Jei kalbėti apie vertinimus ir apie pačią užduotį, galiu pasakyti tiek, konkursui pateikti darbai turi tam tikrą paniekinamąjį atspalvį, yra vienokių ar kitokių panašių aspektų, todėl juos vertinti, manau, buvo sudėtinga.
Norėčiau trumpai pakalbėti apie vieną kūrinį, išsiskyrusį savo originalumu ir gan netikėtu prieskoniu, tai - „Motinėlė“.
Pavadinimas gan klaidinamas, įspūdis toks, tarsi būtų kalbama apie avilyje gyvenančią spiečiaus motinėlę, patelę, o čia – pirmas sakinys: „ Prieš 400 metų Prancūzijos pietuose“, duoda užtaisą į Umberto Eco romaną „ Rožės vardu”. Aplinka labai primena romane piešiamą atmosferą: vienuolių slėpinius, naktinių ir rytinių mišių laukimas, vienuolyno gyvenimo intrigos. Jauno menininko slaptas stebėjimas ir nustebimas, kaip Motinėlė galinti kalbėti su kurčiuoju irgi sutampa su to paties kūrinio akluoju bibliotekos prižiūrėtojo personažu, o jau pačios Motinėlės portreto tapymas, pilkojo apsiauto drapiravimas ir šviesos - šešėlio žaismas, asocijavosi su Akselio Miuntės aprašytu vaizdu, visiems žinomoje „ Knyga apie san Mikelę”, apie jaunąjį gydytoją ir gražiąją vienuolę.
Kūrinio idėja – didysis penktadienis yra autoriaus (- ės) puikus sumanymas, alegorija į paslapties atskleidimą, atgimimą. Biblijoje pasakyta: kiekvienas neša savo kryžių, kokio jis didžio, priklauso ir nuo paties nešiko,nuo jo nuopelnų ar siekių, o tai, kad Motinėlė tik butaforiškai bus nukryžiuota, nusako apie jos nenuoširdumą ir savo sukurto vaidmens demonstravimą.
Plaukuotumas – kaip atsivėrusios stigmos, kurias vieni slepia, o kiti viešai demonstruoja, taip pelnydamiesi. Plaukai – jauno menininko vidinių pojūčių išraiška, kuri išduoda jį esant Azazelu, niekaip negalinčio atsikratyti to reiškinio, nors ir labai stengiasi, lygiai, kaip vienuoliai savo kūną plaka iki kraujuojančių žaizdų, už slaptus kūniškus geidulius ( albinosas, vardu Silas Dan Brown „ Da Vinčio kodasʺ). Kryžius, plaukai – išdavikai, kuriais negali nei atsikratyti, nei jų paslėpti.
Labai lengvai, su tam tikru nedideliu ironijos prieskoniu, bet skaniai perskaičiau :)
Nepagrįstai išvadinti savo priešininkus nekompetetingais grafomanais yra žymiai pagarbiau, nei nepalikti jiems kūrinio. Apsistokime ties elementaria pagarba, kad ir kaip iškreiptai tai beskambėtų.
viskas yra taip, kaip ir turi būti, o tas "maikų" plėšymas nieko naujo ir įdomaus. Asmeniškai aš, rašykų prozos praktiškai neskaičiau niekada, ir nemanau kad kada nors skaitysiu
Kaip man patinka tie angliski iterpinukai, daug pasako apie asmenybes geanialuma.
Sakai, idejai sirdi? Man atrodo ir kitu organu ten pilna, mielas. Muahaha, susirask nauja siela ir sirdi ir bandyk det is naujo. Bandyti ner blogai, buti DELUSIONAL yra blogai.
shoku so mad haha. pievos textas buvo vienas geriausių - taip bet mano irgi buvo gan genialus. įdėjau ten savo sielą ir širdį, rašiau ir redagavau neatsitraukdamas o jūs šitaip sudirbot. nefainai. ilgus metus rašau prozą ir stengiuosi - kaip ir mes visi mano draugai dienmedis, lapalių vanagas ir kiti visi esam dideli ir stiprūs prozininkai ir nereikia mūsų tekstų įžeidinėti. shoku - nenoriu jūsų matyt, net esat pikta(s) ir blogas žmogus.
Proza, atsiprasau? Kur jus cia matote proza, vadinti sitas tekstu atskrabas proza mazu maziausiai - sventvagyste.Atviru atviriausiai: shudas, ne proza.
Karvutes pyragai. Uzuojauta vertintojams, nes nupasakoti tokiu pyragu "pliusus" ir dar ne bet kam, o gromuojanciom, kantriai laukianciom ir savo genialuma kontempliuojanciom karvutem, turbut yra nepaprastai sunku. Belieka i ta karvasudi iminti su kuo storesniu guminio bato padu ir kazka numykti, bet nesikeikiant.
Visuose, galbut isskyrus pievos, jau nuo antros eilutes pradeda "tasyti" nuo nujauciamo banalybes influxo tolimesniame destyme. Dialogai, padekdie - ufonautiski.
Laimetojas aiskus, tik nesuprantu, kokia prasme Pieva mato murkdytis sitoj rasyku fermoj.
Visad sakiau, kad blogiau uz netalentingus, bet ambiciju pripumpuotus imbicilus, nera nieko.
Man pirmats grapikats lapiau patinka, nets antrats vititka netąmonė, nets tik grapikats, o pirmats - menats. taip, menats patakiau. ats net matau medziuts ir nupėgancią planetots tsirdį, tai yra planetots pultsavimo virpetsį tyliai tsklindantį pazeme, nets daugiau its zemėts, its tcentro, o tsiaip, tai pezdzionets pėganciats medziaits ir kokotsuts tsu pananaits, pet pananų nedaug, tik pezdzionėts juots turi, o tsiaip ant medzių lapiau palminiai, apvalūts vaitsiai ir net pitėts...yra daug įvairių picių ir kamanių, pitinių vitsokiautsių tirtstai knipzda orats, lapaiu virtsūnėtse, na medzių aitsku, pet ir tsiaip, nepavojingi vitsai...pataka kaip man ten patinka...gerats grapikats lapai, pa.
Kaip kūriniai parašyti kiek formaliai - be polėkio, taip ir vertintojams "persiduoda" :). Šiaip dėl įvertinimo skaičiukais nesukau perdaug galvos - akcentavausi kuris vertesnis iš dviejų - ir tai nebuvo lengva. O baliukai tik formalumas. Bet kas laimės - dar nedrįsčiau prognozuoti . Tikiuosi kad autoriai sugebės nustebinti ir nerašys vien tam kad "parašiau kad reikėjo".