ok

Apie tai ko dar niekas nematė

Susisukę lizdus romesni man nekrito į į akį-
paukščio klyksmas nuspalvina dangų vienodą:
aš ieškojau giliau bet praskriejusios žuvys nematė
ir nematė  žvėris pasitraukęs į tylinčią olą.

Paryčiais mineralų laukymėj nuraudo granatas,
balkšvo kvarco trikampiai kristalai į purvą panėrę
rado dygstančią žolę -pro rūką jie nieko nematė
kaip nematė laukinis sulfatas atvirtęs į gėlę.

Gatvių tarpkojai spaudžia vaikus- internatai
prisipildo pigios labdaros, tarp pabirusių dulkių
aš ieškojau ilgai padidėjusiais vyzdžiais -nematė
net nustojus judėti eilė prie muziejų ir gultų.

Kipariso mediena ir švytintis plaukas iš lapės
mėlynos uodegos dažuose, gal smiltenio ar molio,
taip kas dieną tapysiu aš tai ko dar niekas nematė
na, ir tau , jei nenori atspėti- parodysiu...

Paradoksas: vis daugiau mąstau apie kitą mėnulio pusę, nustojęs klausytis Pink Floyd.

Vaikai

Semiu iš upės
kibiru kiaurašoniu
vandenį šaltą

Gingingarungėramgangungarumga

ok

Liūdnasis meno angele, kurti konkistadorai neišlips į krantą....
Ant lapų susisukusių į spyglį, pateptas melsva kreida- guliu,
iš kiauro šono- liudijančio tyliai apsitaškiusią prinokusiu krauju
Pejotl* syvų pergalę - pajuodęs sniegas smėlin kąsniais krenta.

Kalnų erelis išperėjęs kaktusą nuskrido paskui baltą saulę:
gyvaplaukių geltoniu plauk delnais,  šnypšk nepaliaujamai:“- Pražyssssk!“:
išdygęs vaikas geliančiu paviršium išsiskleis, pabus vandens ežys -
visatos skausmo lakmusas ant nugaros priglausiantis pasaulį.

Nuo augalo matyti Jo dangus nubloškiantis šviesas į vandenyną
ir Jūros žvaigždės tiesiančios gelmėj ne spindulius - rausvus dyglius,
kokia jėga menkiausią gyvasties koralą raižo ir kada suduš
žydėjimas, kuris skardžius varpus kiaukutuose šią naktį užrakino?


*Senovės literatūroje dažnai minimas "Pejotl" kultas. Tai kaktuso, vardu lofofora [Lophopfora williamsii (Lem. ex SD) Coult], veikimai. Šio kaktuso sultys svaigina. Ekstazę lydi malonios spalvinės ir garsinės haliucinacijos. Išgėręs šių sulčių, žmogus nejausdavo bado, troškulio, baimės, tapdavo narsiu ir nebijodavo pavojų. Apsvaiginimas trukdavo 2 - 3 dienas. Išspaustos ir pridėtos prie skaudamos kūno vietos "pejotl" sultys numalšindavo skausmą sąnariuose. O suvalgęs šio kaktuso dar tapdavo ir aiškiaregiu, į kurį kreipdavosi ištisos šeimos, ligoniai, įsimylėjėliai, vildamiesi gauti patarimą ar paguodą. Apskritai, šios sultys, kaip ir alkoloidai - lophophorin, mescalin, anhalonin, - esantys kai kuriuose kaktusuose, turėjo tiesioginę įtaką indėnų religinėms apeigoms. Astekų tikėjimas pagimdė aibę prietarų: vieni kaktusai, tarsi amuletai, esą, apsaugodavo juos nuo visokiausių nelaimių, kiti atnešdavo laimę. Visi kaktusai buvo garbinami, kiekviena gentis turėjo savo dievą ir net ne vieną, o kelis. Netgi "pulkė" - svaiginantis gėrimas iš agavos - turėjo savo dievą.

Liūdnasis vėjo angele, kurti konkistadorai neišlips į krantą....
Ant lapų susisukusių į spyglį, pateptas melsva kreida- guliu,
iš kiauro šono- liudijančio tyliai apsitaškiusią prinokusiu krauju
Pejotlo syvų pergalę - pajuodęs sniegas smėlin kąsniais krenta.

Kalnų erelis išperėjęs kaktusą nuskrido paskui baltą saulę:
gyvaplaukių geltoniu plauk delnais,  šnypšk nepaliaujamai:“- Pražyssssk!“:
išdygęs vaikas geliančiu paviršium išsiskleis, pabus vandens ežys -
visatos skausmo lakmusas ant nugaros priglausiantis pasaulį.

Nuo augalo matyti Jo dangus nubloškiantis šviesas į vandenyną
ir Jūros žvaigždės tiesiančios gelmėj ne spindulius - rausvus dyglius,
kokia jėga menkiausią gyvasties koralą raižo ir kada suduš
žydėjimas, kuris skardžius varpus kiaukutuose šią naktį užrakino?

ok

Liūdnasis meno angele, kurti konkistadorai neišlips į krantą....
Ant lapų susisukusių į spyglį, pateptas melsva kreida- guliu,
iš kiauro šono- liudijančio tyliai apsitaškiusią prinokusiu krauju
Pejotlo syvų pergalę - pajuodęs sniegas smėlin kąsniais krenta.

Kalnų erelis išperėjęs kaktusą nuskrido paskui baltą saulę:
gyvaplaukių geltoniu plauk delnais,  šnypšk nepaliaujamai:“- Pražyssssk!“:
išdygęs vaikas geliančiu paviršium išsiskleis, pabus vandens ežys -
visatos skausmo lakmusas ant nugaros priglausiantis pasaulį:

nuo augalo matyti Jo dangus nubloškiantis šviesas į vandenyną
ir Jūros žvaigždės tiesiančios gelmėj ne spindulius - dyglius,
kokia jėga menkiausią gyvasties koralą raižo ir kada suduš
žydėjimas, kuris skardžius varpus kiaukutuose šią naktį užrakino?