Rašyk
Eilės (78236)
Fantastika (2309)
Esė (1557)
Proza (10921)
Vaikams (2717)
Slam (80)
English (1198)
Po polsku (372)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 2 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Ar išliks Jono Aisčio literatūrinė premija?

2007-04-03
Aš iš margo svieto smulkmenų, detalių:
Lauko, pievų, miško, skliauto ir žvaigždžių
Susikūriau savo pasakišką šalį –
Pats nepasidžiaugęs, perdaviau žodžiu.

„Karunka“


Šie Jono Aisčio posmai bene geriausiai apibūdina poeto kūrybą, jo gyvenimo tragizmą. Ilgus dešimtmečius J. Aisčio vardas Lietuvoje buvo uždraustas. Atgimimo laikais daugiausia prof. Vytauto Kubiliaus rūpesčiu viena po kitos išėjo poezijos rinktinės: „Katarsis“ (sudarė, straipsnius ir paaiškinimus parašė Vytautas Kubilius; Vilnius, „Vaga“, 1988), „Daina graudyn ir įstabyn“ (sudarė Beata Bernatonytė; Kaunas, „Šviesa“, 1991), taip pat V. Kubiliaus monografija „Jonas Aistis (1999 m.), kitos knygos.

1989 m. tuometinio Rumšiškių „Pravienos“ ūkio pirmininkas Jonas Načajus įsteigė J. Aisčio kūrybos populiarintojams kasmetinę premiją. Teikiama ji buvo trejus metus (aktorei V. Kochanskytei, prof. V. Kubiliui, tautodailininkams L. Juozoniui, V. Markevičiui), kol neliko paties ūkio.

2000-aisiais poeto kūnas sugrįžo į tėvų žemę ir prisiglaudė smėlėtose Rumšiškių kapinėse. 2004 m., švenčiant J. Aisčio 100-ąsias gimimo metines, Kaišiadorių rajono savivaldybė (meras Romualdas Urmilevičius) sugrąžino visuomenei literatūrinę J. Aisčio premiją. 2004-aisiais premija paskirta poetui J. Juškaičiui, 2005 m. – S. Abromavičiui, 2006 m. – A. Puišytei ir R. Keturakiui. Iki šiol vidurvasaryje į Rumšiškes renkasi poeto gerbėjai paminėti jo gimtadienio. Kaišiadorių rajono savivaldybei siūlomas kandidatas gauti premiją turi turėti nuopelnų kaip J. Aisčio gyvenimo ir kūrybos tyrinėtojas, puoselėti aistišką dvasią kūryboje (šis kriterijus sunkiai apibrėžiamas).

J. Aistis pirmą eilėraščių rinkinį „Eilėraščiai“ išleido 1932 m. „Dirvos“ leidykloje savo lėšomis. Net skolos vekselį leidėjui turėjo pasirašyti. Kitos knygos – „Imago mortis“ (1934), „Intymios giesmės“ (1935). 1938 m. poetas gavo literatūros premiją už eilėraščių knygą „Užgesę Chimeros akys“ (1937). Komisija (M. Miškinis, M. Biržiška, V. Biržiška, V. Alantas, K. Masiliūnas) nutarė, kad eilėraščiai:

„1. ritmikos, melodikos, rimo ir frazės struktūros atžvilgiu yra pasiekę aukštą tobulumą;

2. išryškina tragingą mūsų laikų žmonių likimą;

3. lietuvišką nuotaiką ir pasaulėvoką sieja su universaliomis idėjomis.“

Gal šie kriterijai galėtų likti, atrenkant J. Aisčio premijos laureatus?

Pernai kaišiadoriečiai sunerimo, ar J. Aisčio premija, į kurią kandidatus siūlo Lietuvos rašytojų sąjunga, netaps priedu poetams prie švenčiamų jubiliejų, ar nebus skiriama dėl to, kad vienas ar kitas seniai buvo apdovanotas? Tada Kaišiadorių rajono mero patarėjas ryšiams su visuomene Gražvydas Bauba, Švietimo ir kultūros skyriaus vyresnioji specialistė Rita Janušaitytė sumanė nuo 2007 m. pamėgint įgyvendinti svajonę – įsteigti savivaldybės kultūros premiją rajono menininkams, kultūros tyrinėtojams, knygų autoriams vietoje dabartinės Jono Aisčio premijos. Juo labiau kad ir rajone tokių yra daug: poetė ir žurnalistė Romualda Suslavičienė, leidžianti periodinį leidinį „Kultūros priemenė“, Kaišiadorių muziejaus darbuotojas Rolandas Gustaitis, išleidęs knygas „Kaišiadorių žydai“, „Kaišiadorių rajono gyvenviečių žinyną“, ir kiti.

Į tai sureagavo J. Aisčio sūnėnas Justinas Aleksandravičius. Jis manė, kad tokia premija gal ir reikalinga, bet kuo čia dėtas J. Aisčio vardas? Gal rajono kultūrininkai verti pažymėjimo, tačiau kitokio. Diskusijose rajono laikraščio „Atspindžiai“ skaitytojai patarė J. Aisčio premijos nelaidoti, nors kultūros žmonės irgi verti apdovanojimų.

– Tai ar išliks Jono Aisčio premija? – klausiame Kaišiadorių rajono merą Romualdą Urmilevičių.

– Norėtume, kad rajono savivaldybės komisija, svarstydama kandidatus gauti J. Aisčio premiją, turėtų didesnį pasirinkimą, negu vieną ar du autorius, kuriuos siūlo Lietuvos rašytojų sąjunga. Kita vertus, esame įsitikinę, kad visi J. Aisčio literatūrinės premijos laureatai buvo verti premijos. Gal šiek tiek pasigedome motyvacijos, kodėl vienam ar kitam rašytojui siūloma skirti tą premiją, o lakoniškos pastabos, kad tas kūrėjas „puoselėja aistišką dvasią kūryboje“, mums jau ir nepakanka. Mano nuomone, vertėtų mums pakoreguoti J. Aisčio premijos skyrimo nuostatus, gal išplėsti siūlančių kūrybinių organizacijų ratą, įtraukiant rajono bendruomenes, mokymo įstaigas. Norime laureatą rinktis iš kelių kandidatų. Tai galėtų būti jauni mokslininkai, paskelbę darbų apie J. Aisčio kūrybą, mūsų kraštiečio atminimą įamžinantys specialistai, poetai, išleidę poezijos knygas. J. Aisčio premijos laidoti nežadame. Tad šie pokyčiai pastūmėtų mokslininkus, literatūros tyrinėtojus dar kartą atsigręžti į Joną Aistį, nes jo palikimas neišsemiamas. Norėčiau, kad ir esami J. Aisčio premijos laureatai neprarastų ryšio su Rumšiškėmis, dalyvautų didžiausiuose literatūriniuose renginiuose.


Stanislovas Abromavičius
 

Rašytojai

Jonas  Aistis
1904 - 1973
 
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
 
Blogas komentaras Rodyti?
2007-04-09 11:01
Mari Poisson
Taip... Kažkas panašaus darosi ir su Ievos Simonaitytės premija...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą