Antanas Sutkus: mano brangus sentimentas literatūrai ir lietuvių rašytojams

Rašytojų klube atidaryta Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato, fotomenininko Antano Sutkaus paroda „Rašytojų retro“.


Žiūrėdamas į Antano Sutkaus prieš beveik penkiasdešimt metų, prieš keturiasdešimt metų, prieš trisdešimt metų nufotografuotus rašytojus, supratau, kad stipriausia būtojo laiko energija, būtosios nuotaikos ir pajautos lieka pačiam fotografui. Nors ir atrodo tik nerūpestingai žvilgčiojusiam pro vaizdo ieškiklio akutę.

Tai buvo Rašytojų klubo direktorės, ponios Janinos impulsas. Ji pasiūlė padaryti parodą. Sutikau, bet, žinoma, įklimpau. Nors esu dėkingas, kad mane privertė porą savaičių prasėdėt archyve, anksti keltis. Dirbdamas su savo archyvu patyriau, kad formuluoti tam tikrą temą yra įdomu. Juk mano archyve yra dar dailininkų, muzikų ir kitų menininkų. Bet su rašytojais buvau susijęs artimiausiai. Kadangi domėjausi literatūra, tai iš rašytojų gaudavau ir samizdato. Arba pasakydavo, kur surasti „Ulisą“. Pasirodo, „Internacionalnaja literatura“ „Ulisą“ spausdino maždaug 1932 metais. Tie leidiniai buvo specfonduose, bet kopijas gaudavau. Per rankas keliaudavo „atšviestos“ knygos.

Kiekvienas nepažįstamas veidas žadina smalsulį.

– Kas šita gulinti moteris? – klausiu nuotraukos autoriaus Antano Sutkaus.

– Liūnė Janušytė. Tikriausiai tokios net nežinai.

Pavardė mano atminties failuose sukrebžda vangiai, todėl ieškau google.lt. Nufotografuotoji – žurnalistė, feljetonų, humoreskų, pjesių, apysakų rašytoja. Buvusi dienraščio „Lietuvos aidas“ redaktorė. 1940–1941 metais bendradarbiavo žurnale „Šluota“. Po karo dirbo „Tiesos“ redakcijoje. Gimusi 1909 metais, mirusi 1965 metais.

Žinoma, prasti aparatai būdavo, daug neryškių išėjo. Dar tik pradžia buvo. Bet mano starto aikštelė – Rašytojų sąjungos rūsyje buvusi fotolaboratorija. Atsimenu, kai baigėsi 1961 metų sutiktuvių pokylis, mes su Eustachijum Aukštikalniu mikliai išryškinom juostas, atspaudėm ir parengėm iš tų nuotraukų sienlaikraštį. Jis vadinosi „Balsas pagirioj... ančių“. Jame buvo nuotraukų, kurios kai kam atrodė per „stiprios“. Bet niekas manęs nebarė. Vienas klasikas tik pasakė, kad galėjai ir nerodyt tos nuotraukos, kur aš balerinai ranką uždėjęs ant kojos. Dabar nežinau, kur tas negatyvas. Gal literatūros muziejuje.

Kokią dainą traukia Juozas Aputis? Kokioj valgykloj sėdi Judita Vaičiūnaitė? Kokias cigaretes rūko Justinas Marcinkevičius? Kokias moteris glaudžia Juozas Baltušis ir Augustinas Gricius? Prie kokios mergaitės šliejasi Ieva Simonaitytė? Kokią bendrakalbę surado Antanas Venclova ir Paulius Širvys? Kokią žuvį tuokart sugavo Eduardas Mieželaitis? Kokį gėrimą gurkšnoja Juozas Baltušis? Koks vėjas šiaušia Jonui Mekui plaukus?

Ši paroda – mano brangus sentimentas literatūrai ir lietuvių rašytojams. Tai lyg skolos grąžinimas savo jaunystei, pirmai darbovietei. Nuo 1959-ųjų buvau neetatinis, nuo 1960 metų etatinis „Literatūros ir meno“ korespondentas. O „Literatūros ir meno“ redakcijos garbei reikia pasakyti, kad ji sutikdavo publikuoti tokias neoficialios spaudos nuotraukas. Nors čia yra nedaug nuotraukų, padarytų redakcijai užsakius. Dauguma šių nuotraukų nebuvo niekur spausdintos. Visos padarytos asmenine iniciatyva. Ir šioje parodoje daug nuotraukų iš 1960 metų palydėtuvių ir 1961 metų sutikimo Rašytojų klube. Tikrai negalėčiau pasakyti, kad jos yra meninės. Išvis žodį meninis vartoju atsargiai. Bet jos gerai dokumentuoja laikmetį. Pažiūrėjęs kai kurias nuotraukas, pagalvojau, kad neteisūs yra tie, kurie sako, jog anais laikais nebuvo bohemos. Juk buvo dailininkai ir kompozitoriai, ir rašytojai...

Apie ką būtų tikslingiau kalbėti: ar apie nufotografuotųjų charakterį, ar apie fotografo charakterį? Ar visgi objektyviausia būtų kalbėti apie laiką?

Manau, kad reikia kalbėti apie laiką. Kadangi ši mano paroda yra kaip memuarai. O memuarai turi atspindėti laikmetį. Daug ko neatsimenu: kas nufotografuota, kada ir kokiom sąlygom. Charakteris yra per siaura sąvoka. Nes charakteris tik sudėtinė žmogaus dvasinio pasaulio dalis. Todėl pirmiausia dėmesį reikia kreipti į laiką, kuriame atspindėta žmogaus dvasinė būsena. Be abejonės, reikalingas psichologinis požiūris. Todėl šioje parodoje grįžtu prie dvasinio žmogaus pasaulio, kurį laikas atspindi.

Manau, būtent Jūsų nuostatos, pajautos ir patirtys lėmė tai, kaip šie rašytojai nufotografuoti.

Jeigu neturi dvasinių ryšių, jeigu nėra tam tikro bendrumo, niekad nepadarysi portreto. Dabar man sunku fotografuoti, nes su daugeliu žmonių neturiu artimo ryšio. To laiko dvasia ne tik žmoguje atsispindi. Ji atsispindi ir aplinkoje, kurioje jis nufotografuotas. Aš kreipiu didelį dėmesį į aplinką. Akys, žvilgsnis yra gero portreto pagrindas. Visa kita irgi turi savo reikšmę.

Nepaisant tuometinio oficialumo, Jūsų nufotografuoti rašto žmonės yra tikri. Gal dėl to, kad jie dažniausiai yra savo aplinkoje. Iš nuotraukų regima ir juntama, kad su daugeliu rašytojų buvote gerai pažįstamas. Juk įsileisdavo jus į namus, į pokylius.

Tais laikais rašytojus fotografuoti nebuvo lengva. Nes rašytojai buvo pakylėti. Religija iš esmės buvo uždrausta, ir rašytojai atlikdavo dvasininkų vaidmenį. Taip susiformavo jų pakylėtas ir dažnai pamokslininkiškas tonas. Buvo noras fotografuotis rimtai ir solidžiai. O oficialumo aš vengdavau. Žmogaus aplinka lemia labai daug. Nepripažįstu studijinio portreto. Tokiu atveju reikia būti genijumi. Mieželaitis buvo pirmasis, supratęs šių mano fotografijų svarbą. Jis buvo savotiškas mano rėmėjas. Važiuodavome į keliones, reikėjo daug fotografuot, jis net padengdavo išlaidas. O tais laikais, kai studijavau, tai buvo svarbu, nes negalėjai iš savo keliasdešimt penkių rublių stipendijos daug fotografuoti. Negaliu sakyti, kad buvau Mieželaičio draugas, bet mes ilgus metus bendravome. Aš atskirą parodą esu apie jį padaręs, jinai yra Maironio lietuvių literatūros muziejuje.

Kartą Laimonas Noreika mane nusivedė pas Vincą Mykolaitį-Putiną į namus ir sako: čia toks studentas, amžinai alkanas, ar negalėtų kartu papietauti? Gerai, sako. Aš išvalgiau lėkštę, pasiūlė antrą. Tai aš kokias penkias lėkštes ištuštinau. Tada liesas buvau, o Putinas stebėjosi, kur man tiek ir telpa? Tąkart net pralinksmėjo, nes paprastai linksmas nebūdavo. Paskui Laimonas sako, kad atsidėkodamas jis norėtų keletą nuotraukų padaryti. Sutiko (nors paprastai fotografuoti neprisileisdavo), bet gavau labai mažai laiko – septynias ar dešimt minučių, ne daugiau. O pas kitus rašytojus jau pats lankydavausi, buvau pažįstamas ir su Širviu, su Žukausku, su Saja. Kadangi domėjausi literatūra, tai man su literatais būdavo įdomu pakalbėt. Negali pas žmogų, su kuriuo nebendrauji, ateiti ir sakyti: labas, aš Sutkus, noriu padaryti jūsų portretą. Taip nebūna.

O pačius naujausius rašytojų veidus fotografavote ketindamas užbaigti šią rašytojų seriją?

1991–1993 metais dariau parodą „Pasaulio lietuvis“, tai fotografavau ir rašytojus. Ir Alę Rūtą, ir Birutę Pūkelevičiūtę. Pas Liudą Dovydėną Lenokse pragyvenau porą savaičių. Miłoszo portretas padarytas prie Rašytojų sąjungos. Bet jis maloniai važinėjo su manimi pusę dienos po jam brangias Vilniaus vietas. Ir aš jį daug fotografavau.

Į šią ekspoziciją Rašytojų klube viskas nepakliuvo; ir negalėjo pakliūti. Ir dėl ribotų lėšų, ir dėl laiko stygiaus. Padaryti rimtą parodą apie rašytojus – tai kaip rašyti atsiminimų knygą. Reiktų man su archyvu dirbti porą mėnesių. Atrenkant šias nuotraukas talkininkavo Valentinas Sventickas, nes aš jau ne visus rašytojus galiu prisiminti.



Paklausė, išklausė, užrašė ir įsiterpė Ričardas Šileika