Liūdnasis meno angele, kurti konkistadorai neišlips į krantą....
Ant lapų susisukusių į spyglį, pateptas melsva kreida- guliu,
iš kiauro šono- liudijančio tyliai apsitaškiusią prinokusiu krauju
Pejotlo syvų pergalę - pajuodęs sniegas smėlin kąsniais krenta.

Kalnų erelis išperėjęs kaktusą nuskrido paskui baltą saulę:
gyvaplaukių geltoniu plauk delnais,  šnypšk nepaliaujamai:“- Pražyssssk!“:
išdygęs vaikas geliančiu paviršium išsiskleis, pabus vandens ežys -
visatos skausmo lakmusas ant nugaros priglausiantis pasaulį:

nuo augalo matyti Jo dangus nubloškiantis šviesas į vandenyną
ir Jūros žvaigždės tiesiančios gelmėj ne spindulius - dyglius,
kokia jėga menkiausią gyvasties koralą raižo ir kada suduš
žydėjimas, kuris skardžius varpus kiaukutuose šią naktį užrakino?