jis skaniai uosto...

Vakaro vedėjas Vladas Braziūnas, pasitelkęs į talką Gintarą Grajauską, pusvalandį tyrinėjo ir spaudė muzikinį centrą, bet šis jų neišmanymui nepasidavė, ir, matyt, taip žlugo renginio pradžios scenarijus – neišgirdome iš garso kasetės poeto žemininko Henriko Nagio skaitomų savo eilėraščių. (Pripažįstu, jog vakaro pabaigoje Vladas tuos eilėraščius paleido iš kažkokio mažutyčio diktofono.)

Poezijos skaitymai prasidėjo. Juos sudarė dvi dalys. Pirmoji – poetų žemininkų kūryba. Jų eilėraščius skaitė dabartiniai poetai. Donaldo Kajoko lūpomis prabilo Kazys Bradūnas. Marius Burokas skaitė Juozo Kėkšto eiles. Antanas A. Jonynas – H. Nagio, o Dainius Gintalas – A. Nykos-Niliūno. Poetė palangiškė Elena Karnauskaitė paskaitė vieną iš Vytauto Mačernio „Vizijų“, po to pasakiusi, kad žemininkas gali būti ir žmogus iš Žemaitijos, savo eilėraščiais pradėjo antrąją vakaro dalį. Beje, antroji dalis buvo įvardyta „Seniai girdėti“ – supraskite, seniai girdėti poetai. Toks tad buvo G. Grajauskas, paskaitęs greičiau intelektualios nei agrarinės poezijos. Vedėjas Vladas, paklausęs, „kaip laikosi poetai žemės ir savo žodžio“, ėmė kviesti programoje nurodytus dalyvius: Robertą Keturakį, Valdemarą Kukulą, Stasę Lygutaitę-Bucevičienę, Joną Liniauską, Aldoną Eleną Puišytę. Bet šie poetai prie mikrofono nepriėjo – gal jie ir nebuvo atvažiavę, kas žino?.. Tolesnių tyrinėjimų Vladas neatliko, jis tik palaukė minutėlę kitą, tada pakvietė Dianą Paklonskaitę, Petrą Panavą. Jie dalyvavo, paskaitė, sulaukė aplodismentų. Tiesa, Panavas dar pasisakė kremtąsis dėl savo nepoetiškos išvaizdos...

Nors G. Grajauskas vieno eilėraščio žodžiais prašė „nutilkit“ – už sienos visą laiką džeržgėjo, skambėjo, aidėjo kažkokios taurės, stiklai, kilo tokia neramybė, kad gal viskas sudužo, ir „Širdelė“ subankrutuos. Tačiau besibaigiant poezijos skaitymams plačiai atsidarė durys ir išėjo grupė poetų – jie šalia esančioje patalpoje rašė rengą. Triukšmingai rašė! Tikra poezijos fiesta – vieni skaito, kiti jau skuba rašyti, kad procesas niekada nenutrūktų.