„Ar aš buvau, ar nebuvau, ar molio sapną sapnavau“

Iš visų keturių stichijų, kurių siausmą provokavo pastarieji ketveri Poetiniai Druskininkų rudenys, žemė pasirinkta paskučiausiai. Gal todėl, kad pirmieji mums žinomi graikų mąstytojai, ieškoję pasaulio pradmens, žemės išvis nelaikė stichija: Taliui tai buvo vanduo, Anaksimenui kažkas artima orui – pneumo (gr. „dvasia“), Herakleitui, gaudžiusiam judesį, – ugnis, o žemė tebuvo nuosėdos, iškritusios kosminės cirkuliacijos kolbelės dugnan. Taigi inertiška medžiaga. Tačiau - paradoksalu – žmogus, jo kūnas yra beveik tos inertiškos stichijos grynuolis: „iš jo [molio] savo šarvą lipdau, dangaus suminkštinęs vandeniu, / ir degu ugnyje, grąžindamas vandenį orui“ (Platelis K. „Atoslūgio juosta“ p. 29). Tai „molio šarvas“, saugantis gyvybę, slepiantis, klastojantis sielą ir sykiu – verčiantis tą sielą nuolat medituoti kūno dužumą.

Senuoju Testamentu mums užrašyta: „Taigi Viešpats Dievas padarė iš žemės molio (dulkių) žmogų ir įkvėpė į jo veidą (jam į šnerves) gyvybės dvasią (alsavimą), ir žmogus tapo gyva esybė“ (Pr.2, 7; remtasi J.J. Skvirecko ir A. Rubšio vertimais iš lotynų ir hebrajų kalbų). Iš žemės buvo padaryta ir visa augalija, gyvūnija, tačiau tik Adomui buvo duotas su žemės pavadinimu bendrašaknis vardas (Adomas – hebr. Adam, žemė – adama, padarytas iš žemės – adaman). Įstabiausia, kad tą patį sąryšį galime atpažinti lietuvių žodyne. Indoeuropiečių žodžių lizdas lieka neišardytas mūsų kalboje iki šių dienų: žmuo ir žemė etimologų laikomi bendrašakniais (Fraenkel E. „Litauisches etymologisches Wörterbuch“; Mažiulis V. „Prūsų etimologijos žodynas“). Iš užrašytų baltų kalbų šią žodžių giminystę liudija lietuvių ir prūsų (smoj/semme) kalbos. Žodžių šaknų susiglaudimą randame lotynų (homo – humus) ir kitose kalbose. Šaknys siejasi su indoeuropietiškosiomis *dhghem > *ghem > slavų ir baltų* źm – „žemė“. Iš šios šaknies išsirutulioja visa, kas gema – gamta, gentis ir net slaviškoji gyvatės versija *ēmüjü. Vadinasi, iš žemės padarytas žmogus dar kartą yra sugundomas savo žemiško, kūniško prado – taip galima būtų suvokti rojaus netekimo versiją.

Žvelgiant į minėtą žodžių lizdą, kyla prielaida, kad:
1) žmonės buvo žemionys, tarsi savos teritorijos apibrėžti gyventojai (kaip vokiečių deutsche tapo „tauta“). Mes turime žemaičius, nebūtinai žemai gyvenančius, žemionių reikšme galėtumėm apdovanoti sembus, prūsų gentį (tai tik poetinė hipotezė);
2) visai galimas daiktas, kad kalba išlaikė ir mitinį žmogaus kilmės suvokimą: žmogus ir žemė – viena substancija.

Pirmoji versija sietųsi su G. Karoblio aktualizuota žemės, kaip atsparos taško, samprata (Karoblis G. Enciklikos „Fides et ratio“ įvadas ir filosofijos legitimacija). Ryškus tokios atsparos ženklas – pėda. Labai intensyviai šį ženklą teigia S.Gedos poezija. Pavyzdžiui, tokia iliustracija: „Vaizdas iš vaikystės atsivertus „Robinzoną Kruzo“ – didžiulės laukinio žmogaus pėdos smėly“ (Geda S. „Man gražiausias klebonas varnėnas“, p. 138). Poetas debiutuoja rinkiniu „Pėdos“, išsiskiriančiu romantinio patoso neturinčia istorijos ir priešistorės pasaulėvoka „Genties pėda – / Ližės didumo, / Užkulniais šleivais“. Einant metams toji refleksija intensyvėja. Ilgainiui pėdsako ženklas plečiamas iki kalbos archeologijos, jos minkymo, darant ją paslankesnę vertimams iš kitų kalbų, iš kitų patirčių, iš daugybės persikūnijimų. Žodynas ardomas vos ne iki pirmykščių šūksnių, tarsi norint darsyk dalyvauti pirmapradžio formavimosi procese (Babilono atstatymo karštinė). Kalba turi savo dangų – ne žvaigždėtą, o žaizdotą, laikiną – gomurio skliautą (rusiškai – niobo, nebo): „Man saldu ir raudona / Rožė mano burnos danguje“ (Geda S. „Žiemos biopsija“, p. 14).

Taigi kalba yra žemės atmaina. Tai ypač jautriai suvokia poetų karta, vadinama bežemiais: „Metas deginti daiktus, / (...) kuriems net žodynuose žodžių nėra/ (...) metas sudeginti / žodžius, kuriems daiktų nebėra – / lyg riešutų kevalus iškritus branduoliui, / Lyg gėlių ir medžių ankštis, / kai išbyra sėkla (...) Metas susideginti. Metas susideginti, / kaip Pilėnams prieš vergiją, / kaip kovojančiam getui prieš mirtį, / kaip budos vienuoliams prieš neteisybę – / metas susideginti ir išlikt“ (Liūnė Sutema. „Poezijos rinktinė“, p. 94–97). Dažnas Liūnės Sutemos eilėraščiuose ir išrauto medžio, negalimo persodinti, vaizdinys: „Parduodu tėvo sodintus vijoklius, / kad jie nepraaugtų savęs“. Ne veltui žodis, kaip ir medis, turi šaknį (tai akcentuota V.Braziūno knygoje „Ant balto dugno“).

Stovėjimo ant žemės, stabilumo metafora yra namai. N. Miliauskaitė kaip obsesiją išgyvena negalėjimą peržengti slenksčio į uždraustą kambarį, į namus, kurių vaizdinys tiesiog stovi akyse. Tarsi siela negalėtų sugrįžti į kūną, kuris jau užimtas. Ten kažkas gyvena ir per tiulio užuolaidą stebi eilėraščio benamę „aš“. Šitą vaizdinį, šią viršrealybę įdaiktina kalba. Moterų lyrikoje namų vaizdinys, žinoma, dažnesnis. B.Marcinkevičiūtė: „(...) ant to kelio – / randu įspaustą pėdą / toje pėdoje – / statau namus / tuos namuos / – pasodinu vaikystės papartį / tame papartyje – / sapnuoju švytintį žiedą / ant to žiedo – / regiu nukritusį lašą / tame laše – / atpažįstu seną veidą / tame veide – išgirstu savo balsą“ („Solo“, p. 5). M.Martinaičio Kukučio troba su dviem galais, kurių viename teka saulė, kitame – leidžiasi, yra jau viso gyvenimo kūne parabolė.

Antroji mano minėta prielaida, kad žmogus ir žemė yra viena substancija, šiuolaikinėje lietuvių poezijoje išsiskleidžia plačiu variacijų spektru. Čia paminėsiu tik ryškesnius atvejus.

Teologijoje plėtotas žmogaus, kaip dvasios indo, suvokimas nutolsta iki žmogaus – tūbos, žmogaus – vamzdžio, angos sampratos. S. Jonausko poezijoje matome atitrauktesnę metaforą – vėjo, lendančio pro šiaudą. M. Burokas kūną suvokia kaip kalbos instrumentą: „esu sidabrinis vamzdelis / įstatytas žodžiui į gerklę / su švilpesiu veržiasi oras / pro mano angas“ („Būsenos“, p. 7). G. Grajauskas, kurdamas „Kaulinę dūdelę“, knygos skyrių antraštėms panaudoja vokiškus vargonų registrų pavadinimus. Vargonų atsiradimo intencija berods ir buvo žmogaus plaučių pratęsimas, galingas dumplinis protezas. Kaulo, kaulinės dūdelės įvaizdis koreguoja reikšmę: dvasia eina per kaulus, kol visiškai išeina: „iš kregždės kaulelio / kokia plona būtų muzika // galima būtų mirtį / prisvirbti“. (Žodžiais „vargonai / organai“ prieš gerą dešimtmetį žaidė A.Rudokas eilėraštyje „Organų muzika“, bet tai tebuvo fiziologijos refleksija.)

Danse macabre, barškėjęs dar V. Mykolaičio-Putino poezijoje, siejasi su kaulų vaizdiniu, atėjusiu iš mitologinio tautosakos klodo (kaulo senis ant geležinio kalno), tačiau nūdienos poezijoje įvairiai transformuojamu. Žmogaus kaulai gali tapti buities rykais (grūstuvėmis, dubenimis), papuošalais (toteminės sąmonės atkartojimas). E. Ališanka eilėrašty „Dievakaulis“ paseka pasaką nepasaką apie malūnininko sūnų, keliaujantį į Vilnių laimės ieškoti su tėvo kaulais maiše, auksu virtusiais. Vieni nuperka pirštikaulius – apyrankėms, kiti blauzdikaulį – fleitai, treti dubens kaulą – dukters vestuvėms, kažkas – kaukolę, kad joje susirangęs miegotų lyg įsčiose ar namuose, laikraščiais akiduobes užsikamšęs. O štai vieną kaulą pirkęs eilėraščio pasakotojas nežino jo pavadinimo. Dievakauliu tą kaulą jo sūnus vadina. Poetas pragmatinių profanacijų sąraše palieka plyšį ir sacrum – relikvijai atpažinti. Relikvija tampa kaulelis, kurio paskirtis ir net vieta skelete neaiški. Kaukolė lyg ir nebėra hierarchiškai svarbesnė už kitus kaulus.

Vis dėlto verta prisiminti legendą apie Adomo kaukolėje sudygusią sėklą, išaugusią į medį, iš kurio buvo ištašytas Kristaus kryžius. Tad kaukolė yra taip pat lukštas, ne tik gyvybės, bet ir žmogaus minties. Ar net mirties. Archetipijos liudijimas iš Jūratės Baranovos pokalbio su A. Šliogeriu: „Aš turiu tokį paprastą regėjimą, be jokios mistikos. Kai jaučiu, kad reikia ar galiu kažką rašyti, tai giliai galvoje atsiranda baltas taškas, apšviestas grūdas“ (www.kulturosvartai.lt).

Kaukolės kalva, akmens galva. Ir galva – akmuo. Tokio gretinimo apstu lietuvių liaudies dainose ir mūsų poezijoje. L. Jakimavičiaus teksto fragmentas: (...) gimiau Žemaitijoje / po tūkstančio metų / baigiantis vasarai / kai vienuolis / paglostė / suakmenėjusią mano galvą / lauko gale („Medinė“, p. 70). Brėžiama Orvido trajektorija – „akmenoriaus“, poeto žemės spalvos vienuolio rudine. (Tokių lietuvių poezijoje ir daugiau – Leonardas Andriekus, užsakęs Mončiui padaryti šv.Pranciškaus skulptūrą; pranciškoniškos atšakos kapucinas tėvas Stanislovas, vertęs R.M. Rilkę. Galima prisiminti Rilke’s ir A. Rodino suartėjimą, – Rilke’s poezija, jo veikiama, daiktiškėjo). „Like a Rolling stone“ – A.Marčėnas transliuoja žmogaus – judančio (riedančio žemyn!) akmens – sampratą.

Nuokalnės inercija teikia nuopuolio sunkumą. Archeologinis pjūvis, kaulais rašytas dokumentas, tai patvirtina: „nuolatos / kažin kokios / žmonijos liekanos, kažkokia / mėsa / baisi / kaip / ekskavatorių perpjauta / žemė // užstoja / gražius / mirusių / tautų / veidus“ (Geda S. „Žiemos biopsija“, p. 102). 1995 m. paklaustas, kokia būtų Lietuvos metafora (nes kiekviena tauta turi savo metaforą), S. Geda atsakė: „Mirtis ir kraujas“ („Man gražiausias klebonas varnėnas“, p. 72). Beje, žodis nuožmus yra išsiritęs iš to paties žodžių lizdo kaip žemė ir žmogus. Kraujo ir molio homogeniškumas gerai jaučiamas V. Braziūno: eilėraščiu klausiama, kas mums davė „bristi sugedusį kraują / senolių – nei molį raudą / gerklėj supuolusią raudą – / gurvuolį – giesmėm skalaujant“ („Ant balto dugno“, p. 10). M. Martinaitis savo eilėraščių knygą „K.B. Įtariamas“ sunarsto kriminalinės intrigos principu, neaplenkdamas smurtinio užsakymo iš „aukštai“ (Žemutinė (!) pilis) ir paranojinių baimių būti sutraiškytam. S.Parulskis ištaria: „Die Welt ist Traum / pasaulis yra trauma“ („Mortui sepulti sunt“, p. 24). M. Buroko pateikiamas smurto baletas, „lygus dviem akademinėms valandoms“, siūlo „gėrėtis“ judesių plastika, visiškai atsieta nuo estetikos. Apie gracingą kaulų trupėjimą kalbama nelyginant apie porcelianinį puodelį. Ir tik eilėraščio pavadinimas – „Tie, iš viršutinio kultūrinio sluoksnio“ – leidžia pajusti ironiją („Būsenos“, p. 47). Kultūros sąvoka apskritai neatsiejama nuo agrarinės ir religinės (kultas), šiuo atveju – aukojimo, sampratos.

Kriauklelių traškesys po kojomis yra mąstymas apie savų kaulų trupėjimą. Jurgis Baltrušaitis jaunesnysis teigė, jog iki Karolingų epochos į karstus dažnai būdavo dedami sraigių kiaukutai, „tai alegorija kapo, kuriame prisikels žmogus“ (Bachelard G. „Svajonių džiaugsmas“, p. 412; Baltrušaitis J. „Le moyen age fantastique“, p. 57). Šiuolaikinio žmogaus žvilgsnis orientuotas į kriauklę, į jos susitrynimą iki kreidos. „Ne kreida – trupa žmonės ir datos; O pro metų plyšius ima balti kreida“ (Jonauskas S. „Širdis plaka delčią“, p. 36, 41). Kreida yra mirties palydovė V.Braziūno poezijoje, o jauniausios poetų kartos kūryboje gali išreikšti mirtino pykčio spazmą (Žagrakalytė A. „Išteku“, p. 18).

Lietuvių poezijoje dažnėja ir kinta moliusko, šliužo interpretacija. Tarkim, K. Platelio eilėraštyje „Sraigė“ geometriškai tvarkinga išorė (sociumas) slepia vislumo gaivalą (prigimtis) („Atoslūgio juosta“, p. 65). N. Miliauskaitė, telkdamasi šį vaizdinį, kalba apie mergaitės drovumą, jo sukaustytą moterišką grožį. Jaunas poetas M. Burokas sutelkia dėmesį į sraigės kūną, kuris visas yra raumens koja, maksimaliu glotnumu prilipusi prie paviršiaus. Akcentuojamas juslumas, fiziologija. Tačiau raumuo (ne siela), slypintis po kiaukutu, yra gyvybiškai svarbus, be jo nėra būties: „geldele mano geldele / širdele mano širdele / atsibusi svetimoj dūšioj“ („Būsenos“, p. 54). „Dūšia“ čia yra gaubianti substancija. Istorijai angažavęsis tos pačios kartos poetas L.Katkus eilėraščių rinkinyje „Nardymo pamokos“ savo etiniu pasirinkimu stengiasi įveikti evoliucijos milijonmečius, – kad šliužo geldelė išsivystytų į stuburą:

Užsiauginti stuburą, kurio neteko tėvai.
Sprindis po sprindžio, pėda po pėdos.
Iš vandens išlipti sausumon,
peržengti devoną, jurą, kreidą,
pasveikinti pabėgėlių plaustą,

judančias uolas, pirmuosius pastatus,
prasilenkt su Edipu ir grįžus į vartus,
neatiduoti futbolo kamuolio
pilvotam kaimynui su peiliu rankoje
p.13

Tai labai savarankiška, pozityvi laikysena šiandieninėje poezijoje, sutelkusioje dėmesį į nykimo ženklus. Net tada, kai su šypsena pasakoma: „beliks tik priglaust prie šiltų vidurių / laukų kirmėliuką menkutį“ (Čepauskaitė D. „Nereikia tikriausiai būtina“, p. 20) , medituojami daiktai, asmenys, „dienos, virtusios žeme“ (Jonauskas S. „Širdis plaka delčią“, p. 33). Sauja smilčių, tiksinti kinivarpų nebūtis (ten pat, p.10), pėdos smėlyje, žvirgždas tarp dantų, žemė, molis burnoje – dažniau ar rečiau pasitaikantys įvaizdžiai lietuvių poezijoje: „dulkių kvapas / ore, duriantis, aštrus smėlis / burnoj, tarp dantų, taip man baisu taip man baisu“ (Miliauskaitė N. „Uždraustas įeiti kambarys“, p. 25); S.Gedos pirmosios knygos pabaiga – „Ar aš buvau, ar nebuvau, / Ar molio sapną sapnavau?“; A.A. Jonynas – „aš kaip kregždė skraidau / molis mano burnoj / aš kaip kregždė skraidau / molis mano burnoj“ („Lapkričio atkrytis“, p.66); „ei, ei, ei / baikite pokštus / smėlis byra į burną“ (Jakimavičius L. „Medinė“, p. 110). Būties trapumą liudija jau vien eilėraščių rinkinių pavadinimai: A.Marčėno „Dulkės“ (1993), E.Karnauskaitės „Tiltas iš pelenų“ (2000), „Iš smilčių“ (2004)... Žmogus virsta žeme dar gyvas būdamas:

vis nori konkretumo – pauostyti,
pačiupinėti
įbrukti pleištą tarp savęs ir nebūties
ir kai iš miego, iš duobės kelies
nešvarios panagės, plaukai žemėti
pilni laukai, pilni plaukai mirties
S. Parulskis. „Mortui sepulti sunt“,
p. 54

S. Parulskio eilėraščio subjektas prisikelia kiekvieną rytą – iš „patalo įkapių“. Taigi kapo duobė yra nuolatinė būsena, nebe erdvės dalykas. S. Parulskio „krūtinės urna“ suponuoja storėjantį plėnių sluoksnį, degant urnoje deguoniui. Šiuolaikinio žmogaus smulkmeniškiausią patirtį pabrėžia intensyvus savos mirties fonas. Širdis plaka delčią – metafora S. Jonausko, o jausena bendra. Parulskis, matyt, sekdamas E. Levinu, išsako mintį, jog mirštame išgyvendami artimųjų mirtis, o mūsų mirtis mums nebėra mirtis. Tuomet miršta kiti, ją išgyvenantys. Daiktai, pasirodę ilgaamžiškesni už žmogų, tampa jo metonimijomis. Bet dar iki netekties jie matomi kaip menantys: „daiktų atminty atsinaujina pirštų antspaudai“ (Platelis K. „Atoslūgio juosta“, p. 86). Drabužiai teikia galimybę repetuoti išsinėrimą iš kūno (A. Marčėnas. „Dėvėti“). G. Bleizgys, atsisakęs šito karnavalinio veiksmo, Jeremijo, o gal Jobo atkaklumu derasi su Dievu:

norėčiau kad mirtumėm visi drauge arba
kad gyventumėm kad paskolintum mums
kokius atpažinimo ženklus;
kaip kalbėsimės
kaip mes juoksimės anapus palik akis
ir nosis
rankas ir viską palik
prie ko esu įpratęs ką pamilęs esu dieve
dieve
ar laimė būna vėliau jeigu ją atima
šiapus?

(...) blunkančiuos drabužiuos viešpatie leisk
su nubrizgusia laime gyvent...
„Su grojančiom kraujo gėlėm“, p. 62

Visų jutimų viršūnėje lieka regimybė. D.Čepauskaitės poezijoje vyzdys (kategoriškai ne širdis) reiškia gyvenimą. R.Kalinauskaitės eilutės: „pasižiūrėsiu / sau į akis / saulela geltona! o paskui / pro jas ir išskrisiu!“ („Įkalčiai“, p. 40).

Mirimas, kaip būsena, turi simbolišką metų laiką – žiemą, juolab kad pagal poetinės kalbos logiką ji savo sąskambiu dera su žeme. „Aš pamačiau žiemos žemėtą veidą; Kur ketini padėt žemėtą savo sielą / kai ims žiemėt, o ji nekils (netilps) į dangų?“ (A.Andriuškevičius. „(Prieš)paskutiniai eilėraščiai“, p. 21). Ta būsena turi aliuziją į regioną – vadinama viduržiemiu. Ji suvokiama netgi kaip kūnas – lietuviško fenomeno medicininis mėginys: anglakalbiui skaitytojui pasiekiamas S.Geda įsikuria po antrašte „Žiemos biopsija“ (ir ruduo turi kūną, tarkim, A.A. Jonyno eilutėse: „Numetęs savo kruvinus lapus / ruduo dar demonstruoja nuogą kūną / ir srūva dideli lietaus lašai / randuotais jo raumenimis“). Žiemėja metafiziškai ir D.Kajoko ruduo. Išvis lietuvių poeziją, tokią, kokia ji dabar yra, įsuko šitos Šiaurės sąlygos, pats žiemos buvimas.

Metafiziškai žvelgiant, žemė/žiema yra nebe substancija, o būsenos metonimija. Visas žmogaus gyvenimas yra taikymasis su kapo duobe (D.Kajokas eilėraščių rinkinyje „Karvedys pavargo nugalėti“: „ramiai taip ramiai // „taip tik / motinos / siuvinio / angelas / duobę / tau / kastų“ // dienos gilėja“, p.72). Žmogus jau yra žemė. Postmoderni sąmonė nebesuvokia, kur giliau jam kristi. Tadeuszas Róźewiczius poemoje „Kritimas“ rašo: „Dugnas kurį prisimena / mūsų tėvai / buvo pastovus – dugne / šiaip ar taip / būdavai apibrėžtas / puolęs žmogus (...) mūsų laikų žmogus / krinta visomis kryptimis / vienu metu / žemyn aukštyn ir į šonus / tarsi vėjų rožė“, „krisdami prižiūrime savo sodus / krisdami auklėjame vaikus / krisdami cituojame klasikus“ („Poemos“, p.60–61). Geriausia poezija yra skolinga žinojimui, kad žmogus – laikinas stebuklas, iš smėlio supūstas, lyg vėjo malūnėlis, dylančius savo sparnus iliuziškai pratęsiantis kas sekundę iš jo byrančių smilčių sūkuriu.